Claudio Mancini - Mala vita

Pulkininkas Palardas rankos mostu parodė, kad norėtų pertraukos.

– Jeigu signori pageidautų pasistiprinti... – Žvilgtelėjo į bufetą ir kreipėsi į Rendolą: – O jūs kartu su kitais čia esančiais numatykite tolesnius mūsų žingsnius. Mums nieku būdu nevalia prarasti įvykių kontrolę. Po valandos aš turiu susitikti su vidaus reikalų ministru. Jis nori išgirsti naujausią informaciją apie esamą padėtį.

Seras Edvinas Galacheris

Roberto Kardonės nervai buvo įtempti. Nė trims valandoms nepraėjus jis turėtų susitikti su seru Edvinu Galacheriu Nelsons Dockyard 49restorane „Admirolo smuklė“: ten jie valgys priešpiečius ir jis pagaliau sužinos šį tą apie brolį. Paskui, kaip seras Galacheris pasiūlė telefonu, juodu kartu važiuos į banką. Seras Galacheris buvo lyg tarp kitko užsiminęs, kad Robertui neverta iškraustyti lagaminų viešbutyje, kur kas geriau būsią apsigyventi nuosavame name; ta pastaba sujaudino Robertą, nors seras Galacheris jam jau elektroniniu paštu buvo pranešęs, kad, sutvarkius vieną kitą formalumą, nebebūsią kliūčių apžiūrėti naująsias valdas.

Per pusryčius jis nutylėjo Rozanai tą naujieną. Norėjo pirmiau pats įsitikinti, kaip atrodo vadinamoji rezidencija. Ir ne vien todėl.

Tą saulėtą rytą, kai terasoje šalia apartamentų jiems buvo patiekti gausūs pusryčiai, jis pamatė Rozaną visai kitokią: uždarą, nešnekią ir keistai santūrią. Kol jis tvarkysiąs reikalus, ji pageidavo pasilepinti viešbučio sveikatingumo centre; tai tiko ir Robertui, nes jam rūpėjo pasišnekėti su seru Galacheriu be liudytojų.

Jis nusprendė savaip nuraminti nervus: išvažiuoti iš viešbučio atviru taksi ir kiek pasivažinėti, apžiūrėti įdomesnes vietas, o paskui baigti tą kelionę Nelsons Dockyard .

Per ekskursiją jis aplankė nedidelius Bolanso, Ebenezerio ir Ol Seintso kaimus salos gilumoj. Kelias vingiavo pro romantiškas įlankas, per neliestą gamtą. Apie salos grožį buvo susidaręs nuomonę dar namie, bet tikrovė už kiekvienos kalvos, kiekvieno posūkio ir kiekviename apžvalgos taške rodėsi dar gražesnė. Apelsinmedžiai ir citrinmedžiai tarsi lenktyniavo su švytinčiais hibiskais, bugenvilijomis ir žakarandomis. Negrįstas kelias vinguriavo per vešlią atogrąžų augaliją, kurią Robertas suvokė lyg kokaino sukeltą viziją. Mašina riedėjo pro vietinių žemdirbių gyvenvietes. Mediniai barakai spalvingai išmargintomis sienomis pabirę palei kelią, o tuoj už jų kyla žalumoj skendintys šlaitai. Tarp palmių ir milžiniškų mango medžių ant virvių išdžiaustyti skalbiniai – įvairiaspalviai drabužiai, languotos nosinės ir paklodės. Aitrūs dūmai kyla iš kreolų židinių, kuriuose kepa žuvis, ir stelbia rusenančių šiukšlių tvaiką. Prieš Kardonės akis slinko kitoniškas pasaulis. Robertas žvalgėsi į besijuokiančius žmones, į draugiškus jų veidus, spindinčius neslepiamu smalsumu. Jo vidinė įtampa slūgo. Pagaliau jie priartėjo prie Sent Džonso uosto ir Kardonė paprašė vairuotoją sustoti prie dokų.

Čionai akį džiugino ištaigingos jachtos, išmetusios inkarą prie krantinės; viena per kitą jos šaukė apie savininkų turtus. Kardonės žvilgsnis siekė tolyn, iki senosios Fort Džeimso tvirtovės. Ligi sutartos valandos dar buvo kiek laiko, tad jis pasuko į pagrindinę gatvę. Ir netikėtai atsidūrė pasaulyje, pilname muzikos ir ritmiškų judesių. Nerūpestingas gyvenimo džiaugsmas užkrėtė ir jį. Čia į viena pynėsi linksmas vaikų klegesys, muzika ir spalvos. Birbiantys motociklai, dardantys automobiliai ir perkrauti sunkvežimiai, tarp jų zujantys šunys, moterys su sunkiomis skalbinių pintinėmis ant galvos, stumiančios išklerusius karučius – visi grūdosi ir balsu skynėsi kelią per maišatį, viešpataujančią siauroj pagrindinėj gatvėj.

Sent Džonso gatvės Kardonei regėjosi kaip įstabus spalvų šėlsmas. Dešinėj ir kairėj viena prie kitos glaudėsi margos medinės lūšnos, nepasidalijančios vaivorykštės spalvų. Kai kurios kampuose buvo paramstytos akmens luitais, kitoms pašlyti neleido mediniai stulpai.

Pro plačiai atvertas restorano duris liejosi „keptuvių ansamblio“ muzika. Kardonė nejučiom ėmė žingsniuoti jos ritmu. Į akis krito ryškiai žalias kolonijinio stiliaus pastatas – Hemingvėjaus namas. Robertas nusprendė išgerti vaisvandenių, nors tenykštė smuklė garsėjo veikiau stipriais kokteiliais. Jis patogiai įsitaisė medinėj verandoj ir ėmė stebėti gatvės bruzdesį.

Pamažu artėjo sutartas laikas. Kardonė atsigėrė pasiflorų sulčių ir mostu pasišaukė taksi. Ilgokai pavažiavęs Senuoju keliu, vingiuojančiu pakrante, jis atsidūrė Širlės kalvose, nuo kurių atsiveria įspūdingas vaizdas į Ingliš Harboro miestelį. Kvapą gniaužiantis reginys – žydra įlanka kalvos papėdėj ir tankios džiunglės tolumoj – pranoko visus vaizdus iš atvirukų. Toliau kelias vedė prie senojo molo, kur kitados bazavosi admirolo Nelsono laivynas. Aštuonioliktame amžiuje čia buvo didžiausias gamtinis uostas visose Karibų salose ir svarbus Didžiosios Britanijos laivyno atsparos punktas. Dabar uosto teritorija su senoviniais dokais, gyvenamaisiais namais ir sandėliais viliojo turistus kaip nepakartojamas muziejus po atviru dangum. Prieš Kardonės akis stūksojo trijų šimtų metų senumo plytinis pastatas, kur kitados buvo Anglijos karališkojo admirolo buveinė, o dabar svečių laukė keli restoranai ir viešbutis.

Kardonė juto, kaip kaista jo nervai belaukiant susitikimo su seru Galacheriu. Jis smalsiai apsidairė. Keletas lankytojų sėdėjo sode – idealioje vietoje, iš kurios galėjai stebėti, kas vaikšto prie laivų, paspoksoti į prabangias jachtas, kurios čia stovėjo išmetusios inkarą.

Jis jau buvo beketinąs susistabdyti pro šalį skubantį padavėją ir pasiteirauti sero Galacherio, bet kaip tik tada kažkas užkalbino jį iš už nugaros:

– Jūs tikriausiai būsite Robertas.

Skardus balsas su anglams būdingu akcentu skambėjo šiltai ir draugiškai. Kardonė atsigręžė. Priešais jį stovėjo tvirtas vyras maloniu rusvai įdegusiu veidu. Į akis ypač krito tankios sniego baltumo žandenos iki pat smakro. Vaiskios žalsvai mėlynos akys žvelgė į pašnekovą tiriamai ir net kiek šelmiškai.

– Galacheris, – prisistatė vyriškis, linktelėjo ir nusišypsojo. – Pažinau jus išsyk, kai tik atėjot į sodą. Turiu pasakyti, kad esat labai panašus į brolį, kaip iš akies trauktas. – Jis ištiesė Kardonei ranką ir stipriai paspaudė. – Sveiki atvykę į Antigvą, gražiausią iš Karibų salų!

Kardonė vos tramdė juoką. Seras Edvinas atrodė nužengęs tiesiai iš devyniolikto amžiaus angliško romano. Nors ir draugiškai sutiktas, Robertas kiek drovėjosi: jį varžė pašnekovo charizma.

Seras Galacheris pasirodė beturįs subtilią nuojautą. Jis elegantiškai nepastebėjo Kardonės sumišimo ir kalbėjo toliau:

– Eime! Rezervavau sode staliuką, prie kurio galėsim netrukdomi šnekučiuotis. – Parodė į stalą po medžiu, iš kur buvo matyti prieplauka. – Pasirinkau šį restoraną, nes turėjau reikalų Ingliš Harbore, o čia labai ramu ištisą dieną.

Kardonės jaudulys kiek atslūgo, juoba kad Galacherio draugiškume nebuvo nė šešėlio perdėto mandagumo ar net manieringumo.

– Savo laiške Enrikas rašė, – prašneko Robertas, – kad jus siejo artima draugystė. Anksčiau jis niekada nebuvo man užsiminęs apie jus. Tiesa, turiu prisipažinti, kad mudu, tai yra Enrikas ir aš, niekada nebuvom labai...

Seras Edvinas numojo ranka ir šyptelėjo.

– Žinau, signore . Aš labai daug žinau apie jus. Pavyzdžiui, kad esat rašytojas. – Akimirką nutilo ir nesivaržydamas įdėmiai pažvelgė į Kardonę. – Įdomi profesija. Ir sunki.