Claudio Mancini - Mala vita

– Suprantu, – ramiai atsakė Galacheris. – Tik leiskit man dar kai ką pridurti, Robertai! Kad ir iš kur būtų atsiradusi ta milžiniška suma, jos kilmė mane domintų tik tuo atveju, jei turėčiau įrodymų, kad pinigai nelegalūs.

– Bent pasakykit, kaip šitiek pinigų atkeliavo į mano brolio sąskaitą!

Seras Edvinas susimąstęs linktelėjo ir sunėrė pirštus.

– Mes esame neapmokestinamasis bankas, finansinių reikalų turime ne su plačiąja publika, o tik su įmonėmis ir tam tikrais asmenimis, kurie su mumis susiję. Mes – uždara įstaiga. Joks misteris Mileris, misteris Smitas ar misteris Džonsas neatsidarys sąskaitos mūsų banke. Tokia teisė suteikta tik saujelei išskirtinių verslininkų ir privačių kapitalo investuotojų. Tokiuose bankuose kaip mūsų kiekvienas klientas sykiu yra ir banko akcininkas, vadinasi, gali kontroliuoti banko veiklą. Jūsų brolis buvo šio banko akcininkas. Viskas teisinga, viskas pagal mūsų šalies įstatymus. Aišku, tokiu atveju įmanoma iš Italijos sudarinėti sandorius su pačiu savimi, bet mūsų krašte tai nėra nusikaltimas.

– Tai nepaaiškina, iš kur atsirado tie trys šimtai aštuoniasdešimt du milijonai dolerių! – atsakė Kardonė ir atgalia ranka nusišluostė išrasojusią kaktą.

– Žinoma, ne. Aišku tik tiek, kad Enrikas šią sumą jau turėjo, o į sąskaitą mūsų banke pervedė lygiai prieš penkias savaites. Pavedimas atliktas jūsų brolio nurodymu, o pinigai atėjo iš neapmokestinamojo banko Vanuatu Respublikoje. Daugiau nieko negaliu pridurti.

– Galvą guldau, kad tai nelegalūs pinigai! – priekaištingai sušuko Kardonė. – Kai tokios milžiniškos sumos staiga įplaukia į sąskaitą, jūs turėtumėt kaip elektros nupurtytas pašokti kėdėj!

– Man regis, kad jūs, mielas Robertai, klaidingai įsivaizduojate pinigų pasaulį. Didžiulės sumos pervedimas iš vieno neapmokestinamojo banko į kitą yra įprastinė operacija. Nors mano banko rūmai jums ir neatrodo įspūdingi, – seras Galacheris šyptelėjo, – mūsų metinė apyvarta viršija keturiasdešimt milijardų dolerių. Todėl trys šimtai aštuoniasdešimt milijonų mums – menkniekis. – Jis kostelėjo. – Kol jums nešovė į galvą, neva mes pažeidžiam įstatymus arba net talkinam nusikaltėliams, teks sugriauti vieną jūsų iliuziją.

– Labai įdomu, – atsiliepė Kardonė, žiūrėdamas į pašnekovą su atviru nepasitikėjimu.

– Kaip manot, Robertai, kas vilioja žmones, turinčius labai daug pinigų? Raibuliuojantis žydras vanduo, skaisčiai mėlynas dangus, baltos jachtų burės. Turtuoliui juk taip paprasta patekti į rojų! Daugelis taip svajoja: pasitraukti iš verslo, pamiršti tėvynę ir jos tvarką kartu su visais mokesčiais. Tą ir siūlo neapmokestinamoji bendrovė. Kad jums būtų aiškiau, mielas Robertai: neapmokestinamoji zona – tai lengvatinių mokesčių zona, kurioje negalioja kitų šalių mokestinės prievolės. Čia patogu laikyti kapitalą ir pajamas nesibijant kvailų klausimų iš tėvynės ir sankcijų už tai, kad pažeidei savo šalies įstatymus. Tokią vietą ir susirado Enrikas. Prieš daug metų. Ir tapo čionykščiu.

– Bet juk gabenti pinigus per sieną draudžia įstatymas!

– Kodėl taip manot? Jeigu jūs čia įsiregistruojat, pasistatot rašomąjį stalą, pasisamdot tarnautoją ir įsteigiat firmą, galit veikti ir elgtis kaip tinkamas. Visi didieji tarptautiniai bankai bendradarbiauja su neapmokestinamaisiais bankais vadinamajame mokesčių rojuje, su kai kuriais atvirai, su kitais neviešai. Tiek „Banco di Roma“, tiek „Chase Manhattan“, „Stanley Morgan“, Šveicarijos bankas UBS, „Western Union“, „Deutsche Bank“ ir „Commerzbank“, net ir Vatikano bankas dalyvauja didžiuosiuose tarptautinio kapitalo sandoriuose. Turbūt nekyla net minties, kad tokie dalykai būtų įmanomi, jei tame žaidime nedalyvautų ar bent jo netoleruotų atitinkamų šalių vyriausybės? Būtų naivu taip manyti, ar ne? Žinoma, tarp investitorių gali pasitaikyti ir vienas kitas abejotinos reputacijos. Juk žinote patarlę: Pecunia non olet ?

Galacheris šnekėjo su įkarščiu, kaip žmogus, ginantis savo vertybių sistemą ir veiklos padorumą.

Kardonė klausėsi užgniaužęs kvapą, paskui ranka patrynė akis.

– Naturalmente Enrikas kišo į taupyklę centą prie cento, ir žiū – jau tris šimtus aštuoniasdešimt milijonų beturįs! – Jis įsispoksojo pro langą, už kurio lingavo vėjo kedenama palmė, ir ėmė nervingai kramtyti lūpas, paskui pratarė: – Tai buvo ne jo pinigai, galit neabejoti!

Galacheris peštelėjo žandenas ir tylomis sukikeno.

– Ak, Robertai! Iš kur toks įsitikinimas? Pagaliau, argi tai svarbu?

– Joks žmogus per visą gyvenimą nesusikraus tokio lobio!

– Ar tik jūs negyvenat naivumo saloj? Neapmokestinamasis kapitalas sudaro maždaug šeštadalį viso pasaulio bankų aktyvų, – labai rimtai atsakė seras Edvinas. – Santūriai vertinant, šiuo metu tai būtų devyni trilijonai dolerių. – Jis žiūrėjo į Kardonę, tyliai sėdintį priešais ir neramiai gniaužantį rankas.

– Mano smegenys stringa pagalvojus, kam iš tiesų priklauso Enriko milijonai. Ar tai nebus nelegalūs pinigai?

– Sunku nustatyti, – atsakė seras Galacheris neišsidavęs, ar laikytų tai smerktinu dalyku.

– O jeigu tie pinigai susiję su mafija? Ar tada man – galas? Juk tie žmonės nekvaili! Jie kaipmat sumes, kad aš – vienintelis paveldėtojas.

Atrodė, kad ir šis argumentas neišmušė sero Edvino iš vėžių, kadangi jis, kaip ir pirmiau, kuo ramiausiai tebepešiojo žandenas.

– Baikit, Robertai! Nors Italijos laikraščiai ir skelbia siaubingus įtarimus, vis dėlto pirmiausia reikėtų tai įrodyti.

Kardonė pajuto bekylant stingdančią baimę ir nebepratarė nė žodžio.

– Ar kam nors pasakojot apie palikimą? – nutraukė tylą seras Edvinas.

Kardonė linktelėjo.

– Savo bičiuliui Karlui... – pasakė susimąstęs. O juk iš teisybės, be Karlo, neabejotinai patikimo, apie tai žino visas būrys: Pantrinis ir Sena, Rozana, d’Aventūra, na ir Palancos paveldėjimo teismas, kuriam jis pareiškė priimąs palikimą.

– Tokios žinios sklinda greitai, – pripažino bankininkas ir palingavo galvą. – Kalbėdamas su tais, kurie jau žino apie palikimą, bandykit sumenkinti jo vertę. O užvis geriau – visai apie pinigus nekalbėti.

– Jeigu būtų taip paprasta, – sumurmėjo Kardonė, žvilgsniu klaidžiodamas po Galacherio kabinetą. – Man visa tai atrodo kaip nevykęs filmas.

– Kaip jau esu sakęs, – toliau dėstė Galacheris, – visokie Smitai ir Džonsai sąskaitų pas mus neturi. Mes operuojame tik solidžiomis sumomis, o jas išmoka visi didieji bankai. Taigi jūs net ir Bolonijoje galit išsiimti tiek, kiek jums reikia, kad ir visus tris šimtus aštuoniasdešimt milijonų.

– Tokie skaičiai pranoksta mano vaizduotę, – pusbalsiu tarė Kardonė. – O ką veikti su tokiu kalnu pinigų, nė nežinočiau. – Jo lūpos persikreipė iš pasibjaurėjimo. – Ne tik tas palikimas mane gąsdina – visa finansų sistema rodosi lyg absurdas.

– Jums – gal ir taip, – be jokio pasipūtimo atsakė anglas. – O mano akimis žiūrint, Enrikas iš ten į čia pervedė juokingai menką sumą. Turėtumėt peržiūrėti pas mus saugomus brolio dokumentus. Spėju, ten rasit atsakymus į klausimus, kurie jus kamuoja.

Seras Edvinas pakilo ir nuėjo prie rašomojo stalo, už kurio ant sienos kabojo paveikslas, vaizduojantis Anglijos laivyno jūrų mūšį. Patraukė paveikslą į šoną – ir pasimatė sienoje įtaisytas seifas.

„Kaip senelio troboje“, – pagalvojo Kardonė stebėdamas, kaip seras Galacheris iš liemenės kišenaitės iškrapšto raktą ir atrakina seifą. Šarvuotos spintelės vidus pasirodė besąs suskirstytas į daugybę skyrelių. Nepraėjo nė minutė, ir bankininkas grįžo nešinas paketėliu, įvyniotu į rudą popierių, su lako antspaudu. Iškilmingai įteikė Kardonei storą aplanką, kuriame, sprendžiant iš dydžio ir formos, turėjo būti knyga.