Claudio Mancini - Mala vita

– Ne kiekvienas mėšlas turi šansų tapti gera trąša, – nusišaipė Kardonė. – Lygiai tas pat tinka rankraščiams, kuriems skirta tapti knygomis.

Galacheris be balso nusijuokė.

– Taigi, ir aš manau, kad nei Sokrato, nei Ovidijaus, nei Nyčės mūsų dienų bankai nelaikytų pasitikėjimo vertais klientais. Matot, pasaulis kupinas vilčių ir neteisybės.

Galacherio veidas buvo glotnus kaip prakilnaus Londono bankininko, neturinčio nei bėdų, nei rūpesčių. Nepriekaištingas tamsiai pilkas kostiumas su liemene, vyšninė fantazija kišenaitėje, krakmolyti balti marškiniai be menkiausios dėmelės ir raudona peteliškė. Pridėtum dar skėtį ir katiliuką – ir štai tau tikras džentelmenas iš Trafalgaro aikštės Londone. „Ir kaip seras Edvinas ištveria tokį karštą ir tvankų šio krašto orą?“ – stebėjosi Kardonė.

– Mielas Robertai... tikiuosi, neprieštarausit, jei šitaip kreipsiuosi? – pertraukė Galacheris Kardonės apmąstymus ir šiam nespėjus atsakyti kalbėjo toliau: – Nuoširdžiausiai jus užjaučiu!

Kardonei net žadą užėmė pamačius pašnekovo išraišką: jo veide buvo aiškiausiai matyti skausmingas sielvartas, anaiptol neapsimestinis. Robertas staiga pajuto simpatiją tam žmogui, tokiam drausmingam ir mokančiam puikiai tvardytis.

– Grazie tante , – atsakė kimiu balsu.

– Žuvus jūsų broliui praradau gerą draugą, – nuskambėjo iš sero Edvino lūpų. Jis kiek patylėjo. – Ir ne tik. Daug metų mus siejo glaudūs verslo ryšiai. Ilgainiui atsirado tvirtas abipusis pasitikėjimas, tad mūsų draugystė tapo ypatinga. Todėl žiauri mirtis, ištikusi Enriką, mane ypač pribloškė.

– Kaip jūs apie tai sužinojot?

– Vienas Milano notaras, geras mano pažįstamas, paskambino ir papasakojo. Žinoma, paminėjo ir spekuliacijas, kurių griebėsi žiniasklaida kalbėdama apie jūsų brolį.

Kardonė linktelėjo, jo žvilgsnis tapo atšiaurus.

– Dėl to, sere Galacheri, aš labiausiai ir troškau atvykti į Sent Džonsą. Juk iki dabar nežinau, su kokiais žmonėmis jis bendravo, kad viskas baigėsi šitaip. Man rūpi visai ne Enriko palikimas, kurį jis mini laiške. Žinote, sere...

Galacheris mostelėjo ranka.

– Vienintelė tema, kurios mudu su Eriku niekada neliesdavom, buvo jo klientų pavardės ir sandorių pobūdis. Mūsų laikais advokatui nuolat gresia pavojus būti įpainiotam į reikalus, kurių mastas kitąsyk paaiškėja tik gerokai vėliau. Ne kitaip bus atsitikę ir jūsų broliui. Enrikas yra padėjęs dokumentų į mūsų banko seifą. Gal juos peržiūrėjęs daugiau sužinosit apie jo veiklą. – Galacheris pervėrė Kardonę skvarbiu žvilgsniu. – Iš Enriko pasakojimų žinau, kad esate rašytojas, – tęsė maloniu tonu, kaip buvo pratęs. – Jis apibūdino jus kaip jautrų, protingą ir garbingą žmogų. Todėl norėčiau kai ką paaiškinti. Aš nežinau, kokie dokumentai ten guli. Bet patirtis man sako, kad užsieniečiai saugo mūsų šalyje tai, ko dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali ar nenori laikyti savo krašte. Todėl jums derėtų gerai apsvarstyti, ką ketinate daryti. Gal atversite Pandoros skrynią. Pasikviečiau jus čia dar ir todėl, kad noriu šiek tiek parengti prieš mudviem grįžtant į Sent Džonsą.

Galacheris ir vėl nusišypsojo. Kardonė mąstė, ką jo pašnekovas nori tais žodžiais pasakyti. Kuo toliau, tuo labiau jam rodėsi, kad seras Edvinas ne toks jau geraširdis ir nekaltas, kaip apsimeta.

Kardonė atvirai pažvelgė jam į akis.

– Žinote, aš visą gyvenimą praleidau su knygomis, visai kitokiame pasaulyje, bet tai nereiškia, kad nieko neišmanau. Man atrodo, jog Enrikas šiek tiek mulkino mane ir kitus. Apie pinigus ar nekilnojamąjį turtą niekada nėra kalbėjęs. Praeityje man teko verstis kukliai, nors sau galvos dėl to labai nekvaršinau. Žinoma, lengva tikrai nebuvo. Enrikas tai žinojo, bet niekada nėra manęs sušelpęs. Ką darysi, rasdavau išeitį. Ir staiga, tiesiog per vieną naktį, susidūriau su dalykais, kurie man užėmė kvapą. – Kardonė užsikirto. – Tai sužinojus, Enriko gyvenimas ėmė rodytis vis baisesnis. Man rūpi išsiaiškinti, kas iš tiesų buvo mano brolis, dėl to aš, patikėkit, labiausiai ir veržiausi į Antigvą.

Padavėjas jau buvo spėjęs atnešti lengvus pietus ir seras Galacheris gurkštelėjo gerą mauką alaus.

– Puikiai suprantu. Bet nenumokit ranka ir į palikimą! Pernelyg jau didelė suma ir pernelyg vertingas jūsų brolio dvaras prie Pusmėnulio įlankos.

Kardonė kone suakmenėjo. Metė žvilgsnį į jachtas, plūduriuojančias priešais „Admirolo smuklę“ ir užutėkyje.

– Leiskit pasiteirauti, ką jūs vadinate didele suma? – sumurmėjo it stabo ištiktas.

– Gal patikslinkim tai vėliau, banke! Pirmiausia reikės atlikti tam tikrus formalumus. Paprašysiu jūsų asmens dokumento ir slaptažodžio. Viskas turi atitikti.

Kardonė linktelėjo.

– Minėjot mano brolio dvarą...

– Taip! Enrikas nusipirko jį prieš daug metų. Tai unikalus objektas, viena didžiausių ir prabangiausių rezidencijų šioje saloje. Formaliai dvaras priklauso jaunai moteriai, su kuria jūsų brolis gyvendavo čionai atvykęs. Tiesa, Enrikas buvo sudaręs ir nuosavybės perdavimo aktą, kuriame nurodytas tikrasis savininkas. Antigvoje tai įprastas dalykas. Čia dažnai pasirenkama tokia nuosavybės slėpimo forma – dėl mokesčių valstybei, kurie mūsų krašte nėra svarbūs. Namą ir sklypą galite bet kada perrašyti savo vardu. Toji dama ten nebegyvena. Tai turite nuspręsti pats.

– Vis labiau šiurpstu dėl brolio, – ištrūko Kardonei. – Nuolat klausinėju save, ką iš viso žinojau apie Enriko gyvenimą. Jaučiuosi taip, tarsi apskritai nebūčiau jo pažinojęs, tarsi dabar braučiausi į svetimą gyvenimą, kuris manęs visai neliečia. – Jis giliai atsiduso. Juto skvarbų pašnekovo žvilgsnį ir su siaubu galvojo, ką dar gaus patirti. Neapleido ir mintis, kad seras Galacheris žino kur kas daugiau, negu iki šiol atskleidė. – Kas ta moteris? – kamantinėjo toliau. – Enrikas turėjo būti jai labai artimas, jei patikėjo tokius reikalus.

Galacheris atlaidžiai nusišypsojo.

– Negi manėt, kad Enrikas nemėgsta moterų?

– Maniau, kad bent jau su tokiomis jis nesusideda.

– O jeigu jos labai gražios? Beje, Silvija Alvares išties graži. Jei norit, mielai supažindinsiu. Ji nepaprastai žavinga. Nors Enrikas buvo tikras italas ir labai gerai jautėsi tėvynėje, vis dėlto ketino kada nors čia apsigyventi visam laikui. Bent jau ne sykį buvo man užsiminęs. Žinau, kad jis čia buvo susiradęs tikrąjį gyvenimą ir juo mėgavosi. – Seras Edvinas nutilo. – Atsiprašau, kad buvau toks neatidus, – tarė pamatęs tuščią Kardonės stiklą. – Gal dar ko nors išgertumėt? Oficiantai kai kada būna stebėtinai išsiblaškę.

– Jei gaučiau kapučino kavos, neatsisakyčiau, – mechaniškai atsakė Kardonė.

Galacheris atsikėlė ir nuėjo į restorano vidų, o Kardonė pabandė surikiuoti mintis ir sustabdyti maišatį galvoje. Jis sėdėjo kitoje Žemės rutulio pusėje, idiliškame kampelyje iš atviruko, ir regėjosi, kad visa, kas pasiliko namie, tapo nesvarbu. Bolonija, Karlas, jo darbas, žiniasklaida – viskas susitraukė iki menko, vos įžiūrimo didumo. Nauja nerūpestinga tikrovė Karibuose išstūmė net prisiminimus apie siaubingą Enriko nužudymą.

Sugrįžo besišypsantis seras Edvinas, nešinas puodeliu kapučino.

– Atrodot susimąstęs, Robertai, – pastebėjo jis. – Atvirai kalbant, džiaugiuosi. Dauguma žmonių, sužinoję, kad staiga labai praturtėjo, ima regzti absurdiškiausius planus. Pinigai greit apsuka galvą. Jūsų brolis buvo teisus: jūs rūpestingai elgsitės su turtu. – Seras Edvinas vėl atsisėdo ant medinio suolelio ir, laikydamas už kanto, šiek tiek truktelėjo kelnių klešnes. – Nenoriu jūsų skubinti, bet kai išgersit kavą, galėtume ir keliauti.