Claudio Mancini - Mala vita

– Tai mums nebe pirmiena, – nuramino jį Palardas. – Tuo atžvilgiu galim pasikliauti, viena vertus, puikiais mūsų ryšiais su žiniasklaida, kita vertus, mūsų vis dar ministru pirmininku. Visas keblumas tas, ponai, kad turim sukelti kontroliuojamą griūtį, kuri nepridarytų šalutinių nuostolių mūsų pačių gretose.

– Tai bus įmanoma tik žinant, kas ministerijoj tampo virvutes, – prašneko Rendolas. – O tam mums reikalingi Enriko Kardonės užrašai. Mes komandiravom sinjoriną Lorano į Boloniją ir įpareigojom padirbėti su jo broliu.

– Ar žinoma kas nors konkretesnio apie Kardonės užrašus? – paklausė Bandinis.

Rendolas linktelėjęs patvirtino:

– Iš Premeno biuro apklausos protokolų matyti, kad gynybos ministras ir jo generolai, Graso padedami, nugabeno į Vanuatu milijonus dolerių. Be to, žinome, kad Enrikas Kardonė, norėdamas apsisaugoti, lengvatinėje prekybos zonoje esančiame Antigvos banke padėjo saugoti kažkokius užrašus. Jie ne tik padėtų atskleisti visą tinklą, bet ir pateiktų įrodymus dėl Agosto skandalo. Turėdami tuos dokumentus, tvirtai laikytume už kiaušių ministrą kartu su visa korumpuota jo gauja.

Toks atsakymas lyg ir tenkino Palardą, jis pirmąsyk be įtampos nusišypsojo ir kreipėsi į Džuzepę Rendolą, kuris pasigardžiuodamas traukė cigaretę ir pūtė dūmų žiedus į lubas:

– Signore , išduokit man paslaptį, kaip mūsų šaunioji Rozana Lorano sugebėjo pavergti didįjį Romaną Grasą!

Pašaipus jo tonas pralinksmino visus posėdžiautojus.

– Grasas daug metų varė plataus masto biznį su Izraelio ginklų pramone, – aiškino Rendolas. – Jį visą tą laiką stebėjo mūsų kolegos izraeliečiai iš Mossad . Akivaizdu, jog tenykštė valdžia manė esant būtina atidžiai stebėti Romaną Grasą. Haifoje Grasas susipažino su Lorano ir, matyt, taip ja susižavėjo, kad pamiršo atsargumą. Kaip tik tuo metu signorina Lorano ėmė tarnauti ir mums. Tųdviejų pažintis trunka jau ketvertą metų. Mes pasinaudojom palankia situacija ir sugebėjom užverbuoti Lorano. Atrodo, mūsų ilgalaikė strategija pagaliau pradeda duoti vaisių.

– Reikia tik stebėtis tos moters sugebėjimais, – tarė Brenda. – Šitiek laiko vedžioti už nosies Grasą ne taip jau paprasta.

– Ji yra bejausmė niekšiška ragana, – susijuokė Rendolas. – Graži, protinga, seksuali ir pavojinga. Maskuojasi kaip chameleonas. Dėl savo kilmės ji labai prisirišusi prie Italijos. Jos tėvai kilę iš Sicilijos. Mūsų agentė – karšta patriotė. Ideali bendradarbė, Italijos labui neatsisakanti pasinaudoti net savo grožybėmis, kurių jai prigimtis nepagailėjo.

Posėdžio dalyviai pritardami linkčiojo.

– Kaip jūs vertinate galimybes sėkmingai įvykdyti operaciją Antigvoje? – pasidomėjo Palardas.

Rendolas niekinamai suraukė lūpas ir mostelėjo į greta sėdintį kolegą, kuris iki tol tik tylomis klausėsi.

Pulkininkas Palardas kreipėsi į tenente Pozantą:

– Kaip ketinama toliau veikti Antigvoje?

– Jokio plano nėra! – Pareigūnas, vadovaujantis užsienio operacijoms, išsišiepė nuo ausies lig ausies, mėsingos jo lūpos, rodos, visada reiškė tik pasitenkinimą, o apvalainas kūnas palaimingai ilsėjosi. – Kol d’Aventūra su savo asistentu nestoja mums skersai kelio ir kol tasai Robertas Kardonė dar nepasiėmė dokumentų iš banko, tol galim ramiai žiūrėti. Kardonės elgesį lengva numatyti. Spėjam, kad jis, kaip išdidus įpėdinis, įsikurs Enriko Kardonės tėvonijoje. Toks sprendimas poetui būtų naudingiausias. Aš prognozuoju, kad jis, pasimėgavęs su Rozana karštomis Karibų naktimis, tikisi įkalbėti ją likti kartu palaimingoj saloj. Mums neturėtų būti jokio vargo prieiti prie tų dokumentų.

– Tada pasirūpinkite, tenente Pozantai, kad Robertui Kardonei Antigvoje nieko nenutiktų. Tik jau pasistenkite veikti be triukšmo.

– Manau, galim visiškai pasikliauti Rozana.

Palardas priėjo prie bufeto, ant kurio buvo išdėstyti gėrimai, švieži vaisiai ir tramezzini , įsipylė stiklinę vandens ir vėl kreipėsi į posėdžiautojus:

– Eikim prie ne tokių malonių darbotvarkės klausimų. Kaip toli nužengę mūsų konkurentai? Ar jie žino, kur šiuo metu yra mūsų poetas?

Žodžio paprašė Randolas.

– Reikia vadovautis spėjimu, kad žino. Kardonei labai pavojinga grįžti Italijon. Karinė saugumo tarnyba darys viską, kad tik gautų tuos popierius. Ji nerizikuos kęsti gyvo liudytojo, galinčio ir į spaudą kreiptis. O tai visai tikėtina. Tai, ką žino, Robertas Kardonė jau sugebės paversti bestseleriu.

Palardo kaktoje susimetė raukšlės.

– Ką tuo klausimu pasakys mūsų dottore Bandinis? – metė klausiamą žvilgsnį į valstybės policijos vadovą.

Bandinis palingavo galvą.

– Mes susiduriam su gan painia situacija: Rozana Lorano permesta nuo Graso prie Roberto Kardonės. Grasas laukia, kada Kardonė patikės jai pinigus ir brolio užrašus. Pasiekusi tikslą ji privalo Kardonę likviduoti. Jeigu to nepadarys, Lorano bus riesta. Mat jei Kardonė susiruoš grįžti Italijon, Grasas apie tai sužinos, kai tik SISMI įleis Kardonę į šalį. Tada jam kils klausimas, kodėl Lorano jo nelikvidavo. Graso budeliai įvykdys nuosprendį, kad ir pavėluotai, ir Lorano bus demaskuota. O jei Kardonė su brolio dokumentais išsisuks nuo Graso, jį sučiups SISMI agentai, ir jam vis tiek galas. Abiem atvejais mūsų ilgametis darbas nueis niekais.

– Kas girdėti apie Santorinį ir Masimą? Ar pavyko sužinoti ką nors daugiau? – pasiteiravo pulkininkas Palardas.

– Juos tarsi žemė būtų prarijusi, – atsakė Brenda, vyriausiasis finansų policijos koordinatorius. – Niekas nežino, kur jie dingo. Paskutinį kartą buvo pastebėti važiuojantys iš Pricio į Palermą. Nuo tada – jokio pėdsako.

– Čia kažkas labai įtartina, – tėškė Palardas. – Masimas pasiuntė į Vanuatu savo galvažudžius Rufą ir Galertę. Turėjo būti kokia nors priežastis.

– Graso lėktuvas, kuriuo jie skrido, buvo pastebėtas Brisbane, o paskui, visai netrukus, nusileido Vanuatu oro uoste. Vadinasi, Romanas Grasas ir jo žmonės įsitikinę, kad avvocato Kardonė išvogė sąskaitas, buvusias Vanuatu. Be to, mes žinom, kad turėjo būti pinigų pervedimas į Antigvą. Bent jau tokią išvadą galima daryti iš pokalbių, nusiklausytų Šventosios Liucijos skersgatvio bute. Ten Robertas Kardonė skaitė bičiuliui laišką, gautą ne paštu, kaip įprasta, nes korespondenciją, jam siunčiamą paštu, mes peršviečiame. Spėjame, kad tai vienas iš Premeno biuro dokumentų. Kardonė buvo ten pastebėtas kraunantis dėžę į mašiną. Kiek žinom, jis gavo palikimą. Labai daug pinigų. Turėjo testamentą ir jį pateikė Palancos notarų kontorai. Nusiklausyti Kardonės pašnekesiai su bičiuliu Karlu Alberčiu neabejotinai patvirtina mūsų manymą, kad avvocato Enrikas Kardonė apmovė mafiją.

– Ar tai reiškia, kad tie du Masimo ir Santorinio galvažudžiai jau lipa ant kulnų Robertui Kardonei? – irzliai paklausė Palardas.

– Ne, mes taip nemanom. Grasas kliaujasi Rozanos ištikimybe ir tvirtumu. O mes pasirūpinom karingu jos įvaizdžiu. Beje, tas įvaizdis gan tiksliai atitinka tikrovę. Mums tiesiog pasisekė, kad toji moteris dirba mums.

Palardas linktelėjo.

– Vis dėlto kokia prasmė buvo Grasui komandiruoti į Vanuatu tuodu galvažudžius? Juk nei jie ten buvo prileisti prie pinigų, nei gavo informacijos iš bankų.

– Prasmė kuo aiškiausia, – paprieštaravo Bandinis, – ypač jei tie mafiozai turėjo įgaliojimus. Neatmesčiau galimybės, kad jie sužinojo, kur dabar tie pinigai.

– Bet atrodo, kad Lorano pirmiau nukniauks kaulą mūsų Romanui Grasui iš panosės. Kad ir kaip žiūrėsi, sąskaita dabar – ne svarbiausia. Be to, neturėtume jokio teisinio pamato apkaltinti Robertą Kardonę, jeigu jis sugalvotų palikti sąskaitą ten, kur ji yra. Mūsų tikslas kitas. Dėl to sutariam visi čia esantys. Mums reikia nepaneigiamų įrodymų, jog kai kurie dabar aukštus postus užimantys politikai yra įsivėlę į korupciją, pinigų plovimą ir machinacijas su subvencijomis, kad sustiprintume būsimo mūsų ministro pirmininko pozicijas ir padėtume jam laimėti rinkimus.