Claudio Mancini - Mala vita

Prokuroras abejodamas papurtė galvą.

– Ir vis tiek turim saugoti jį visomis išgalėmis. Juk esame jam skolingi. Kita vertus, mafija gaus skaudų smūgį. Grasas nebeturės progos užsakyti žmogžudystę, Kardonė galės be baimės grįžti į Boloniją, žinoma, jei tik neiškrės ko nors netikėto. Vis dėlto jis ne iš kelmo spirtas. Rašo pervedęs į Romą, į Finansų ministerijos sąskaitą, beveik keturis šimtus milijonų dolerių ir to pervedimo kopiją nusiuntęs prokuratūrai. Tai pinigai, kuriuos mafija sukaupė iš nuslėptų mokesčių, machinacijų su subvencijomis ir kitų nusikaltimų. Jie priklauso Italijos iždui. Aš padarysiu visa ką galėdamas, kad Kardonė liktų gyvas. Be to, Romano Graso nebepaleisim iš akių ir patupdysim jį nedelsdami, vos tik aš gausiu dokumentų originalus.

– Ar jums nekyla nerimo dėl to, jog SISMI agentai prieš pat nuleidžiant uždangą spjauna mums į sriubą? Man tai perša mintį, kad jie siekia vien savo tikslų. Galiu tik viltis, kad Graso niekšybėms pagaliau ateina galas.

– Aš žinau tuos tikslus, bet nenorėčiau dabar į juos gilintis. Niekas negali paneigti, kad ginklų prekyboj esama bendrų interesų, kurie taip sustiprino Romano Graso galią. Yra per daug veikėjų, kurie meldžiasi ginklo dvasiai, ir, deja, per mažai ištikimų dvasios ginklui. Galite neabejoti, mielasis d’Aventūra – juk galiu jus taip vadinti? – kad maža grupelė fašistų, besiveržiančių į valdžią, tikisi verslo monopolijų ir dešiniosios ideologijos padedami įgyvendinti savąją politinę demokratijos sampratą, bet jie bus atvesti į protą. Patikėkit manim, mes padarysim galą jų šunybėms!

– O vargšelis Kardonė liks nei pakartas, nei paleistas, – palingavo galvą d’Aventūra.

– Ne! – šiurkščiai tėškė Santapola, ir galėjai matyti, kad jis nejuokauja.

– Kodėl esat toks jau tikras?

– Mes kliaujamės ne vien sinjoros Lorano sėkme. Aš įpareigosiu pulkininką Palardą susisiekti su Antigvos žinybomis. Be to, pasinaudosim gerais savo ryšiais su Anglija ir JAV. Antigvos valstybės galva yra Jungtinės Karalystės valdovas, taigi Anglijos karalienė. Jungtinės Amerikos Valstijos yra prisiėmusios atsakomybę už didelę dalį nacionalinio saugumo politikos. Todėl esu optimistas ir tikiuosi, kad prireikus galėsime imtis priemonių ir Antigvoje.

Nors d’Aventūra būtų galėjęs didžiuotis savimi ir savo darbu, džiaugsmo jis nejautė. Net ir pasitenkinimo. Kaip koks gigantas stūksojo priešais generalinį prokurorą, o jo galvoje kirbėjo aibė klausimų.

– Įvyks politinė griūtis, – sumurmėjo jis pusbalsiu.

Dottore Santapola nelinksmai susijuokė.

– Nieko neįvyks! Atsistatydins vienas kitas ministras, per televiziją nuskambės pasipiktinimo kupini pareiškimai, pamatysim apstulbusius vyriausybės narius, o vėliausiai po savaitės jie vėl demonstruos pasitenkinimą savimi. Bus pradėta keletas tyrimų. Ir galiausiai valstybė, paaukojusi porą pėstininkų, parodys, kokia ji stipri ir veikli. Žala valstybei neviršys leistinų ribų, nes piliečių atmintis trumpa.

– Ir jūsų darbas bus padarytas? – susiraukė d’Aventūra.

– Žinoma, ne! Nauji rinkimai – visuomet šioks toks apsivalymas, tiek išorėje, tiek viduje. Patikėkit, mielasis d’Aventūra, ministras pirmininkas pasistengs įtikinti piliečius, kad su korupcija pagaliau susidorota. Bus suimti kai kurie žinomi žmonės, tai suteiks progą pasigirti: štai kokia gera mūsų teisėsauga! Bus pabrėžta, kad klystkeliais ėjo tik menka mažuma pernelyg gobšių žmonių. Esą vyriausybe jokiomis aplinkybėmis neleistina dvejoti. Taip jau yra ne tik mūsų krašte, bet ir gretimose valstybėse. – Santapola mostelėjo į krėslą. – Nagi sėskitės! Mielai aptarčiau su jumis tolesnius veiksmus. Gal galiu jums ko nors pasiūlyti? Cigarą? Espreso? Konjako?

– Neatsisakyčiau espreso ir konjako, – atsiliepė d’Aventūra. Jo kaktoje susimetė raukšlės. Paskendęs mintyse žvilgtelėjo pro langą; sunkiose užuolaidose žaidė saulės spinduliai.

Generalinis prokuroras matė, kad jo pašnekovas vis dar abejoja jo žodžiais ir aiškinimais.

– Ar galėčiau sužinoti, kas jums neduoda ramybės?

– Pinigai yra despotiškas valdovas, bet ir vertybė, kurios kiekvienas siekia, – prakalbo d’Aventūra. – Pinigai sulygina visus, čia ir slypi valdžios esmė. Pinigai išlygina visus nelygumus, kita vertus, žmonės turtu pateisina visas neteisybes.

– Esat filosofas, comandante ! – šyptelėjo Santapola. – Jūs teisus, pinigai gadina žmones, ir vis dėlto esama išimčių, kaip mums įrodė Kardonės poelgis. Tačiau pakalbėkim apie tai, ką darysim toliau...

Laimingas suklydimas

Kardonė persigandęs atsigręžė ir dėbtelėjo į besišypsantį Rozanos veidą.

– Kaip matau, Robertai, turi svečių, – prabilo ji saldžiu balseliu ir smalsiai nužvelgė du vyriškius. – Judu, jei neklystu, esat Rufas ir Galertė? – nuotaikingai kreipėsi į siciliečius. – Kaip sekėsi kelionė?

Rufo ranka, kurią jis buvo instinktyviai įsikišęs po švarku, ten ir liko. Jis pašoko, pagarbiai švilptelėjo pro dantis ir nešvankiai išsišiepė – toks savim patenkintas povas.

– Madonna, che razza di bellezza!

– Pasimatuok kraujospūdį, Rufai! – kaip šaltu vandeniu perliejo jį Rozana. – Tokie tipai kaip tu mane erzina.

Rozanos žodžius Rufas išsiaiškino savaip ir tarsi koks stileiva abiem rankomis persibraukė per plaukus, įžūliai dėbsodamas į moterį. O ji sakytum nė nepastebėjo, kaip jis ryte ryja ją akimis. Akivaizdžiai ignoruodama Rufą, demonstratyviai žiūrėjo tik į Kardonės portfelį, kurį šis mėšlungiškai spaudė prie savęs. Nors padėtis atrodė be išeities, Robertas negalėjo atsistebėti fenomenalia Rozanos veido išraiškų kaita. Jokios užuominos, kad ji būtų išmušta iš vėžių arba nevaldytų situacijos. Priešingai: visu elgesiu rodė, kad čia – jos viršus ir jos valia.

„Kokia gyvatė!“ – pagalvojo ir metė į ją niekinamą žvilgsnį.

– Tu tokia... – išlemeno ir nuščiuvo pajutęs nepalaužiamą jos ramybę. Staiga suvokė, kad iš šių apartamentų gyvas neišeis, ir jo smegenys ėmė suktis pašėlusiu greičiu.

– Nagi, kokia aš? – žaismingai paklausė Rozana. – Baik sakyti! Vulgari? Pikta? Klastinga? – kalbėjo ji pakreipusi galvą ir žavingai nusišypsojo Robertui. – Duok šen dokumentus! – įsakmiai paliepė ir ištiesė ranką.

Kardonė bjaurėdamasis žengė atbulas. Tuo tarpu Rufas ėmė palengva artintis prie Rozanos, bet ši iš karto pastebėjo ir nedviprasmišku gestu liepė jam nejudėti iš vietos.

– Žinai, girdėjau, kad šis asilas jau spėjo atiduoti tau dono Graso pinigėlius, – lyg prabėgom mestelėjo Rufas stebėdamas, kaip ji reaguos.

Tačiau jos veidas nė nekrustelėjo.

– Judu jauskitės kaip namie ir sėskitės į krėslus! – įsakė ji siciliečiams. – Tučtuojau!

– Ar išprotėjai? – atkirto Rufas. – Kaip tu drįsti kalbėti su manim tokiu tonu?

– Užsičiaupk! – sušnypštė Rozana ir pašnairavo į Kardonę. – Duokš popierius! – pakartojo lediniu balsu.

Kardonės galvoje žaibu šmėsčiojo mintys – tie patys pasvarstymai apie paveldėtus milijonus, kuriuos jis išdėstė Galacheriui jo biure. Būgštavimai, kilę dar prieš kelias valandas, dabar virto nepermaldaujama mirtina grėsme. Dėl savo naivumo jis įkliuvo į spąstus, iš kurių nebeištrūks.

Nors ir nesuprasdamas trijų mafiozų pokerio, Robertas suko galvą, kodėl Rozana nesureagavo į jo tvirtinimą, neva jis atidavęs pinigus jai.

Siciliečiai, regis, buvo patikėję, kad jis nemeluoja. Užgniaužęs kvapą jis stebėjo žvilgsnius, kuriais keitėsi anie trys.