Claudio Mancini - Mala vita

D’Aventūra stebėjo lėktuvą, tūpimo taku riedantį į privačių orlaivių stovėjimo aikštelę.

Venaras jau ketino dar sykį skambinti operatyvinės grupės vadui, bet tuo metu gavo naują pranešimą.

– Lorano ką tik telefonu kalbėjosi su Grasu. Juodu susitarė susitikti jo bute. Jis lauksiąs jos vieną valandą. Įsimylėjėlis nenutuokia, kas laukia jo paties.

– Puiku, – atsakė d’Aventūra.

– Tikiuosi, kad oro uosto teritorijoje Graso žmonių nėra!

– Viliuosi, esi pasiruošęs ir tokiam atvejui? – atsiliepė d’Aventūra. – Nagi, pasikartokim dar sykį visus punktus!

Venaras linktelėjo.

– Mikroautobusą, kuris iš stovėjimo aikštelės gabens Lorano į atvykimo salę, vairuoja mūsų žmogus. Kai tik mašina atsidurs tarp muitinės ir bagažo salės, įlipsi tu. Mikriukas sustos už tam tyčia pastatyto sunkvežimio, kad nei iš aerodromo, nei iš pastatų nebūtų jo matyti. Tai vienintelė galimybė nepastebimai šnektelti su Lorano ir suderinti su ja operacijos eigą. Tam turėsi ne daugiau kaip tris minutes. Prie AVIS nuomos punkto Lorano persės į išnuomotą automobilį Passat Combi .

– Ar pasirūpinot brezentu?

– Leisk man užbaigti! – atšovė Venaras. – Pailgintame pasato gale pasislėpė trys specdalinio vyrai. Mašina jau paruošta, vyrai užsidengę brezentu. Visą kelią iki pat miesto centro palaikysim su jais radijo ryšį.

– Labai gerai! – linktelėjo d’Aventūra ir paplojo Venarui per petį, o šis dėstė toliau:

– Lorano įvažiuos į požeminį garažą. Ten greičiausiai jos lauks keli Graso asmens sargybiniai. Jai teks veikti pagal aplinkybes.

– O kaip mūsiškiai išlips, jeigu jų staigiai prireiktų? – suabejojo d’Aventūra.

– Pasato bagažinės durelės atidaromos nuotolinio valdymo pulteliu, kurį turi vienas iš to trejeto. Vaikinai jau išsimiklino, išbandė šimtą sykių. Šauti bus pasirengę per dvi sekundes.

– Gerai, – atsiduso d’Aventūra. – Lieka tik melstis, kad niekas nesukliudytų.

Venaras gūžtelėjo pečiais.

– Padarėm visa, kas įmanoma. Bent jau paaiškės, ar iš tiesų Grasas visiškai pasitiki Lorano ir leidžia jai netrukdomai įvažiuoti automobiliu. Paskui mes ir mūsų vyrai privalėsim patekti į garažą, o iš ten – į pastatą.

– Ar apačioj įrengtos stebėjimo kameros?

– To, deja, nežinom, – pripažino Venaras.

Abu vyriškiai lūkuriavo tarp bagažo salės ir muitinės – plačiame take, vedančiame link atvykimo salės šoninio įėjimo. Tas kelias skirtas tik ypač svarbiems asmenims ir privačių lėktuvų keleiviams bei pilotams.

– Tikėkimės, kad ta dama tikrai tokia mikli ir šaltakraujė, kaip Palardas nuolat pabrėžia.

– Pasirenk, atvažiuoja! – šnipštelėjo Venaras ir parodė į baltą mikroautobusą, negreitai riedantį pažymėtu taku. Mašina sustojo prie pat d’Aventūros, durelės keleivio pusėj atsidarė.

– Akimirką stabtelkit, – vairuotojui įsakė comandante , įšokęs vidun atsisėdo greta jo ir atsigręžė į keleivę.

– Buon giorno, signora Lorano! Piacere! – tarė ir padavė ranką jaunajai moteriai, sėdinčiai užpakalyje. – Deja, nebespėsiu pareikšti savo susižavėjimo, – kalbėjo nesustodamas ir nenuleisdamas akių nuo gražuolės. – Ar esat gerai informuota apie akciją?

– Sicuro! – atsakė ji. – Pulkininkas Palardas mane išsamiai instruktavo. Manau, jau žinot, kad Grasas laukia manęs savo bute.

D’Aventūra linktelėjo.

– Jūsų vyrai postuose?

– Taip, signora .

– Signorina , – pataisė ji.

– Mi scusate! Yra svarbesnių dalykų. Pastate, esančiame kitapus gatvės, jau keturias paras budi mūsų elektroninio sekimo specialistai. Didysis Grasas negali nė pirstelėti, kad mes neužuostume.

Rozana nenoromis šyptelėjo.

– Kiek asmens sargybinių budi penthauze?

– Tiksliai nežinom.

– Prastai pasiruošėt, – trumpai įvertino Rozana. – Maniau, turiu reikalų su profesionalais. Gali būti riesta.

D’Aventūra susiraukė.

– Man to vaikino reikia gyvo, signorina ! – ir piktai dėbtelėjo į ją. – Susitarėm?

– Pasistengsiu, signore ! Bet tvirtai prižadėti negaliu. – Rozanos akys karingai sužibo.

– Apie jus žinau viską. Jums teks pažaboti velnišką keršto troškimą. Ar aišku? – Jis išsitraukė iš kelnių kišenės mažą aparatėlį ir padavė jai. – Tai miniatiūrinis mikrofonas. Įsisekit! Jei mudviem tektų išsiskirti ar įvyktų kas nors nenumatyto, mes susisieksim su jumis.– Ir vėl įspėjamai dėbtelėjo į ją. – Ar žinot, ką turit daryti?

Ji linktelėjo. D’Aventūra atidarė dureles.

– Tiesa... dar vienas mažmožis, signorina Lorano. Turbūt puikiai suvokiat, ką jums reiškia ši operacija?

Moteris sutrikusi pažvelgė į comandante .

– Suėmus Grasą jūsų karjera bus baigta. Italijoje vargu ar galėsit laisvai krustelėti. Kaip agentė būsit žlugusi. Izraelio kariuomenė nebepaskirs jūsų net sargybine. Kam jums to reikia?

– Tebūnie tai mano reikalas, – atkirto Rozana.

Jis pažiūrėjo jai į akis – trumpai, gal sekundę.

– Linkiu laimės! – tarė netikėtai šiltai. Tada išlipo iš mašinos, užtrenkė dureles ir šmurkštelėjo į bagažo salę. Pasato vairuotojas pajudėjo ir pasuko prie šoninio įėjimo, skirto ypatingiems asmenims.

Tuo metu, kai Rozana išnuomotu melsvai pilku pasatu iš Bokadifalko oro uosto veržliai įsuko į Pandolfinio gatvę, keletas mašinų, priklausančių Kovos su mafija komisijai, bet be skiriamųjų ženklų, jau skuodė miesto centro link. Vienoje iš jų ant užpakalinės sėdynės įsitaisęs d’Aventūra užgniaužęs kvapą stebėjo nutrūktgalviškus vairuotojo manevrus.

– Objekto link važiuokit Magnolijų gatve, – įsakė comandante ir kreipėsi į Venarą, sėdintį greta: – Kai tik Lorano atsidurs Graso bute, liepk penkių šimtų metrų spinduliu užblokuoti visas aplinkines gatves.

– Specbūriai yra aliarmo parengtyje, – suniurnėjo commissario Venaras. – Problemų nekils.

Sucypė padangos – vairuotojas įsuko į 90-ąją autostradą. Dešinėje, pačioje kraštinėje kelio juostoje, prie rinkliavos punkto pakilo užkardas, už kurio driekėsi siauras pravažiavimas specialiosios paskirties mašinoms. Dar kelios minutės – ir policijos automobiliai bus pasiekę prašmatniąją Graso buveinę.

– Sandrai, išleisk mus prie Paterno Kunigaikščio ir Veneto gatvių kampo, – paliepė vairuotojui d’Aventūra. – Paskutinius šimtą metrų eisim pėsti.

Šoferis linktelėjo ir išsuko iš greitkelio.

Venaras per ausines atidžiai klausėsi pranešimų.

– Visur ramu. Nieko naujo, – informavo. – Iki šiol operacija vyksta kaip planuota. – Paskui kreipėsi į vairuojantį pareigūną: – Gali taip labai neskubėti.

Automobilis pamažu riedėjo tykia Magnolijų gatve, kurios pakraščiais driekėsi tankios ūkmingų medžių eilės. Už jų, atokiau nuo gatvės, slėpėsi įspūdingi fasadai ir aristokratiškos vilos.

Staiga mašina sustojo.

– Atvažiavom, – sumurmėjo vairuotojas.

D’Aventūra sugraibė pistoletą, paslėptą po švarku, išsitraukęs patikrino dėtuvę ir įsikišo atgal į dėklą ant perpetinio diržo.

– Pirmyn į mūšį! – šnipštelėjo Venarui.

Juodu išlipo ir tarsi pasivaikščiodami nukulniavo šaligatviu Veneto gatvės link. Aplink, kiek akys užmato, nebuvo nė vieno žmogaus. Svaigus gėlių aromatas gaubė sodus ir plūdo į gatvę. Kol juodu pasiekė sankryžą, pro šalį pravažiavo tik du ar trys automobiliai. Vyrų nervai buvo įtempti kaip stygos.