Claudio Mancini - Mala vita

– Neįtikėtina! Kokia moteris! – vos girdimai šnibždėjo ir iš nuostabos papurtė galvą. – Įlipa į liftą kaip visiems siaubą kelianti Perlakvalė, o netrukus apkabina mane mano kambary kaip mano meilužė!

Rozana nė akimirkai neišleido jo iš akių ir netikėtai nutraukė gražbylystę.

– Ak, Romanai! – Jos juodų akių žvilgsnis buvo ugningas ir valiūkiškas, ant akių ir nosies draikėsi ilga plaukų sruoga. – Vos nepamiršau... – susijuokė. – Nuleisk liftą žemyn dar sykį! Pietras nori atsiųsti mano lagaminus. Pačiai buvo sunku tampytis.

– Galiu žemyn nusiųsti Bruną, – paslaugiai sumurmėjo Grasas.

– Gera mintis! Aš tuo metu prisileisiu į vonią karšto vandens. – Ji šelmiškai pažvelgė į Grasą. – O tu nutrinsi man nugarą. Ir nusivilk pagaliau tą švarką, mesk šalin tą bjaurų kaklaraištį!

Graso akys aistringai žybtelėjo, veržliai patempęs kaklaraištį jis atleido mazgą. Nepriekaištinga Rozanos figūra ir palaidinės slepiamos tobulos proporcijos jį dusinte dusino.

– Brunai! – šūktelėjo jis. – Leiskis į garažą ir lagaminus iš mašinos!

– Subito! – iš kažkur atsiliepė balsas ir pasigirdo sunkūs artėjančio žmogaus žingsniai.

Rozana prišoko, pasistiebė ir pabučiavo Grasą į lūpas. Šis taikėsi ją vėl apkabinti, bet nespėjo – ji ir dabar paspruko.

– Kai mudu vieni, kam tau tos kelnės? O gal tu jau toks senas, kad turėčiau pagelbėti...

Rozana atsisagstė palaidinukę ir atsainiai nusviedė ant grindų.

– Tu, suktas velniūkšti! – sušnopavo Grasas, o Brunui, pasiruošusiam leistis liftu žemyn, paliepė: – Judu su Pietru maloniai praleiskit popietę mano sąskaita! Po trijų valandų vėl būkit čia. – Mirktelėjo jam ir atsisagstė kelnes. – Tik nesumanyk trukdyti mūsų anksčiau!

Kai, Brunui įžengus į liftą, durys užsivėrė, Grasas stovėjo nuleistomis kelnėmis ir stebeilijo į pistoleto „357 Eagle Magnum“ vamzdį. Rozana šaltai šypsojosi. Jis stovėjo priešais ją kaip stabo ištiktas, o kelnės buvo apsivijusios kulkšnis tarsi atsipalaidavę pančiai.

– Tu perkūniškai šauniai atrodai vien su liemenėle ir automatu rankoj. Bet tai visai nejuokinga, – dusliai tarė jis. – Tučtuojau padėk ginklą

– O aš pamaniau, kad tau tokia situacija pasirodys erotiška, – atšovė Rozana. Jos veidas buvo akmeninis. – Man, jei nori žinot, net juokinga. Ypač tos tavo plonos blauzdos ir platūs boksininko apatiniai. Kad tu pamatytum save veidrodyje!

Donas Grasas pasilenkė norėdamas užsimauti kelnes, bet tą akimirką jam pro pėdas prašvilpė kulka ir atšokusi nuo grindų kaukdama įsmigo į sieną už nugaros.

– Ramiai! Jei dar sukrutėsi, nurausiu tau kiaušius!

Grasas susigūžė lyg perkūno trenktas, paskui pamažėle, kaip sulėtintame filme, vėl išsitiesė. Jo rankos bejėgiškai nukaro.

– Gal išprotėjai? – subliuvo niekaip negalėdamas patikėti tuo, kas įvyko prieš akimirką. – Tu šovei į mane! – isteriškai suklykė; jo veidas išblyško kaip numirėlio, o jėga trykštantis torsas keistai suglebo. – Tučtuojau atiduok man ginklą! – Jis išsitempė, tarsi bandytų suteikti savo žodžiams daugiau svorio. – Eikš čia, atiduok man!

– Jei tik pabandysi žengti, plosies marmūze į grindis. Todėl stovėk vietoj!

Nežabotas įniršis ūmai užtemdė jam akis.

– Kas tau šovė galvon, puttana ? – suurzgė. – Negi nesupranti, jog šis teatras tau baigsis tragedija? – Grasas it užhipnotizuotas spoksojo į nuožmų Rozanos veidą, paskui nukreipė akis į pistoletą, taikantį jam tiesiai į papilvę. Jo veido išraiška ėmė pamažėle mainytis, bejėgišką pyktį pakeitė siaubas. – Dabar supratau, – nutęsė jis. – Skrisdama tu perskaitei tuos dokumentus... Nori mane šantažuoti. Nori mane nukepti, štai kaip...

– Vargšeli Romanai! – pasibjaurėdama pasakė Rozana. – Negi tu rimtai tiki, kad tie popieriai bent akimirką mane domino?

– Vadinasi, pinigai? – suriko jis, nesitverdamas piktumu.

Rozana papurtė galvą.

– Jei būtum turėjęs sąžinės ir atidžiau į mane įsižiūrėjęs, gal būtum prisiminęs, – neapykantos kupinu balsu ištarė ji. – Niekada nepamiršau to, ką esi man padaręs prieš daugybę metų. Velniškai ilgai man teko laukti šios akimirkos. Norėjau tave nušauti, čia ir dabar!

– Ak, štai kaip, – Graso akys piktai sužaižaravo, bet po kelių sekundžių vėl pergalingai suspindo. – Kam tada atidėliojai? Reikėjo išsyk. Ar girdi – liftas? Brunas grįžta.

Lifto durys atsivėrė ir iš kabinos iššoko juodai vilkintys vyrai su užtaisytais automatais. Paskui juos į kambarį žengė d’Aventūra ir dottore Silvijus Santapola.

Sunkiai gaudydamas kvapą, nustėręs iš baimės Grasas spoksojo į ginklų vamzdžius.

Rozana nuleido savąjį „Magnum“, pakėlė palaidinukę ir užsivilko. Jos žvilgsnis susidūrė su komendanto d’Aventūros ir šis pritariamai linktelėjo, paskui atsigręžė į Romaną Grasą, kurį, atrodė, tuoj ištiks siuto priepuolis. D’Aventūros žvilgsnis nuslydo jo kūnu žemyn ir sustojo prie nuleistų kelnių.

– Nėra nieko bjauresnio už nuogą teisybę, ar ne? – tarė comandante ir pažvelgė donui į akis. – Signore generalinis prokuroras Santapola paskelbs, kad jūs suimamas. Pats asmeniškai! Ne kiekvienam suteikiama tokia privilegija.

Grasas tylėjo sukandęs dantis.

D’Aventūra pasuko galvą ir pamatė, kad Rozana tiesia jam ginklą.

– Ką man su juo daryt? – paklausė nustebęs ir kilstelėjo antakį.

– Viskas baigta. Aš neapsakomai pavargau.

Comandante neryžtingai paėmė pistoletą, atsuko duslintuvą ir viską įsidėjo į švarko kišenę.

– Imkit ir šitą, – Rozana padavė jam tarnybinį pažymėjimą. – Juk pats minėjot, kad šis suėmimas būsianti paskutinė mano užduotis. Jūs nė neįsivaizduojat, koks teisus buvot taip sakydamas.

Ji apsigręžė, persimetė rankinę per petį ir nė nepažvelgusi į Grasą nuėjo prie lifto.

– Ir kur jūs dabar? – jai įkandin sušuko d’Aventūra.

– Į oro uostą...

Epilogas

Rozana sėdėjo ant smėlio rankomis apsikabinusi kelius, padėjusi ant jų smakrą, ir žiūrėjo, kaip pamažėle jūroje skęsta raudona saulė. Vieta, iš kurios ji nekrustelėdama stebi atspindžius vandeny, galėtų būti bet kur kitur Italijoj, galvojo sau. Vienas po kito mintyse šmėkščiojo vaizdai: nonna , dėdė Džulijus, žaidimų aikštelė Agridžente. Prisiminimai nelauktai nunešė į vaikystę ir ji tarsi paniro į transą. Prabilo tyliai, atrodė, kad jos balsas ataidi iš kito pasaulio.

Staiga praeities vaizdai tapo tokie realūs, lyg visa tai vyktų dabar. Ji dreba iš baimės ir stengiasi kuo tyliau kvėpuoti, kad tik neišsiduotų. Žmogus, kopiantis laiptais, ją suras ir nužudys. Nušaus, kaip nušovė mamą ir tėtę. „Pasislėpti, skubiai pasislėpti“, – galvoje sukosi vienintelė mintis. Ir tūnoti kuo tyliausiai

Ir štai ji vaikų kambariuke – savo kambariuke. Ji regi save tarsi filme, drebančią visu kūnu, besispraudžiančią į kamputį po stogo nuožulnuma. Sėlinančią pirštų galais, kad tik vyriškiai jos neišgirstų. Anapus medinės apkalos žiojėjo nemaža erčia, priraizgyta laidų ir kabelių. Tenai Topolina buvo įsirengusi slaptą gūžtelę ir slėpdavosi, kai būdavo pikta arba liūdna. Kiek jau kartų ji tūnojo tenai valandų valandas, skaitydama žvakių šviesoje arba žaisdama su lėlėmis. Tai buvo vienintelė vieta, kur ji nuo nieko nepriklausė, kur jautėsi saugi, o dabar gal išsisuks nuo tų, kurie nužudė jos tėvus. Ji pakelia lentas, įrėplioja pro siaurą angą ir vėl ją uždengia. Iš kambario sunku ir pastebėti, kad kelios lentos neprikaltos, tad ji viliasi, jog tuodu žudikai jos neras.