Claudio Mancini - Mala vita

– Taip ir pasakė? – nustebo Kardonė, ir tai, regis, dar labiau pralinksmino Galacherį.

– Nesupykit už atvirumą, bet negaliu nusikratyti įspūdžio, kad jaunoji dama jus įsimylėjusi.

– Gal ji tik gerai vaidina, – burbtelėjo Kardonė labiau pats sau. Tuo metu įėjo Elza ir ant stalelio šalia sofos pastatė padėklą su dviem puodeliais.

Seras Galacheris skeptiškai pažvelgė į lankytoją.

– Džiaukitės! Jus saugo patraukliausia moteris, kokios tik galėtų geisti vyriškis. Patikėkit, aš jau turiu patirties! Miss Lorano jus myli. Reikia pripažinti, kad jūs – tikras laimės kūdikis: turite tokią žavingą palydovę, o kur dar penki milijonai grynaisiais! Jaunoji dama primygtinai prašė mane jumis pasirūpinti.

– Man nereikia prižiūrėtojo, kuris vedžiotų mane už rankutės, – atžariai metė Kardonė.

– Apie tai niekas ir nekalba, mielasis, – taikingu tonu paprieštaravo džentelmenas. – Norėčiau jums tik pagelbėti. Jeigu teisingai įvertinau jūsų bagažą, – jis dėbtelėjo į lagaminą ir kietai prikimštą kelionmaišį, – jums reikia arba naujo būsto, arba, jei norite iškeliauti, – pinigų. Siūlyčiau pirmąjį variantą.

– Sutinku, – atsakė Kardonė ir gurkštelėjo kavos.

– Jei taip, siūlau mudviem kartu nuvažiuoti į jūsų brolio valdas. Beje, aš jau parengiau visus reikiamus dokumentus, kad namas pereitų jūsų nuosavybėn. – Galacheris ištuštino savąjį puodelį ir atsistojo. – Taigi judam?

Po kelių minučių Kardonė jau sėdėjo Galacherio mašinoje Jaguar 59 Mark II ir kartu su jos šeimininku kaip kokie dvarininkai lėkė Visų Šventųjų plentu Pusmėnulio įlankos link. Ir vėl Kardonę užbūrė vešli laukinė augalija, miškingos kalvos ir gėlių įvairovė. Vos trisdešimt minučių – ir juodu per Betis Hopą ir Niufildą pasiekė didingą įlanką. Kardonė jau iš tolo pamatė sniego baltumo prabangias jachtas; jos stovėjo išmetusios inkarus žydrame užutėkio ovale.

Galacheris visą kelią gyvai tarškėjo apie Antigvos istoriją, jos gyventojus ir apie tai, ką derėtų pamatyti turistui, bet Kardonė buvo paniręs į savo mintis ir leido jo žodžius pro ausis. Tik kai vairuotojas anglas nuo kalvelės leidosi į smėlėtą keliuką, Robertas vėl ėmė įdėmiai žvalgytis.

Lėkštoje įlomėje subolavo vila, jos kairiąja siena žemyn, iki pat nutekamojo latako, rangėsi rausvos bugenvilijos. Pastatą supo sodas – lyg parkas su išpuoselėta veja ir senų medžių guotais. Visai čia pat raibuliavo įlankos vanduo. Galacheris švelniai sustabdė jaguarą prie dvigubo garažo vartų.

– Va čia tai bent! – ištrūko Kardonei. – Net labiausiai nusaldintame paveikslėlyje nemačiau šitokios vietos!

Iš kelnių kišenės Galacheris ištraukė raktą ir padavė Kardonei.

– Tai jūsų namo raktas. Apžiūrėkite savo valdas! Pagyvenkite čia prieš iškeliaudamas arba likite visam laikui. Rasite visko, ko jums prireiks. Viename iš garažų stovi Enriko automobilis, kiek žinau, su rakteliu spynelėje.

Pats savimi stebėdamasis, Kardonė ryžtingai priėjo prie paradinių durų ir jas atrakino. Perėjo šviesos užlietus kambarius, puoštus brangia apdaila. Kad ir kaip stengėsi, brolio pėdsakų neaptiko – nei jo dvasios, nei braižo. Robertas tarsi žengė į naują, visiškai kitokį pasaulį nei tas, kuriame gyveno Enrikas.

Jis užmetė akį į darbo kambarį, prie kurio šliejosi terasa. Atstūmė suveriamas duris ir išėjo į orą. Apstulbęs pažvelgė žemyn į užutėkį ir sumurmėjo:

– Čia būtų ideali vieta rašyti knygą. Jau net žinau, kaip pavadinčiau pirmą jos skyrių: „Flirtas Bolonijoje“.

Spąstai

Palermo oro uosto skrydžių valdymo bokšte, įsimaišę tarp dešimčių dispečerių, d’Aventūra ir jo padėjėjas commissario Venaras nekantriai laukė, kada atskris reaktyvinis Learjet lėktuvas iš Antigvos – dono Graso orlaivis. Jo pilotas jau jau turėtų pranešti, kad rengiasi tūpti. Comandante prisimerkęs spoksojo ton pusėn, iš kurios turėjo pasirodyti lėktuvas, o Venaras susikaupęs stebėjo, kaip dirba dispečeriai.

– Arrivando , – pranešė vyresnysis dispečeris ir nusiėmė ausines. – Po penkių minučių nutūps.

D’Aventūros raumenys kaipmat įsitempė.

– Andiamo! – paragino Venarą ir energingai žengė iš dispečerinės. – Dabar nerimauju tik dėl mūsų superagentės Rozanos Lorano, – šyptelėjęs kreipėsi į padėjėją, kuris vis dar smalsiai stebėjo, kaip monitoriuose juda šviečiantys taškučiai. – Viliuosi, kad ji savo darbą išmano. Nepasitikiu aš tomis gražiomis moterimis.

– Jeigu bent dalis to, kas apie ją kalbama, yra tiesa, tai ji – ne moteris, o ledo kalnas, – atkirto Venaras. – Man labiau neramu, kad nežinom, ar Grasas jau važiuoja čionai. Ar mūsų žmonės nieko naujo nepranešė?

D’Aventūra tik sušnarpštė ir papurtė galvą.

– Gal jis visai čia pat. Galėčiau lažintis, kad pats pasitiks savo balandėlę.

Juodu protekiniais pasileido laiptais žemyn. D’Aventūra bakstelėjo smilium į ausį.

– Atvykimo salėje ir prie tūpimo tako lūkuriuoja beveik trisdešimt vyrų iš mūsų specbūrio, – irzliai sušnibždėjo. – Jei kartais Grasas yra čia, būtų pats laikas pranešti mums. Juk turėjo kas nors ką nors pamatyti! Nesuprantu, kodėl dar negavau jokios žinios.

Jis išsitraukė iš ausies miniatiūrinį imtuvėlį ir ėmė jį apžiūrinėti, lyg galėtų iš akies aptikti gedimą.

– O ką, jei Grasas atsiųs jos pasitikti kurį nors iš saviškių?

– Tada ims veikti planas B.

– Merda! Gerai nors tiek, kad apie jį niekas nežino, – nusikeikė Venaras.

D’Aventūra pašnairavo į savo asistentą.

– Taip nenutiks. Mes nusiklausėm visus Lorano ir Graso pokalbius per radiją. Nėra jokių požymių, kad kas nors keistųsi. O jeigu jam vis dėlto kiltų koks nors įtarimas, tikriausiai pabandytų nusigauti į „Aleksandrą“. Mūsų kolegos iš SISDE pasirūpino, kad jis negalėtų išplaukti į jūrą, nors tai anaiptol nebuvo lengva. Turėjom labai pasistengti, kad neimtų kištis karinės žvalgybos vaikinai. Pulkininkas Palardas ir generalinis prokuroras tuo klausimu kreipėsi į ministrą pirmininką. Teko laikyti kariškius už trumpo pavadėlio, kad netrukdytų mums patvarkyti laivo.

Venaras patenkintas šyptelėjo, bet įtampos veide nuslėpti nepavyko.

– Paskambink prokurorui Pončiui ir perduok jam, kad „Operacija Rizzolo “ startavo.

Skubėdamas begaliniais oro uosto koridoriais ir laiptais, commissario Venaras ėmė rinkti telefono numerį, tuo pat metu stengdamasis neatsilikti nuo d’Aventūros. Pagaliau kriminalistai atsidūrė pirmame aukšte ir pro duris, skirtas tik oro uosto darbuotojams bei policijai, išėjo į aerodromą.

Trijų variklių reaktyvinis Graso lėktuvas, atskridęs iš rytų pusės, švelniai nutūpė. Iš po padangų pakilo melsvi svylančios gumos dūmų debesėliai. Varikliai šaižiai sukaukė – pilotas įjungė atbulinę pavarą.

– Visiems pasirengt ir likti savo postuose! – sukomandavo d’Aventūra į mikrofoną – mažą sagutę, vos įžiūrimą ant švarko atlapo. – Neiškišt nosies, kol paaiškės, ar Grasas jau čia!

Venaras kumštelėjo viršininką.

– Man jau raportuoja postai Laisvės alėjoje ir Veneto gatvėje. Grasas neišvyko iš savo penthauzo 52. Jo mašina tebestovi požeminiame garaže. Mūsiškiai viską stebi.

– Daugiau žinių nėra? Verčiau paklausk dar sykį! Nenorėčiau sulaukti kokio netikėtumo. Grasas laiko namuose bent dešimtį asmens sargybinių.