Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Kai įsukome į siaurą kiemelį prie mano namo, pamačiau ten stovintį dar vieną oficialiai atrodantį automobilį. Juodu kostiumu apsivilkęs vairuotojas stovėjo prie durų, laukdamas mūsų. Atrodo, jis pažinojo brolius Mūzius, nes, kai išlipome iš limuzino, jis paprasčiausiai parodė viršun į mano buto langą ir pasakė:

– Ji laukia viršuje.

Aš pirmas užkopiau iki trečiojo aukšto.

Durys, kurias buvo išlaužę broliai Mūziai ir greitosios pagalbos personalas, dabar buvo pataisytos, tačiau plačiai praviros. Vos įžengęs į savo butą, pamačiau, jog šis iškuoptas, sutvarkytas ir suremontuotas. Užuodžiau dažų kvapą ir pastebėjau, kad virtuvės įranga nauja. Tada pakėliau akis ir išvydau savo kambarėlio viduryje stovinčią Liusi.

Ji buvo truputį palinkusi į kairę, rėmėsi sidabro spalvos aliuminio lazda. Jos plaukai žvilgėjo. Buvo juodi ir tankūs, nors pakraštėliais truputį pražilę, tarsi tam, jog šiek tiek parodytų, kad ji irgi sulaukė garbingesnio amžiaus, kaip ir broliai Mūziai. Per praėjusius metus randas ant jos veido dar labiau išbluko, tačiau jos žalios akys ir grožis vis dar taip pat gniaužė kvapą kaip ir tą dieną, kai pirmą kartą ją pamačiau. Ji nusišypsojo, kai priėjau arčiau, ir ištiesė ranką.

– Ak, Franci, – ištarė ji, – tu mus taip išgąsdinai. Tiek daug laiko praėjo, o dabar gera vėl tave matyti.

– Sveika, Liusi, – pasakiau, – aš dažnai apie tave pagalvodavau.

– Aš apie tave taip pat, Paukšteli.

Minutėlę likau sustingęs vietoje, tarsi įšalęs – kaip ir tada, kai pirmą sykį susitikome. Visada sunku kalbėti, mąstyti ar kvėpuoti tokiais momentais, ypač tada, kai aplink šurmuliuoja tiek daug prisiminimų, už kiekvieno žodžio, kiekvieno žvilgsnio ir kiekvieno prisilietimo.

Man atrodė, kad turiu tiek daug ko jos paklausti, tačiau tik tiek pasakiau:

– Liusi, kodėl neišgelbėjai Piterio?

Ji liūdnai nusišypsojo ir papurtė galvą.

– Būčiau norėjusi tai sugebėti, – tarė ji, – bet Piteris privalėjo gelbėtis pats. Aš negalėjau jo išgelbėti. Kaip ir niekas kitas. Tik jis pats.

Ji atsiduso, o aš pažvelgiau pro ją ir pamačiau, jog siena, kur buvo surašyti mano žodžiai, liko nepaliesta. Rašto eilutės vingiavo aukštyn žemyn, piešiniai išsikišo – ten buvo visa istorija, kaip ir tą naktį, kai Angelas galop atėjo pas mane, tačiau aš ištrūkau iš jo glėbio. Liusi akimis sekė mano žvilgsnį ir pusiau pasisuko į sieną.

– Tikrai pasistengei, Paukšteli, – tarė ji.

– Viską perskaitei?

– Taip. Mes visi perskaitėme.

Nutylėjau, nes nežinojau, ką sakyti.

– Supranti, kai kuriems žmonėms gali pakenkti tai, ką tu aprašei, – pasakė ji.

– Pakenkti?

– Reputacijai. Karjerai. Tokiems dalykams.

– Tai pavojinga?

– Gali būti. Visada sunku nuspėti.

– Tai ką man daryti? – paklausiau.

Liusi vėl nusišypsojo.

– Negaliu į tai už tave atsakyti, Paukšteli. Tačiau turiu tau kelias dovanas, kurios galėtų padėti tau apsispręsti.

– Dovanų?

– Turbūt, neradus geresnio žodžio, teks jas taip pavadinti.

Ji mostelėjo ranka į paprasčiausią rudo kartono dėžę, kuri buvo padėta prie sienos. Aš priėjau prie dėžės, ranką kyštelėjau vidun ir ištraukiau kelis daiktus.

Pirmiausia išėmiau pakuotę didelių geltonų bloknotų užrašams. Paskui – dėžutę antrojo numerio pieštukų su trintukais. Tada buvo dvi skardinės matinio baltumo lateksinių dažų sienoms, volelis, padėklas ir didelis, kietas teptukas.

– Matai, Paukšteli… – atsargiai ištarė Liusi, apmąstydama savo žodžius su teisėjos preciziškumu ir kruopštumu, – beveik bet kas gali čia užeiti ir perskaityti žodžius, kuriuos užrašei ant sienos. Jie gali juos įvairiai interpretuoti arba susidomėti, kiekgi kūnų iš tiesų yra palaidota senosios valstybinės ligoninės kapinėse ir kaip tie kūnai ten atsirado.

Aš linktelėjau.

– Tačiau, kita vertus, Franci, tai tavo istorija ir tu turi teisę ją papasakoti. Taigi tam ir skirti bloknotai, kuriuose žodžiai išlieka šiek tiek ilgiau ir turi kur kas daugiau privatumo, negu išbraižyti ant sienos. Pastarieji jau pradeda blukti, ir gana greitai jie turbūt bus nebeįskaitomi.

Supratau, kad ji sako tiesą.

Liusi nusišypsojo ir prasižiojo, tarsi dar ketindama kažką pridurti, tačiau susilaikė. Ji tik pasilenkė priekin ir pabučiavo mane į skruostą.

– Smagu buvo vėl tave pamatyti, Paukšteli, – pasakė ji, – nuo šiol labiau savimi rūpinkis.

Tada, sunkiai remdamasi į lazdą, vilkdama sužalotą koją sulig kiekvienu žingsniu, tarsi anos nakties prisiminimą, Liusi lėtai iššlubčiojo iš kambario. Didysis Juodukas ir Mažasis Juodukas minutėlę lydėjo ją žvilgsniu. Po to irgi, netardami nė žodžio, po vieną paspaudė man ranką ir nusekė Liusi iš paskos.

Kai durys užsidarė, aš atsisukau į sieną. Mano akys perbėgo per žodžius, ir skaitydamas aš atsargiai išvyniojau pieštukus ir popieriaus bloknotus. Nesudvejojęs nė kelių sekundžių, aš greitai nurašiau nuo pat viršaus: Apsiašarojęs Francis Ksaveras Petrelis į Valstybinę Vakarų ligoninę atvyko greitosios pagalbos automobilio gale. Lijo, greitai temo. Jo rankos ir kojos buvo surakintos. Jam buvo dvidešimt vieni ir jis dar niekada nebuvo taip išsigandęs per visą savo trumpą ir nuobodų gyvenimą…

Dažymas, pamaniau, gali kokią dienelę palūkėti.

ISBN 9986 – 16 – 489 – 3

Prieš dvidešimt metų Francis Petrelis į psichiatrijos ligoninę pateko ne savo valia. Ligoninė po kurio laiko buvo uždaryta dėl keleto paslaptingų žmogžudysčių, o balsai, nuolat aidintys Francio galvoje, neduoda jam ramybės iki šiol. Prisimindamas traumavusius ir vis dar tebegąsdinančius įvykius, Francis ima pieštuką ir ant savo kambario sienų pradeda aprašinėti šiurpią ligoninėje nutikusią dramą. Ligoniai, gydytojas, įsitikinęs savo teisumu, sukrečianti psichiatrijos ligoninės kasdienybė, prokurorė, siekianti rasti žudiką, kurio buvimu niekas netiki – visa tai kuria sceną, kurioje vyksta įtampos kupinas ir šiurpą keliantis trilerio veiksmas.

UDK 820 (73) – 3

JOHN KATZENBACH

PAMIŠĖLIO ISTORIJA

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Ieva Pukelytė Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė

SL 1686. 2006 09 06. 25,66 apsk. 1. 1. Užsakymas 840 Išleido „Tyto alba”, J. Jasinskio g. 10, LT – 01112 Vilnius, tel. 2497453, info@tytoalba.lt

Spausdino UAB „Vilniaus spauda”, Viršuliškių skg. 80, LT – 05131 Vilnius

Notes

[

←1

]

Petrelis – kregždinių audrapaukščių rūšies pavadinimas. (Čia ir toliau vert. past.)

[

←2

]

Lyndonas Beinas Džonsonas (Lyndon Baines Johnson) – trisdešimt šeštasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, valdęs 1963 – 1969 metais.

[

←3

]

Ryžiai su vištiena.

[

←4

]

Amerikoje pirmasis rugsėjo pirmadienis.

[

←5

]

Masačiusetso pataisos įstaiga „Bridžvoteris” ( Massachusetts Correctional Institution „Bridgewater”), skirta gydyti pavojingiems vyriškosios lyties asmenims, turintiems psichikos negalią.