Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

– Franci? Paukšteli? Ar tu ten?

– Franci? – šaukė Didysis Juodukas, stovėdamas tarp durų, vedančių žemyn į katilinės rūsį ir šildymo tunelius, besišakojančius po ligonine. Jo brolis stovėjo prie šono, o daktaras Gulptililis atsiliko tik pėda ar dviem.

– Paukšteli, ar tu ten?

Jam dar nespėjus ištiesti rankos ir sugraibyti vienintelės lemputės, kuri apšviestų išklerusius laiptus, jungiklio, pasigirdo silpnas, tačiau pažįstamas balsas, besiskverbiantis pro tamsą:

– Pone Mūzi, prašau, padėkite mums!

Nė vienas iš brolių nesudvejojo. Plonas, silpnas šūksnis, perskrodęs bedugnę juodumą ir pakilęs į viršų, pasakė jiems daugmaž viską, ko reikėjo. Šokdami garso link, broliai Mūziai nulėkė pirmyn, kol daktaras Gulptililis, vis dar nenoromis lūkuriuodamas užpakalyje, galiausiai apčiuopė jungiklį, kuriuo įžiebiama šviesa, ir jį paspaudė.

Tai, ką jis pamatė blausioje, geltonoje silpnos plikos lemputės šviesoje, tuoj pat pakurstė jį veikti. Per nuolaužas ir pamirštus įtaisus skverbėsi kruvinas ir suodinas, apsiašarojęs Francis. Į priekį jis tempė Piterį, tiesiai už savęs. Šis atrodė beveik be sąmonės, nors laikė prisispaudęs ranką prie žiojinčios šone žaizdos, paliekančios šokiruojantį raudoną taką ant cementinių grindų. Daktaras Gulptililis apsidairė ir krūptelėjo, pamatęs giliai rūsyje trečiąjį pacientą, išplėtusį nustebusias negyvas akis. Jo krūtinėje tvirtai įsmeigtas styrojo didžiulis medžioklinis peilis.

– O Dievulėliau! – ištarė daktaras, skubėdamas prie Didžiojo ir Mažojo Juodukų, kurie jau stengėsi suteikti bent kiek pagalbos Piteriui ir Franciui.

Francis vis kartojo:

– Man viskas gerai, viskas gerai, padėkite jam… – nors nebuvo visai įsitikinęs, kad iš tiesų viskas gerai, tačiau tai buvo vienintelė mintis, kuri prasiskverbė pro jo išsekusią ir palengvėjusią būseną. Didysis Juodukas viską peržvelgė vienu įdėmiu žvilgsniu ir, atrodo, suprato, kas nutiko tą naktį, o tuomet pasilenkė prie Piterio, nutraukė jo marškinių draiskanas ir atidengė didžiulę žaizdą. Mažasis Juodukas pribėgo prie Francio ir padarė daugmaž tą patį, tikrindamas, ar tasai nesužeistas, nekreipdamas dėmesio į Paukštelio galvos purtymą ir protestus.

– Stovėk ramiai, Paukšteli, – pasakė Mažasis Juodukas. – Man reikia įsitikinti, kad tu nesužeistas.

Tada dar kai ką sušnabždėjo, kryptelėdamas galva Angelo kūno link:

– Manau, kad šiąnakt atlikote gerą darbą, Paukšteli. Nesvarbu, ką sakytų kiti.

Jis atrodė patenkintas, kad Francis nebuvo smarkiai sužeistas, ir pasuko į pagalbą savo broliui.

– Ar blogai? – paklausė Gerk piliulė, palinkdamas prie abiejų sanitarų, žvelgdamas į Piterį.

– Pakankamai blogai, – atsakė Didysis Juodukas. – Jį tučtuojau reikia vežti į ligoninę.

– Ar pajėgtume užnešti jį į viršų? – pasiteiravo Gulptililis.

Didysis Juodukas neatsakė. Jis paprasčiausiai pasilenkė ir, pakišęs savo masyvias rankas po suglebusiu Piterio kūnu, pakėlė Gaisrininką nuo šaltų grindų. Atsidusęs ir sustenėjęs ėmė nešti jį laiptais į pagrindinę katilinės patalpą, tarsi jaunikis, nešantis savo nuotaką per slenkstį. Sanitaras lėtai, tolygiai nuėjo iki pagrindinių durų, įėjo į vidų, tada švelniai priklaupė ir nuleido Piterio kūną.

– Mes turime tučtuojau pakviesti pagalbos Gaisrininkui, – pasakė jis, pasisukdamas į daktarą Gulptililį.

– Aš tai suprantu, – atsiliepė medicinos direktorius. Jis jau buvo pakėlęs seno, juodo diskinio telefono, stovinčio ant stalo, ragelį ir rinko numerį.

– Apsauga? – skubiai pasakė jis, vos tik sujungtas. – Čia daktaras Gulptililis. Man reikia dar vienos greitosios, taip, teisingai, dar vienos greitosios, ir tučtuojau į katilinę. Taip, tai gyvybės ar mirties klausimas. Prašom paskambinti tuoj pat, kuo greičiau.

Tada padėjo telefono ragelį.

Francis nusekė paskui Didįjį Juoduką ir dabar stovėjo šalia Mažojo Juoduko, kuris kalbėjosi su Piteriu. Vis ragino jį laikytis, sakydamas, jog atvyksta pagalba, primindamas, kad ši naktis visai netinka mirti, tik ne po visko, kas įvyko ir buvo įvykdyta. Jo tolygus, raminantis tonas Piterio veide sukėlė šypseną, prasiskverbusią pro visą jaučiamą skausmą ir šoką bei pojūtį, kad pro žaizdą šone lauk teka jo gyvybė. Tačiau Gaisrininkas nepratarė nė žodžio. Didysis Juodukas prilaikė Piterio galvą, o paskui nusivilko savo baltą sanitaro švarką, sulankstė jį ir prispaudė prie perrėžto Gaisrininko šono.

– Pagalba jau vyksta, Piteri, – pasakė daktaras Gulptililis, pasilenkdamas prie Gaisrininko, tačiau ar sužeistasis tai išgirdo, ar ne, nei jis, nei kas nors iš kitų negalėjo pasakyti.

Daktaras Gulptililis giliai įkvėpė, apsidairė, ar jie vieni, ir tada pradėjo mintyse įnirtingai svarstyti, bandydamas įvertinti žalą, kuri buvo padaryta tą naktį. Siaubinga netvarka, suprato medicinos direktorius, tai tik menkiausias įvykių apibūdinimas. Jis priešais tematė beprotišką daugybę reportažų, tyrimų, klausimų, į kuriuos tikriausiai bus labai sunku atsakyti – visa tai jo laukė. Prokurorė išvežta į vietos ligoninę be sąmonės, su baisiomis žaizdomis, apie kurias nenutylės joks traumatologas, o tai reiškė, jog per kelias valandas prie durų pasirodys policininkas. Prie daktaro kojų ant grindų kraujuodamas, vos gyvas gulėjo ypač pagarsėjęs pacientas, iš esmės dominantis daugelį žmonių, ir kuris vos už kelių valandų turėjo būti slapta išgabentas į kitą valstiją. O dar ir trečiasis pacientas, negyvas kaip akmuo, aiškiai nužudytas šio prastai pagarsėjusio paciento ir jo šizofreniko draugo.

Daktaras atpažino tą trečiąjį pacientą ir žinojo, kad yra ligoninės byla, ant kurios viršelio jo paties ranka aiškiai parašyta:

„Sunkus protinis atsilikimas. Katatonikas. Prognozė: saugomas. Reikalinga ilgalaikė globa.”

Jis dar žinojo, kad ten dar ir žyma, jog mirusysis kelis savaitgalius buvo išleistas paatostogauti, prižiūrimas senyvos mamos ir tetos.

Kuo daugiau galvojo, tuo labiau suprato, kad jo karjera kybo ant plauko, tai priklausys nuo to, ką nuveiks per kelias tolesnes minutes. Jau antrą sykį tą naktį išgirdo tolimą sirenų garsą, kuris dar paskubino jo mąstymą.

Daktaras Gulptililis šaižiai įkvėpė. Jis pažvelgė žemyn į Piterį ir ištarė:

– Tu išgyvensi, pone Gaisrininke.

Pasakė tai, nežinodamas, ar bus teisus, ar ne, tačiau žinodamas, kaip tai svarbu. Tada pažiūrėjo į brolius Mūzius.

– Mums reikia apsimesti, kad šios nakties įvykių nė nebuvo, – šaltai pasakė jis.

Abudu sanitarai susižvalgė, tada linktelėjo.

– Bus sunku padaryti taip, jog žmonės nieko nepastebėtų, – pasakė Mažasis Juodukas.

– Tada turime padaryti, kad jie pastebėtų kuo mažiau.

Mažasis Juodukas kryptelėjo galva rūsio pusėn, kur tebegulėjo Angelo kūnas.

– Šis lavonas gerokai apsunkins reikalus, – ištarė jis. Kalbėjo tyliai, sverdamas kiekvieną žodį, suprasdamas momento svarbą. – Tasai žmogus ir buvo žudikas.

Daktaras Gulptililis papurtė galvą, kalbėdamas visai panašiai kaip mokytojas su mokiniais klasėje, pabrėždamas kai kuriuos žodžius.

– Nėra jokių tikrų įrodymų . Mes iš tiesų težinome, kad anksčiau šią naktį jis bandė užpulti panelę Džons. Dėl kokių priežasčių, mums nežinoma. Svarbiausia, jog tai, ką jis nuveikė kai kuriais atvejais kitose vietose, na, tai lieka paslaptis. Šiuo metu su mumis tai neturi jokio ryšio. Deja, ne paslaptis yra tai, jog šis pacientas buvo persekiojamas ir paskui pats nužudytas kitų dviejų pacientų. Gali būti, kad jų veiksmai bus pateisinti…