Джон Катценбах: Pamišėlio istorija

– Nėra reikalo melstis už šį žmogų, nes pasaulyje nėra tokios maldos, kuri bent kiek jam padėtų ten, į kur jis keliauja.

Francis buvo įsitikinęs, jog tai tiesa. Tada, nė kiek nesuabejoję, visi trys pasiėmė savo kastuvus, kirtiklį ir skubiai pradėjo užkasinėti kapą, o tolimame horizonte kaip tik nušvito pirmoji nedrąsi aušros šviesa.

Štai tuomet ir buvo viskas.

Aš susiriečiau į kamuoliuką prie pat sienos.

Drebėjau stengdamasis nuraminti aplink mane siaučiantį chaosą. Iš tam tikros vietos už galybės mylių girdėjau šauksmus ir smarkų beldimą, tarsi visos mano baimės ir dvejonės, kiekvienas kaltės lašas, kuriuos nuslėpiau per visus šiuos metus, būtų daužęsi į mano duris, grasindami išlaužti vyrius ir įsiveržti vidun. Žinojau , kad esu skolingas Angelui mirtį ir jis atėjo atsiimti skolos. Pasakojimas buvo užbaigtas, ir aš tikėjau, jog neturiu teisės gyventi ilgiau. Užsimerkiau girdėdamas garsius balsus bei nekantrius šūksnius, besipilančius ant manęs, ir, kiekvieną sekundę tikėdamasis pajusti jo prisilietimo šaltį, laukiau, kol atkeršys. Susigūžiau į kaip galėdamas mažesnį ir nežymesnį ryšulėlį ir išgirdau žingsnius, pašėlusiai skubančius manęs link. Ramiai, liūdnai laukiau mirties.

Trečia dalis

Matinis baltumas, lygus lateksas

Trisdešimt šeštas skyrius

Labas, Franci.

Aš pašnairavau į pažįstamo garso pusę.

– Labas, Piteri, – atsakiau. – Kur aš?

– Vėl ligoninėje, – atsakė jis šypsodamas, o jo akyse vėl žybčiojo velniukai.

Aš turbūt atrodžiau išsigandęs, nes jis pakėlė plaštaką.

– Ne mūsų ligoninėje, žinoma. Tą uždarė amžiams. Tu naujoje. Gerokai malonesnėje negu senoji Valstybinė Vakarų. Apsižvalgyk, Paukšteli. Manau, kad pamatysi, jog patogumai šiais laikais kur kas pagerėję.

Aš lėtai pasukau galvą pirma į dešinę, paskui į kairę. Gulėjau ant tvirtos lovos ir oda jaučiau naujas švarias paklodes. Intraveniniu kateteriu buvo lašinamas kažkoks mišinys į mano rankoje įsmeigtą adatą, o aš pats buvau aprengtas blyškiai žalia ligoninės pižama. Ant priešais mano lovą esančios sienos kabojo didelis ir spalvingas paveikslas, vaizduojantis baltą burlaivį, ryžtingai genamą vėjo per spindinčius įlankos vandenis gražią vasaros dieną. Ant sieninio laikiklio kabojo tylus televizorius. Dar savo trumpos apžvalgos metu pamačiau, jog kambarys turėjo langą, pro kurį matėsi nedidelis, bet mielas vaizdas: matinis žydras dangus su keliais lengvais, aukštai plaukiančiais debesėliais, kurie man atrodė keistai atkartoti kaip tame paveiksle vaizduojamoje popietėje.

– Matai? – pasakė Piteris, lengvai mostelėdamas. – Visai neblogai.

– Taip, – pripažinau aš. – Neblogai.

Nužvelgiau Gaisrininką. Jis buvo prisėdęs ant mano lovos krašto, prie kojūgalio. Tyrinėjau jį akimis nuo galvos iki kojų. Jis buvo kitoks, negu mačiau jį paskutinį kartą savo bute, kai nuo jo kaulų karojo mėsa, veidas buvo kruvinas, o purvas temdė jo šypseną. Dabar jis dėvėjo mėlyną kombinezoną, kurį prisiminiau iš pačios pirmos dienos, kai susitikome prie Gulptililio kabineto, ir tą pačią „Boston Red Sox” kepuraitę, nusmauktą ant pakaušio.

– Ar aš miręs? – pasiteiravau jo.

Jis papurtė galvą, jo veide klaidžiojo maža šypsenėlė.

– Ne, – pasakė jis, – tu nemiręs. Tik aš.

Jutau, kaip mano krūtinėje kyla sielvartas, gerklėje užspaudžiantis žodžius, kuriuos norėjau ištarti.

– Žinau, – pasakiau, – aš prisimenu.

Piteris vėl nusišypsojo.

– Tai buvo ne Angelo dėka, juk žinai. Ar aš kada nors turėjau progą tau padėkoti, Paukšteli? Jis tikrai būtų mane ten rūsyje nužudęs, jeigu ne tu. Būčiau numiręs, jeigu nebūtum manęs ištempęs iš ten ir pakvietęs brolių Mūzių į pagalbą. Tu mane tikrai išgelbėjai, Franci, ir aš esu labai dėkingas, net jeigu niekada neturėjau galimybės tau to pasakyti.

Piteris atsiduso, ir į jo žodžius įšliaužė šiek tiek liūdesio.

– Mes turėjome tada paklausyti tavęs, tačiau to nepadarėme, ir mums tai brangiai atsiėjo. Tu buvai vienintelis, kuris žinojo, kur ieškoti ir ko ieškoti. Tačiau mes nekreipėme dėmesio, ar ne? – kalbėdamas jis gūžtelėjo pečiais.

– Ar skaudėjo? – paklausiau.

– Kas? Nepaklausyti tavęs?

– Ne, – pamosavau ranka ore, – žinai, ką turiu galvoje.

Piteris trumpai nusijuokė.

– Mirti? Maniau, kad skaudės, bet, tiesą sakant, nelabai. Na, bent jau ne taip labai, kaip galvojau.

– Prieš kelerius metus mačiau tavo nuotrauką laikraštyje, kai tai nutiko. Ten buvo tavo nuotrauka, nors vardas po ja kitas. Ten buvo parašyta, jog buvai Montanoje. Juk ten buvai tu, taip?

– Žinoma. Naujas vardas. Naujas gyvenimas. Tačiau vis tos pačios senos problemos.

– Kas nutiko?

– Tai buvo kvaila, iš tiesų. Gaisras netgi nebuvo didelis, ir jį gesino tiktai kelios komandos, beveik bet kaip; mes visi manėme, kad suvystysim jį tučtuojau. Visą rytą kasėme griovius ugniai sulaikyti, ir spėju, kad jau po kelių minučių būtume paskelbę, jog ugnis sutvardyta, bei visus atšaukę, kai vėjas pasikeitė. Pasikeitė smarkiai, ir įpūtė kažką baisaus. Liepiau komandai bėgti prie apkasų. Ugnį, įpučiamą vis smarkiau, girdėjome tiesiai už savęs. Ji maurojo beveik taip, tarsi tave vytųsi didžiulis nuo bėgių nuriedėjęs traukinys. Visi paspruko, išskyrus mane. Aš irgi būčiau pasprukęs, jeigu vienas iš vaikinų nebūtų pargriuvęs ir aš nebūčiau grįžęs prie jo. Taigi mes ten buvome, teturėdami vieną uždangą nuo ugnies. Leidau jam pašliaužti po ja, kur turėjo šansą išgyventi, o aš bandžiau išsigelbėti bėgdamas, nors ir žinojau, kad nepabėgsiu. Liepsnos pričiupo mane per kelias pėdas nuo apsauginio griovio. Manyčiau, nepasisekė, tačiau viskas atrodė lyg keistai derėtų, Paukšteli. Bent jau laikraščiai pavadino mane herojumi, nors ir nesijaučiau labai herojiškai. Tiesiog įvyko tai, ko daugmaž ir tikėjausi ir ko, spėju, tikriausiai nusipelniau. Tarsi galų gale būtų atkurta pusiausvyra.

– Juk galėjai išsigelbėti, – pasakiau.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Išsigelbėjau kitais kartais. Ir buvau išgelbėtas, ypač tavęs. O jeigu nebūtum manęs išgelbėjęs, tai aš nebūčiau išgelbėjęs jo. Taigi viskas buvo taip, kaip reikėjo, daugiau ar mažiau.

– Bet aš pasiilgstu tavęs, – ištariau.

Piteris Gaisrininkas nusišypsojo.

– Žinoma. Tačiau tau manęs nebereikia. Tiesą sakant, Franci, niekada ir nereikėjo. Net ir tą pirmą dieną, kai susitikome, tačiau tu tada to neįžvelgei. Galbūt įžvelgsi dabar.

Aš dėl to nebuvau tikras, tačiau nieko nesakiau, kol neprisiminiau, kodėl patekau į ligoninę.

– O kaip Angelas? Jis sugrįš.

Piteris papurtė galvą ir nuleido balsą, tarsi pridėdamas svorio savo žodžiams:

– Ne, Paukšteli. Jis turėjo progą nudėti mus tada, prieš dvidešimt metų, o tu nugalėjai jį. Paskui nugalėjai dar kartą, praėjus daugeliui laiko. Jo nebėra, ir tai tik į gera. Jis daugiau netrukdys nei tau, nei kam nors kitam ir pasirodys nebent kai kurių žmonių bloguose prisiminimuose, kur jam ir vieta. Ten jis ir pasiliks. Tai, žinoma, nėra idealu ar labai švaru bei gražu. Tačiau taipjau yra. Visa, kas vyksta, palieka savo žymę, bet mes gyvename toliau. Tačiau tu būsi laisvas. Pažadu.

Nežinojau, ar tuo tikėti.

– Vėl liksiu vienas… – pasiskundžiau.

Piteris garsiai nusijuokė. Tai buvo nuoširdus, nepagražintas, nesuvaržytas juokas.