Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Šūvio trenksmas apkurtino juos abu. Vamzdžio žiotys žybtelėjo lyg elektra. Kulka perskrodė tamsą, rikošetu atsimušdama į urvą panašiame kambaryje, ketindama nešti mirtį, tačiau be jokio efekto.

Francis užuodė paraką, tarsi kvapas tvyrotų šūvio aide. Jis girdėjo sunkų, sujaudintą Piterio kvėpavimą ir klausėsi, kaip šis tyliai keikiasi. O tada jam kilo vienintelė baisi mintis: Piteris ką tik aiškiausiai nurodė jų buvimo vietą.

Tačiau jis nė nespėjo ko nors pasakyti, nespėjo pabandyti perskrosti tamsos kitoje pusėje, kai išgirdo tylų, svetimą garsą visai šalia, beveik prie kojų. Kitas dalykas, kurį pajuto, buvo tai, jog kažkoks geležinis pavidalas pralėkė pro jį, rodos, skrisdamas, tarsi neliestų grindų ar žemės, o keliautų oru. Tada trenkėsi į Piterį. Nublokštas į šalį, Francis sunkiai virto atgal, ant kažko suklupo, praradęs pusiausvyrą, o paskui dribo ant žemės susitrenkdamas galvą. Visas supratimas, kur jis ir kas tuo metu dedasi, dingo per vieną klaidinančią sekundę.

Jis grūmėsi, stengdamasis nuvyti šalin svaiginančio skausmo bangą ir alpulį, ir suprato, kad kažkur, už kelių pėdų, tačiau nematomi Piteris ir Angelas staiga susikibo, jų kūnai susipynė, raitydamiesi po dešimtmečius besikaupusių dulkių ir purvo sluoksnį, tarp rūsio šiukšlių ir nuolaužų. Francis pagrabaliojo ranka aplink. Tiedu vyrai nusirito šalin, ir vieną baisią sekundę jis staiga pasijuto visiškai vienas, išskyrus gyvuliškus desperatiškos kovos – pasiekiamos ranka, o galbūt vykstančios už galybės mylių – garsus.

Amersto pastate įpykęs ponas Evansas stengėsi suvaldyti pacientus ir grąžinti juos į miegamąjį, tačiau Napoleonas, įaudrintas visko, kas įvyko, nepakluso, atkakliai teigdamas, kad gavo įsakymus iš Paukštelio ir Gaisrininko, ir kol panelė Džons nebus saugiai išvežta greitosios pagalbos, o Paukštelis ir Gaisrininkas nesugrįš iš ten, kur pradingo, kad ir kur tai būtų – niekas nejudės iš savo vietos. Šita mažojo žmogučio demonstratyvi drąsa nebuvo visiškai tikra, nes jam stovint koridoriaus viduryje, kartu su jo nuomonę paremiančiu Žurnalistu, priešais poną Blogį, daugelis kitų pacientų pradėjo klaidžioti visur aplink. Koridoriaus gale moterys, vis dar užrakintos miegamajame, unisonu baimingai šaukė:

– Žmogžudystė! Gaisras! Prievartauja! Gelbėkit! – visa, ką tik galėjo sugalvoti, nežinodamos, kas iš tiesų vyksta. Jų keliamas triukšmas trukdė susikaupti.

Daktaras Gulptililis lūkuriavo šalia kraujuojančio Liusi kūno, tuo tarpu du gydytojai karštligiškai dirbo prie jos. Vienas galiausiai sugebėjo sustabdyti kraujavimą iš jos kojos, suveržė ją tvarsčiu, kol kitas jai į ranką statė plazmos lašinę. Ji buvo išblyškusi, balansavo ant sąmonės kraštelio, stengdamasi prakalbėti, tačiau nepajėgdama rasti žodžių, kurie prasiskverbtų pro skausmą ir jos sukepusias lūpas. Pagaliau pasidavė ir leidosi dreifuoti iš tikrovės ir atgal, vargiai tesuvokdama, kad žmonės stengiasi jai padėti. Didžiojo Juoduko padedami abu gydytojai užkėlė ją ant neštuvų. Du pilkais kostiumais apsitaisę apsauginiai stovėjo šone, nežinodami, ką daryti, laukdami kokių nors instrukcijų.

Kai Liusi buvo išvežta, Gerk piliulė atsisuko į brolius Mūzius. Jam instinktyviai norėjosi garsiai pareikalauti pasiaiškinimo, tačiau paskui nusprendė palaukti geresnės progos, tad tiesiog paklausė:

– Kur?

Didysis Juodukas žengė priekin. Jo baltas sanitaro švarkas buvo kruvinas nuo bandymo užspausti Liusi žaizdas. Mažasis Juodukas buvo taip pat paženklintas.

Rūsyje, – pasakė Didysis Juodukas, – Paukštelis ir Piteris jį persekioja.

Gulptililis papurtė galvą.

– Dievulėliau! – ištarė jis pašnibždomis, bet manydamas, kad tokioje situacijoje derėtų vartoti kur kas smarkesnius keiksmus, – parodykite man! – pareikalavo.

Broliai Mūziai nuvedė medicinos direktorių prie rūsio durų.

– Jie įlindo į tunelį? – paklausė Gulptililis, jau žinodamas atsakymą.

Didysis Juodukas linktelėjo.

– Ar mes žinome, kur jis veda?

Didysis Juodukas papurtė galvą.

Daktaras Gulptililis nė neketino sekti paskui ką nors į bedugnę šildymo tunelio tamsą. Jis giliai įkvėpė. Buvo pagrįstai įsitikinęs, kad Liusi Džons nemirs nuo žaizdų, nors jos baisios, jeigu tik kraujo netekimas ir šokas nepasiglemš jos gyvybės. Tai įmanoma, pamanė jis nešališkai kaip profesionalas. Tačiau tuo momentu jam ne per daug rūpėjo, kas nutiks Liusi, bet medicinos direktoriui buvo akivaizdu, kad tą naktį greičiausiai mirs dar kas nors, ir jis jau nujautė bėdas, kurias jam tai gali sukelti.

– Na, – atsidusdamas pasakė jis, – mes galime spėti, kad jis baigiasi arba Viljamse, nes tai artimiausias pastatas, arba grįžta atgal į katilinę, taigi tose vietose turėtume ir ieškoti.

Žinoma, jis garsiai nepasakė, kad tai pasitvirtintų tik darant prielaidą, jog Francis ir Piteris sėkmingai ištrūko iš tunelio – o šios prielaidos jam nelabai norėjosi daryti.

Tamsoje iš visų jėgų kovojo Piteris.

Jis suprato, kad yra sužeistas, tačiau nežinojo, ar labai sunkiai. Atrodė, jog kovos atkarpos buvo atskiros, nesusijusios tarpusavyje, ir jis stengėsi į kiekvieną susikoncentruoti, kad galėtų išvysti, kaip jam iš viso apsiginti. Jautė, kaip iš žaizdos rankoje varva kraujas, ir žinojo, kad jį slegiantis svoris – tai Angelas. Pistoletas, kurį jis iki tol taip stipriai spaudė, dingo, lengvai numuštas Angelo antpuolio jėgos, į kažkokį tamsų kampą, kur nebepasiekiamas tūnojo. Taigi Piteriui teliko vien troškimas išgyventi ir susigrąžinti ginklą.

Jis smarkiai smūgiavo tiesiai į kūną, išgirdo Angelą suurzgiant, tada trenkė dar sykį, tačiau pajuto, kaip ranką perrėžia peilis, sminga gilyn, skrosdamas odą. Piteris sušuko kažkokį garsą, kuris nebuvo jokios kalbos, tik išgyvenimo dalis, ir iš visų jėgų pasispardė. Jis grūmėsi su šešėliu, su mirties idėja lygiai taip kaip ir su jį spaudžiančiu žudiku.

Susikibę, akli ir pasimetę abudu vyrai stengėsi rasti būdą, kaip nužudyti tą trečiąjį. Tai nebuvo sąžininga kova, nes ne kartą Angelas smeigė peiliu, pataikydamas į Piterį, ir Gaisrininkas pagalvojo, kad pasikartojančiais smūgiais jį iš lėto supjaustys gabalais. Jis pakėlė rankas, atremdamas smūgį po smūgio, spardydamasis, stengdamasis juodoje tamsoje staiga surasti bent kokią pažeidžiamą vietą.

Juto Angelo kvėpavimą, to žmogaus jėgą ir suprato, kad neilgai tepasipriešins mirtinam manijos ir peilio deriniui. Tačiau Piteris vis tiek kovojo, draskydamasis, kabindamasis nagais, tikėdamasis pataikyti Angelui j akis ar galbūt į tarpkojį, kur nors, kad bent minutėlę atsikratytų kapojančio peilio. Jis smogė kaire ranka ir taip brūkštelėjo Angelui per smakrą, o tuomet, suvokimo protrūkio metu, Piteris suprato, kad netoliese turi būti ir žudiko gerklė. Taigi kaip pašėlęs puolė graibyti, staiga pajuto odą ir spausdamas pirštus ėmė dusinti jį nužudyti bandantį vyrą. Tačiau tuo pat metu pajuto į šoną smingantį peilį, skrodžiantį odą ir raumenis, ieškantį pilvo, o tuomet – tuomet jis kils viršun ir pasieks širdį. Skausmas užliejo Piteriui akis, ir jis pusiau žioptelėjo, pusiau sukūkčiojo nuo minties, kad mirs štai čia ir dabar, tamsoje. Jautė, kaip peilis tarsi stengiasi atnešti mirtį, ir sugriebė Angelo ranką, bandydamas sulėtinti tai, kas atrodė nebeišvengiama.

O tada, staigiai lyg sprogimas, į juodu įsirėžė kažkokia smarki jėga.

Angelas sukriokė, pasidaužė į šonus. Piterį ėmė spausti perpus mažesne jėga, ir žmogžudys be žodžių šnypštė iš įniršio.

Piteris nesuvokė, kaip Francis sugebėjo užpulti Angelą iš užpakalio, tačiau Paukšteliui tai pavyko, ir dabar vaikinas pakibo žudikui ant nugaros, įnirtingai stengdamasis užspausti rankomis jo gerklę.