Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Piteris linktelėjo, tada žvilgtelėjo atgal į Didįjį Juoduką ir jo brolį, kurie stengėsi suteikti Liusi pirmąją pagalbą. Francis išvydo, kaip stambusis sanitaras pakėlė galvą ir įsmeigė akis į Gaisrininką.

– Klausykit, pone Mūzi, – tyliai pasakė Piteris, – jeigu mes negrįšime po kelių minučių…

Didžiajam Juodukui nereikėjo atsakyti. Jis tiesiog nuleido galvą, išreikšdamas sutikimą. Mažasis Juodukas, rodos, neprieštaravo. Jis greitai mostelėjo ranka.

– Pirmyn! – ištarė Mažasis Juodukas. – Kai tik atvyks pagalba, mes seksime jums iš paskos.

Francis nemanė, kad bent kuris vyras pastebėjo ginklą Piterio rankoje. Giliai įkvėpęs, stengėsi išmesti iš širdies ir galvos visas mintis, išskyrus tą, kaip rasti Angelą, ir nedrąsiai ėmė lipti laiptais žemyn.

Jam atrodė, jog tamsos ir karščio čiuptuvai stengiasi apsivynioti sulig kiekvienu žingsniu. Buvo neįmanoma judėti taip tyliai, kaip norėjosi. Nežinomybė kėlė triukšmą, taigi kiekvieną sykį, dėdamas pėdą ant žemės, Paukštelis manė, jog ši dunksteli siaubingai garsiai, nors iš tiesų jų žingsniai buvo prislopinti. Piteris ėjo tiesiai už jo, lengvai stumtelėdamas, tarsi greitis būtų svarbiausia. Gal taip ir yra, pamanė Francis. Galbūt mes turime pagauti Angelą, kol jis neištirpo naktyje ir nepradingo.

Rūsys buvo erdvus, platus, apšviestas vienintelės lemputės. Kartoninės dėžės ir tušti kanistrai, kuriuose anksčiau buvo tas ar anas, bet jau seniai pamiršti, ir lūženos tarsi sukūrė kliūčių ruožą. Plonas tamsių suodžių sluoksnis, rodos, dengė viską aplink, ir jie iš visų jėgų skubėjo tarp aprūdijusių geležinių lovų rėmų ir supelijusių, dėmėtų čiužinių, skindamiesi kelią per tankias apleistų daiktų džiungles. Viename kampe be naudos ilsėjosi didžiulis juodas garo katilas, o vienišas šviesos spindulėlis vos išryškino milžinišką šildymo vamzdį, einantį kiaurai sienos tarsi tunelis, greitai tampantis juoda skyle pasaulyje.

– Štai ten, – parodė Francis. – Jis nuėjo ten.

Piteris sudvejojo.

– Kaip jis įžiūri kelią? – jis turėjo galvoje nesibaigiančią, žiojinčią tamsą tunelyje. – Ir kaip tu manai, kur jis mus nuves?

Francis pamanė, kad atsakymas į šį klausimą kur kas sudėtingesnis, negu Piteris norėjo pasakyti. Tačiau atsakė:

– Jis baigiasi arba kitame pastate, pavyzdžiui, Viljamse ar Harvarde, arba veda atgal į katilinę. O Angelui nereikia šviesos. Jam tiesiog reikia judėti į priekį, nes jis žino, kur eina.

Piteris linktelėjo. Jis išsyk suprato keletą dalykų. Pirma, kad nebuvo įmanoma pasakyti, ar Angelas žino, jog yra persekiojamas, tai galėjo būti jų pranašumas, bet galėjo ir nebūti. Antra, kad ir kokiu keliu Angelas būtų vaikščiojęs ankstesnių kelionių į Amerstą metu, ši naktis buvo kitokia, nes jis nebebuvo saugus Valstybinėje Vakarų ligoninėje. Taigi šią naktį Angelas ketino dingti.

Tačiau kaip būtent, Piteris nežinojo.

Šiuos dalykus suprato ir Francis. Jis suprato dar kai ką: negalima neįvertinti Angelo įniršio.

Abudu vyrai pasileido pirmyn, į tamsą.

Vamzdyje manevruoti buvo sunku. Tunelis nebuvo pritaikytas kam nors daugiau, kaip garo įrengimiams, ir tikrai neskirtas žmonėms naudotis kaip požeminiu perėjimu tarp pastatų. Tačiau, nors ir neskirtas tam tikslui, jis vis tiek jam tiko. Francis juto kaip tik pakankamai erdvės, kad galėtų pusiau pasilenkęs klupinėti į priekį pasaulyje, labiau pritaikytame žiurkėms ir k i tiems graužikams, laikantiems šią vietą nuostabiais namais. lai buvo sena ertmė, pastatyta lyg prieš amžių amžius, apleista ir griūvanti metai po metų, atrodanti abejotinos vertės visiems, tik ne persekiojamam žudikui.

Jie keliavo vadovaudamiesi jausmais ir lytėjimu, kas kelias pėdas sustodami ir įsiklausydami, ištiesę rankas į priekį lyg pora aklųjų. Buvo pragariškai karšta ir jų kaktas greitai išmušė prakaitas. Abudu jautė, kaip aplimpa suodžiais, tačiau manevravo toliau, braudamiesi tuneliu gilyn, prasisprausdami pro kliūtis, atsargiai laikydamiesi už šildymo vamzdžio šono, senovinės tūbos, kuri, rodės, ketino subyrėti nuo jų prisilietimo.

Francis alsavo trumpais, įtemptais kvėptelėjimais. Dulkės ir senatvė tvyrojo kiekviename oro gurkšnelyje, kurį įtraukdavo į plaučius. Sulig kiekvienu pirmyn žengiamu žingsniu jis juto metų metus trukusios tuštumos skonį ir klausė savęs, ar, eidamas žemyn šiuo tuneliu, jis eina į prapultį, ar į naują savęs atradimą.

Piteris sekė tiesiai jaunuoliui iš paskos, dažnai sustodamas ir įtempdamas ausis bei akis, mintyse keikdamas tamsą, kuri lėtino persekiojimą. Jį užplūdo jausmas, kad jie keliauja dvigubai lėčiau, kaip vėžliai, ir jis nekantriai šnabždėjo Franciui, jog reikia judėti greičiau. Tunelio tamsoje, atrodė, visi ryšiai su viršutiniu pasauliu nutrūko, ir jiedu pasiliko vieni šiose gaudynėse, o jų persekiojamas žmogus buvo kažkur priešakyje, pasislėpęs, nematomas ir labai pavojingas. Jis bandė prisiversti mąstyti logiškai, tiksliai, stengėsi įvertinti ir apsvarstyti, nujausti ir nuspėti, tačiau tai buvo neįmanoma. Šios savybės priklausė viršutiniam pasauliui, kartu su gaiviu oru ir šviesa, ir Piteris pajuto, kad nebegali jų sutelkti. Jis žinojo, kad Angelas turi turėti kokį nors planą, kažkokią schemą, tačiau ar tai buvo sprukimas, ar išsisukinėjimas, ar paprasčiausias slėpimasis, suprasti negalėjo. Tegalėjo tiktai eiti pirmyn ir raginti Francį, nes Gaisrininką užplūdo kraupi nuojauta, kad joks takelis džiunglėse, kuriuo jam teko eiti, ir joks degantis pastatas, į kurį jam teko įžengti, nebuvo toks pavojingas, kaip takas, tekęs jam šį kartą. Piteris patikrino, ar pistoleto saugiklis nuleistas, ir stipriau sugniaužė rankeną.

Jis suklupo ir nusikeikė, po to vėl nusikeikė, keldamasis ant kojų.

Franciui po kojomis pasimaišė kažkokia sunkiai apibrėžiama griuvena ir jis žioptelėjo, tiesdamas rankas į priekį, kad nepargriūtų. Pamanė, kad kiekvienas žingsnis netvirtas, kaip mažo vaiko. Tačiau pakėlęs akis jis staiga išvydo silpną geltoną šviesą, kuri rodėsi už daugybės mylių. Žinojo, kad tamsa ir atstumas apgaulingi, ir po sekundės suvokė, jog priešais kažkas matyti, todėl stengėsi skubėti į šviesą, nekantraudamas ištrūkti iš tunelio tamsos, kad ir kas lauktų priešakyje.

– Kaip manai, kas ten? – išgirdo sušnibždant Piterį.

– Katilinė? – tylutėliai atsakė. – Kitas pastatas?

Nei vienas iš vyriškių neturėjo supratimo, kur išlįs. Jie netgi nežinojo, ar nuo Amersto pastato ėjo tiesia linija į ten, kur ateis. Buvo pasimetę, išsigandę ir pilni nevaldomos įtampos. Piteris spaudė ginklą, nes, bent jau jam, tasai reiškė kokią nors realybę, šį tą tvirto permainingame pasaulyje. Francis neturėjo kuo kliautis.

Paukštelis brovėsi priekin, blyškios šviesos link. Sulig kiekvienu žingsniu ji vis didėjo, ne stiprumu, tačiau apimtimi, truputį panašiai kaip silpna aušra, kylanti virš tolimų kalnų, besikaunanti su rūku, debesimis it galingos audros nuosėdomis. Jis pamanė, kad šviesa juos traukia mažų mažiausiai kaip drugelius, pastebėjusius žybčiojančią žvakę. Nebuvo tikras, ar jiems nesibaigs taip pat.

– Einam, einam, – ragino Piteris.

Jis kalbėjo taip pat ir todėl, kad išgirstų savo paties balsą bei patvirtintų, kad keliantis klaustrofobiją ir slegiantis šildymo tunelis galop artėja prie pabaigos. Francis savo ruožtu džiaugėsi girdėdamas kalbantį Piterį, net jeigu žodžiai atsklido iš už nugaros tvyrančios tamsos, bekūniai, tarsi ištarti iš paskos sekančios šmėklos.

Abudu vyrai skverbėsi pirmyn, supratę, kad blausi geltona šviesa, kviečianti juos, bent šiek tiek apšvietė kelią. Francis svirdinėjo, prisidengęs veidą suodina plaštaka, tarsi nustebęs, jog vėl gali matyti. Kai prie kojos prikibo kažkokia beformė nuolauža, jis vėl kluptelėjo. Tada sustojo, nes kažkas siaubingai akivaizdaus tvyrojo vos už jo suvokimo ribų, ir jis norėjo tai sučiupti. Piteris truputį jį stumtelėjo, ir abudu prisiartino prie vietos, kur vamzdis jungėsi su siena, ir jiems išpuolant į silpną šviesą, besidžiaugiant, kad vėl gali ką nors įžiūrėti, Francis suprato, ką stengėsi suvokti.