Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

– Ji turėjo ištarti tą žodį vidaus telefonu… mes sugaišome kelias sekundes, išgirdę jus visus…

Jam nė nereikėjo užbaigti, ką sakęs, nes tos kelios sekundės atrodė tokios pat vertės kaip Liusi Džons gyvybė.

Liusi jautė, kaip jos kūnu plūsta skausmo upės.

Ji vos ne vos suprato, kad jai prie šono yra Piteris, jog šalia broliai Mūziai ir Francis. Atrodė, jie visi stovi ant kažkokio tolimo kranto, kurį ji stengiasi pasiekti prieš bangas ir sroves, kovodama su alpuliu. Liusi žinojo, kad privalo pasakyti ką nors svarbaus, prieš pasiduodama ją apėmusiai agonijai ir leisdama sau palaimingai kristi į viliojančią bedugnę tamsą. Ji stipriai prikando kruviną lūpą ir pro visą tą naktį patirtą skausmą ir neviltį išspaudė kelis žodžius, galvodama tik apie pažadą, kurį išgirdo prieš kelias sekundes.

– Jis čia… – tyliai sulemeno ji. – Prašau, suraskite jį. Pabaikite viską čia.

Liusi nežinojo, ar tai, ką ji pasakė, buvo bent kiek suprantama, ar kas nors ją išvis išgirdo. Ji netgi nebuvo tikra, jog žodžiai, kuriuos pajėgė suręsti mintyse, iš tiesų pasiekė jos liežuvį. Tačiau suprato, kad bent jau pabandė. Su giliu atodūsiu leido alpuliui ją pasiglemžti, nežinodama, ar kada nors ištrūks iš jo viliojančio glėbio, tačiau suprasdama, kad mažų mažiausiai visas jaučiamas skausmas bent trumpai pasitrauks.

– Liusi, po velnių! Lik su mumis! – suriko Piteris jai į veidą, tačiau tai nieko nedavė. Tada jis pakėlė akis ir pasakė: – Ji be sąmonės.

Paskui priglaudė ausį jai prie krūtinės, klausydamasis širdies plakimo.

– Gyva, – ištarė, – bet…

Didysis Juodukas suklupo prie jos. Tučtuojau puolė spausti jos kelį, iš kurio pulsuodamas veržėsi kraujas.

– Kas nors atneškite man paklodę! – suriko jis.

Francis atsisuko ir išvydo, kaip Napoleonas pasileido į miegamąjį vykdyti šios užduoties.

Koridoriaus gilumoje pasirodė bėgantis Mažasis Juodukas.

– Pagalba atvažiuoja! – sušuko jis.

Piteris truputį atsitraukė, tačiau liko palinkęs prie nejudančios Liusi. Francis pastebėjo, kaip Gaisrininkas pažvelgia žemyn, ir abu vyrai pastebėjo Liusi pistoletą ant grindų. Tuo metu Franciui atrodė, kad viskas Amersto pastate vyksta sulėtintai. Jis staiga suprato, ką norėjo pasakyti Liusi ir ko ji prašė.

– Angelas, – tyliai pasakė jis Piteriui ir broliams Mūziams. – Kur jis?

Štai tada, būtent tą akimirką, kai viskas, ką žinojau esant savo pamišimu, ir viskas, kas galbūt vieną dieną būtų grąžinę man sveiką protą, susiliejo į didžiulę, įelektrintą, sproginėjančią srovę. Angelas siaubingai staugė, garsiai ir piktai. Jaučiau, kaip jis griebia mane už rankos, bando sustabdyti, kad nepasiekčiau sienos, drasko, plėšia man iš rankos pieštuką, grumiasi su manimi, bandydamas neleisti man drebančiu braižu užrašyti, kas nutiko paskui. Mes kovojome iš visų jėgų, sulig kiekvienu žodžiu mano kūną talžė jo smūgiai. Žinojau, jog jis visomis išgalėmis stengiasi, kad aš sustočiau, susiriesčiau į kamuoliuką ir čia pat numirčiau, pasiduodamas vos per keletą pėdų nuo finišo.

Aš gyniausi, grumdamasis braukiau pieštuku per siūbuojančią sieną priešais save. Rėkiau, ginčijausi, šaukiau ant jo, beveik subyrėdamas kaip dūžtantis stiklas.

Piteris apsižvalgė ir ištarė:

– Tačiau kur…

Piteris apsižvalgė ir ištarė:

– Tačiau kur…

O tada Francis nusisuko nuo sukniubusios Liusi ir permetė žvilgsniu koridorių. Tolumoje jis staiga išgirdo kaukiančią greitosios pagalbos sireną ir suglumęs paklausė savęs, ar pas Liusi atvyko ne ta pati greitoji, kuri atvežė jį į Valstybinę Vakarų ligoninę.

Francis akimis tyrinėjo koridorių, tačiau iš tiesų atsakymo ieškojo savo širdyje. Jis pažvelgė į koridoriaus galą už moterų miegamojo, į laiptinę, kurioje nusižudė Kleo, o jos ranką sužalojo galimybe pasinaudojęs Angelas. Paukštelis papurtė galvą ir pasakė sau: „Ne, ne ten. Jis būtų kaktomuša susidūręs su broliais Mūziais”. Tada apsisuko ir patyrinėjo kitus kelius. Paradinės durys. Laiptinė kitame gale, prie vyrų miegamojo. Jis užsimerkė ir pagalvojo: „Tu nebūtum šiąnakt čia atėjęs, jei nežinotum, kad yra atsarginis išėjimas. Tu pagalvojai apie daugelį atvejų, kuriais nebūtų galima susekti, tačiau kur kas svarbiau buvo ir tau labiau rūpėjo pradingti, kad galėtum gardžiuotis paskutinėmis Liusi gyvenimo minutėmis. Tu nenorėtum su niekuo jomis dalytis. Taigi tau reikėtų vietos, kur galėtum būti vienas su savo tamsa. Aš pažįstu tave, žinau, ko tau reikia, ir sužinosiu, kur nuėjai”.

Francis pakilo ir lėtai nuėjo prie paradinių durų. Užrakintos dviem spynomis. Jis papurtė galvą. Pernelyg ilgai. Pernelyg neužtikrinta. Jis būtų turėjęs išsitraukti du raktus ir išeiti ten, kur jį būtų galėję pamatyti apsauginiai. Dar užrakinti paskui save duris, kad nepritrauktų dėmesio į savo sprukimą. Ne ten! – sutartinai šaukė visi Francio balsai. Tu žinai. Juk tu matai . Jis nežinojo, ar jie šaukia padrąsindami, ar iš nevilties. Francis šiek tiek pasisuko ir nukreipė žvilgsnį koridoriumi tolyn, išlaužtų vyrų miegamojo durų link. Vėl papurtė galvą. Angelas būtų turėjęs praeiti pro juos visus, o tai būtų neįmanoma net žmogui, kuris didžiavosi savo gebėjimu žudyti ir likti nematomas.

O tada Francis suprato.

– Kas yra, Paukšteli? – paklausė Piteris.

– Aš žinau, – atsakė Francis.

Greitosios sirena vis artėjo, ir Francis įsivaizdavo girdįs, kaip ligoninės takeliais aidi skubantys žingsniai, lekiantys į Amersto pastatą. Tai buvo neįmanoma, žinojo jis, tačiau vis tiek vaizdavosi, kad girdi Gerk piliulę ir poną Blogį bei visus kitus, skubančius čionai.

Paukštelis žengė skersai koridoriaus ir ištiesė ranką į duris, vedančias žemyn į rūsį ir požeminį šildymo vamzdyną.

– Čia, – atsargiai pasakė jis ir, tarsi truputį nerimaujantis fokusininkas per vaiko gimtadienio vakarėlį, atidarė duris, kurios turėjo būti užrakintos.

Francis sudvejojo, išvydęs žemyn vedančius laiptus, svyruodamas tarp baimės ir kažkokios nenusakomos, sunkiai apibrėžiamos pareigos. Jis niekada per visus savo gyvenimo metus pernelyg nesusimąstė apie drąsos reikšmę, užtat buvo susitelkęs į paprasčiausius sunkumus, kylančius diena po dienos stengiantis išlaikyti tą nedidelį gyvenimo suvokimą, kuris jam dar buvo likęs. Tačiau tą sekundę suprato, kad žengti į rūsį jam prireiks jėgos, kurios dar nebuvo iš savęs pareikalavęs. Žemai rūsyje kybanti vienintelė lemputė metė į kampus šešėlius ir vos apšvietė laiptus, vedančius į požeminį sandėlį. Už silpnos šviesos arkos buvo gili, slogi tamsa. Paukštelis pajuto suplėkusio, karšto oro bangą. Dvelkė apkerpėjusia senatve ir purvu, tarsi visos baisios mintys ir sudužusios viltys, kilusios kartų kartoms pacientų, gyvenančių viršuje su savo beprotybe, būtų prasiskverbusios į rūsį kartu su galybe voratinklių, dulkių ir suodžių. Rūsyje buvo girdėti ligų ir mirties šnabždesiai, ir Paukštelis, stovėdamas prie laiptų, suprato, kad Angelas čia jaustųsi savo vietoje.

– Eime ten, – tarė jis, prieštaraudamas balsams, kurie galvoje šaukė: Tik neik ten! Tačiau nekreipė dėmesio į nieką, kas buvo jam sakoma. Šalia staiga atsirado Piteris. Dešiniajame kumštyje Gaisrininkas spaudė Liusi pistoletą. Francis nepastebėjo, kaip mikliomis rankomis šis buvo ištrauktas iš kampo, kur gulėjo numestas, ir atiteko Piteriui. Francis nudžiugo, kad Gaisrininkas jį turi. Piteris kažkada buvo kareivis, ir Francis suprato, kad Gaisrininkas mokėtų pasinaudoti ginklu. Aplink tvyrančioje juodoje tamsoje jiems reikėjo kokios nors atramos, ir Paukštelis pagalvojo, kad ginklas tam tiks. Piteris prispaudė pistoletą prie šlaunies, stengdamasis kuo labiau jį užmaskuoti.