Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Keletas žmonių tučtuojau suriko „Apolonas! Apolonas!”, bet Francis, greitai mostelėjęs, juos nutildė.

– Ne! – tvirtai sušuko jis komanduodamas, organizuodamas. – Turime rėkti visi kartu, kitaip niekas neišgirs. Paskui mane, bandykime, kai suskaičiuosiu iki trijų…

Jis suskaičiavo, ir pasigirdo kuklus, tačiau vieningas „Apolonas”.

– Gerai, gerai, – pasakė Francis, – tik šį kartą kaip galime garsiau.

Jis žvilgtelėjo per petį į Piterį ir atsilikėlį, abu stenančius iš įtampos, kovojančius su durimis.

– Šį kartą turime rėkti taip, kad mus išgirstų…

Jis pakėlė ranką.

– Kai duosiu ženklą, – pasakė. – Trys. Du. Vienas…

Francis mostelėjo ranka žemyn, greitai kaip kardu.

– Apolonas! – suriko pacientai.

– Dar kartą! – sušuko Francis. – Buvo nuostabu! Dabar dar sykį! Trys, du, vienas…

Jis vėl perrėžė orą.

– Apolonas! – visi atsiliepė.

– Dar kartą!

– Apolonas!

– Ir dar kartą!

– Apolonas!

Žodis pakilo, išlėkė į orą, pilnas jėgos išsiveržė iš pacientų grupelės, perskrodė storas sienas ir pamišėlių ligoninės tamsą, švytintis lyg fejerverkas žodis, niekada anksčiau negirdėtas beprotnamyje ir turbūt daugiau nepasigirsiantis, tačiau bent šitą juodą naktį sulaužantis visas spynas ir kliūtis, nutraukiantis visus žemiškus pančius. Tai buvo kylantis, lekiantis, sparnuotas ir laisvas garsas, besiveržiantis pro tvankų orą tiksliai į dviejų vyrų viršutiniame aukšte ausis, kurios ir turėjo jį priimti. Abu vyrai palinko į priekį, nustebę, kad sutartas žodis atsklido iš tokio netikėto šaltinio.

Trisdešimt trečias skyrius

– Apolonas! – garsiai ištariau.

Mitologijoje jis buvo saulės dievas, kurio greita karieta skelbė dienos atėjimą. To mums ir reikėjo tą naktį, dviejų dalykų, kurių paprastai dažniausiai trūkdavo psichiatrijos ligoninėje: greičio ir aiškumo.

– Apolonas! – ištariau dar kartą. Turbūt surikau.

Žodis atsimušė nuo mano buto sienų, nulėkė į kampus, atšoko nuo lubų. Tai buvo ypač nuostabus žodis, toks, kuris nušoko man nuo liežuvio su prisiminimų, kurstančių mano paties protą, jėga. Praėjo dvidešimt metų nuo to laiko, kai paskutinį sykį jį garsiai ištariau, ir aš klausiau savęs, ar tasai žodis nepadėtų man taip pat kaip ir tada.

Angelas sustugo iš pykčio. Aplink mane ėmė dužti stiklas, plienas džeržgė ir kreipėsi, tarsi deginamas ugnies. Grindys drebėjo, sienos linko, lubos siūbavo. Visas mano pasaulis skilo į gabalus, byrėjo aplink, kai Angelo pyktis jį rijo. Aš griebiausi už galvos, delnais užsispaudžiau ausis, bandydamas nutildyti aplink save aidinčią naikinimo kakofoniją. Daiktai lūžo, gniužo ir sproginėjo, suirdavo man prie kojų. Aš buvau tam tikro siaubingo kovos lauko viduryje, o mano vidaus balsai šaukė kaip aplinkui esantys pasmerkti vyrai. Minutėlę paslėpiau veidą delnuose, bandydamas išvengti prisiminimų sviedinio.

Tą naktį, prieš dvidešimt metų, Angelas dėl daug ko buvo teisus. Jis numatė viską, ką ketino daryti Liusi; jis suprato, kaip būtent elgsis Piteris; žinojo, su kuo sutiks broliai Mūziai ir ką jie padės suruošti. Gerai pažinojo ligoninę ir suprato, kaip ji veikia kiekvieno žmogaus mąstymą. Angelas geriau už visus suvokė, kaip atsidavę rutinai ir organizacijai bei kaip stipriai nuspėjami buvo sveikieji žmonės ligoninėje. Numatė, kad planas, kurį jie sumąstys, leis jam veikti vienumoje, tyloje bei gauti galimybę. Tai, ką jie laikė spąstais jam, iš tiesų buvo pačios idealiausios aplinkybės. Jis daug labiau negu jie visi išmanė apie psichologiją ir apie mirtį bei nepasidavė jų žemiškiems planams. Kad netikėtai užkluptų Liusi, jam tereikėjo pasistengti jos nenustebinti. Ji savo noru įlindo į spąstus; turbūt jį jaudino žinojimas, kad ši taip ir pasielgs. Tą naktį Angelas žinojo, jog žmogžudystė bus jo rankose, tiesiai priešais jį, tarsi kokia išdygusi piktžolė, kurią tereikia išrauti. Jis metų metus kantriai ruošėsi tam momentui, kai po jo peiliu dar sykį atsidurs Liusi, ir apsvarstė beveik kiekvieną veiksnį, kiekvieną matą, kiekvieną galimybę – išskyrus, kad ir kaip keista, pačią akivaizdžiausią – tačiau dažniausiai pamirštamą.

Jis nepamąstė apie pamišėlius.

Aš stipriai užsimerkiau ir nugrimzdau į prisiminimus. Ne visai supratau, ar viskas vyksta praeityje ar dabartyje, ligoninėje ar mano bute. Viskas sugrįžo, ši naktis ir ana naktis susiliejo į viena.

Piteris leido gilius gomurinius šauksmus, lauždamas durų spyną, o protiškai atsilikęs milžinas be žodžių prakaitavo ir stengėsi šalimais. Šalia manęs išsirikiavę Napoleonas, Žurnalistas ir visi kiti tarsi choras laukė kitų mano nurodymų. Aš mačiau, kaip jie drebėjo ir virpėjo iš baimės ir jaudulio, nes labiau nei bet kas kitas suprato, kad tokia naktis daugiau nepasikartos. Naktis, kurią fantazijos ir vaizduotės vaisiai, haliucinacijos ir svaičiojimai tapo tiesa.

O Liusi tik už kelių pėdų, tačiau viena su vyru, kuris taip ilgai negalvojo apie nieką, kaip jos mirtį, jausdama peilį prie gerklės žinojo, kad turi pavogti dar bent kelias sekundes.

Liusi stengėsi negalvoti apie peilio šaltį ir ašmenų, besirėžiančių į jos odą, aštrumą, apie tą baisų jausmą, kuris siekė giliai, įkaitindamas laiką, suluošindamas jos galimybę mąstyti. Koridoriaus gale ji išgirdo linkstantį metalą, kai buvo šturmuojamos užrakintos durys, lyg besiskundžiančios, kad Piteris ir atsilikėlis puola jas su lovos rėmu. Jos pasidavė iš lėto, nenorėdamos atsidaryti ir išleisti gelbėtojų. Tačiau, be to garso, ji išgirdo žodį „Apolonas”, išrėktą miegamojo gyventojų, tai suteikė jai vilties kibirkštėlę.

– Ką tai reiškia? – piktai paklausė Angelas. Tai, kad jis išsaugojo kantrybę, išgirdęs netikėtą garsą miegančiame pasaulyje, gąsdino ją labiau už viską.

– Kas?

– Ką tai reiškia? – pakartojo jis žemesniu ir šiurkštesniu balsu. Jam nė nereikėjo grasinti, pamanė Liusi. Žodžių tonas viską pasakė. „Išlošk laiko!” – vis kartojo ji pati sau, taigi delsė.

– Tai pagalbos šauksmas, – galop atsakė.

– Koks?

– Jiems reikia pagalbos, – pakartojo ji.

– Kodėl jie… – ir tada jis nutilo. Pažvelgė žemyn į ją, perkreipęs veidą. Netgi tamsoje, gaubiančioje seselių posto grindis, ji matė kiekvieną jo veido linkį, raukšles ir šešėlius, reiškiančius siaubą. Kažkada jis dėvėjo gąsdinančią kaukę, tačiau dabar, suprato Liusi, „jis nori, kad jį pamatyčiau, nes tiki, jog tai bus paskutinis gyvenimo dalykas, kurį matysiu”. Ji žioptelėjo, gaudydama kvapą, ir sudejavo nuo skausmo, persmelkusio ištinusias lūpas ir sudaužytą žandikaulį.

– Jie žino, kad tu čia, – su krauju išspjovė žodžius. – Jie ateis ir pagaus tave.

– Kas?

– Pamišėliai iš koridoriaus galo.

Angelas pasilenkė prie jos.

– Ar žinai, kaip greitai gali mirti, Liusi? – paklausė jis.

Ji linktelėjo. Nemanė, kad turėtų atsakyti į šį klausimą, nes žodžiai galėjo virsti tikrove. Peiliu bakstelėjo jai į odą, ir ji pajuto, kaip kūnas lengvai prasiskiria nuo ašmenų spaudimo. Tai buvo siaubingas jausmas, toks, kokį ji prisiminė iš nakties, kada pirmą sykį pajuto siaubingą Angelo artumą.

– Ar žinai, kad galiu daryti ką tik noriu ir tu esi bejėgė pasipriešinti?

Ji ir šį sykį neprasižiojo.

– Ar žinai, jog būčiau galėjęs prieiti prie tavęs bet kurio tavo viešnagės ligoninėje momentu ir nužudyti tave visiems prieš akis, o jie tepasakytų „Jis pamišėlis…” ir niekas manęs neapkaltintų? Taip skelbia tie tavo įstatymai, Liusi, juk pati žinai?