Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

– Tai pirmyn, nužudyk mane, – šaltai pasakė ji. – Kaip ir Trumpą Blondinę, ir tas kitas moteris.

Jis palenkė galvą taip, kad ji veidu pajuto jo kvėpavimą. Taip pasilenktų įsimylėjėlis, palikdamas miegančią draugę ir ankstų rytą eidamas kur toli.

– Aš niekad nežudyčiau tavęs taip kaip jų, Liusi, – sušnypštė jis. – Jos mirė, kad tave atvestų pas mane. Jos tiesiog tebuvo plano dalis. Jų mirtys įvykdytos tiktai iš būtinybės. Būtinos, tačiau nežymios. Jeigu būčiau norėjęs, kad mirtum kaip jos, būčiau jau šimtą kartų tave nužudęs. Tūkstantį. Pagalvok apie visus momentus, kai buvai viena tamsoje. Gal visus tuos kartus nebuvai viena. Galbūt aš buvau tau prie šono, tik tu to nežinojai. Tačiau aš norėjau, kad šią naktį viskas vyktų pagal mano planą. Norėjau, jog pati pas mane ateitum.

Ji neatsakė. Jautėsi įtraukta į Angelo bjaurumo ir neapykantos sūkurį ir sukosi, jusdama, kaip sulig kiekvienu apsisukimu vis silpniau laikosi už gyvenimo.

– Buvo taip siaubingai lengva, – šnypštė jis, – sukurti seriją žmogžudysčių, kurios būtinai įtrauktų karštakošę jaunąją prokurorę. Tu tiesiog nesupratai, kad jos nereiškia nieko, o tu reiški viską, ar ne, Liusi?

Ji sudejavo, užuot atsakiusi.

Iš koridoriaus galo pasigirdo klaikus plėšiamų durų garsas. Angelas apsižvalgė, akimis naršydamas koridorių dengiančią tamsą toje pusėje, iš kurios sklido garsas. Šios trumpos dvejonės metu Liusi žinojo, kad jos gyvenimas padėtas ant svarstyklių. Angelas geidė daugelio minučių, kuriomis galėtų gilią naktį džiaugtis jos mirtimi. Jis buvo numatęs viską, nuo pat to, kaip prie jos prieis, iki atakos ir to, kas bus toliau. Jis fantazavo ir svajojo apie kiekvieną žodį, kurį ištars, kiekvieną prisilietimą, kiekvieną įpjovą, kiekvieną baisią žaizdą, palydinčią Liusi mirties link. Viskas buvo haliucinacija, apimanti jo mintis kiekvieną sekundę nuo pat pabudimo ryte, kurią jis buvo paskyręs paversti tikrove. Štai dėl ko buvo toks galingas, bebaimis ir galvažudys iki pat pirštų galiukų. Visa jo būtis buvo nukreipta į šią laiko atkarpą. Tačiau ne viskas dėjosi taip, kaip jis tobulai kūrė mintyse diena po dienos, kiekvieną veiksmą planavo, su nekantrumu laukė, jautė mirties, kurią pats atneš, gardumą. Liusi pajuto, kaip jo raumenys įsitempė, kai jis susvyravo tarp tikrovės ir fantazijų.

Vienintelė jai telikusi viltis buvo ta, kad tikrovė paims viršų. Ji nežinojo, ar dar liko pakankamai laiko.

Tada ji išgirdo antrą garsą, prasiskverbusį pro ją užplūdusį siaubą. Garsas sklido iš viršaus – tai trinktelėjo durys ir į laiptinės cementą sudundėjo žingsniai. „Apolonas” atliko savo darbą.

Angelas prapliupo šaukti iš nevilties. Riksmas nuaidėjo koridoriumi.

Tada jis vėl pasilenkė.

– Taigi šiąnakt Liusi pasisekė. Labai pasisekė. Nemanau, kad galiu ilgiau čia pasilikti. Tačiau ateisiu pas tave kurią nors kitą naktį, kai mažiausiai to tikėsies. Kurią nors naktį, kai tavo baimės ir paruoštis nieko nereikš, pasirodysiu aš. Gali apsiginkluoti. Apsistatyti sargybiniais. Pabėgti į negyvenamą salą ar kokias apleistas džiungles. Tačiau anksčiau ar vėliau, Liusi, aš atsirasiu tau prie šono. Tada mes viską užbaigsime.

Jis vėl įsitempė, ir ji jautė, kaip žudikas dvejoja. Tada, vėl pasilenkęs prie jos, sušnibždėjo:

– Niekad neišjunk šviesos, Liusi. Negulėk viena tamsoje. Nes praeinantys metai man nereiškia nieko ir kurią nors dieną aš ateisiu pas tave.

Ji stipriai įkvėpė, beveik įveikta jo manijos.

Jis jau ketino nulipti nuo jos, lyg raitelis nuo arklio, tačiau dar šaltai pridūrė:

– Kartą daviau tau kai ką, kad prisimintum mane žiūrėdama į veidrodį. Dabar galėsi prisiminti mane kiekvieną sykį, kai žengsi žingsnį.

Tardamas tai, jis smeigė peiliu į jos dešinį kelį ir žiauriai pasuko. Ji suklykė, kai skausmas, kokio dar niekada gyvenime nebuvo jautusi, sugniaužė, rodos, kiekvieną raumenį ir sausgyslę. Ją užklojo juodas alpulys, ir ji nusirito į nesąmoningą būseną, silpnai tesuvokdama, kad pasiliko viena, Angelas paliko ją sumuštą, sužeistą, kraujuojančią, leisgyvę ir tikriausiai suluošintą, dar pažadėjęs kai ką daug blogesnio ateityje.

Durų metalas paskutinį sykį sužviegė ir tarp rėmo bei plieno atsivėrė tamsos plyšelis. Francis matė koridorių, žiojintį lyg didelė juoda burna, kuri tik ir laukia atsiverti. Atsilikėlis staiga atsitiesė sviesdamas improvizuotą laužtuvą ant grindų, kur tasai nubarškėjo šalin. Jis ištiesė ranką ir į šalį patraukė Piterį, tada žengė kelis žingsnius atbulas. Staiga nuleido galvą, lyg bulius arenoje, įpykdytas matadoro skraistės, ir greitai pasileido pirmyn su didžiausiu puolimo šūksniu. Milžinas atsilikėlis trenkėsi į duris, tos sulinko ir pasidavė su garsiu trenksmu. Svyruodamas, purtydamas galvą, sunkiai alsuodamas, atsilikėlis atsitraukė. Plona tamsaus kraujo srovelė tekėjo nuo jo plaukų linijos, bėgo tarpuakiu iki nosies. Jis vėl papurtė galvą ir antrąsyk susiėmė, o jo veide sustingo tvirtas kaip geležis pasiryžimas įvykdyti šią užduotį. Antrą sykį sustaugė iš įniršio ir vėl puolė duris. Šį kartą jos atsilapojo, išklibinus vyrius, ir atsilikėlis, išvirtęs į koridorių, parpuolė vidury tamsios erdvės.

Piteris šoko pirmyn, Francis tuoj iš paskos, o dar toliau – kiti pamišėliai, kuriuos į priekį traukė akimirkos energija. Šie paliko už savęs didžiąją dalį savo pamišimo, kai iškilo aiški būtinybė žengti pirmyn. Napoleonas ragino žmones, mosuodamas ranka virš galvos tarsi turėtų kardą, šaukdamas:

– Pirmyn! Puolam!

Žurnalistas paistė apie rytojaus antraštes ir tapimą istorijos dalimi, kai jie visi išvirto į koridorių, pleišto pavidalo būrelis, sutelktas vienintelei užduočiai.

Visuotinio sutrikimo momentu Francis pamatė, kaip atsilikėlis atsistoja, nusipurto dulkes ir iš pasididžiavimo švytinčiu veidu tvirtai grįžta į miegamąjį. Francis akies krašteliu pastebėjo, kaip vyriškis klestelėjo ant savo gulto, pasiėmė į rankas Skudurinę Onutę, tada atsisuko ir pažvelgė į suniokotas duris su visiško pasitenkinimo išraiška.

Po to Francis nusisuko ir išvydo Piterį, skuodžiantį seselių posto link, skubantį iš visų jėgų, genamą būtinybės. Vienintelė stalinė posto lempa skleidė blausią šviesą, ir Francis pastebėjo ant grindų tysančią figūrą. Jis tučtuojau pasileido ta kryptimi, garsiai tapsėdamas kojomis, mušdamas skubos ritmą. Tuo pat metu išvydo pro laiptinės duris išpuolančius brolius Mūzius. Jiems prabėgant pro moterų miegamąjį, iš ten pasipylė klyksmai, ausį rėžiantis triukšmas, kuris panėšėjo į sąmyšio ir panikos simfoniją su nežinomos baimės allegro ritmu.

Piteris puolė prie gulinčios Liusi, o Francis sekundę sudvejojo, išsigandęs, kad jie pavėlavo ir ji nebegyva. Tačiau tada, pro visą triukšmą, staiga užplūdusį koridorių, jis išgirdo, kaip Liusi dejuoja iš skausmo.

– Jėzau! – sušuko Piteris. – Ji sunkiai sužeista.

Jis paėmė jos ranką ir švelniai sūpavo, bandydamas sugalvoti, ką toliau daryti. Piteris pažvelgė į Francį, tada į brolius Mūzius, kurie be kvapo atlėkė į seselių postą.

– Mes turime pakviesti jai pagalbos, – pasakė jis.

Mažasis Juodukas linktelėjo, siekė telefono ir tučtuojau pamatė, kad tai naudinga nebus – nupjauti laidai. Jis įtemptai pamąstė, permesdamas vienu ilgu žvilgsniu visą seselių postą, o tada atsakė:

– Laikykitės. Aš grįžtu į viršų pakviesti pagalbos.

Didysis Juodukas pasisuko į Francį, jo veide sustingo jaudulys ir nerimas.