Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Jie perėjo ištisą ilgą tunelį, tačiau Paukštelis nė karto nepajuto lipnaus, nemalonaus voratinklio, ištiesto tamsioje erdvėje, prisilietimo. Francis pamanė, kad tai neįtikėtina. Tame tunelyje tiesiog privalėjo būti vorų.

Tada suprato, ką tai reiškė. Kažkas kitas keliavo šiuo keliu ir juos nubraukė.

Jis pakėlė galvą ir žengė į priekį. Sustojo kito aptemdyto, šešėliuoto, panašaus į urvą sandėlio pakraštyje. Kaip ir Amerste, vienintelė silpna lemputė, įgrūsta į tolimiausią kampelį, netoli laiptinės, skleidė apgailėtinai menką šviesos aurą. Aplink riogsojo tokios pačios nebereikalingų daiktų ir apleistos įrangos krūvos, ir Francis sekundėlę nesuprato, ar jie iš viso kažkur atėjo, ar paprasčiausiai tam tikru keistu būdu apsuko ratą, nes pasaulis atrodė taip pat. Pasisuko ir patyrinėjo šešėlius aplink, nes jam atrodė, kad lūženos buvo patrauktos, priešais sudarant takelį praeiti. Paskui Paukštelį iš tunelio išlindo Piteris, paruošęs pistoletą, susilenkęs kaip šaulys, ruošdamasis.

– Kur mes? – paklausė Francis.

Piteris nesuspėjo atsakyti, nes kambarį staiga apgaubė visiška tamsa.

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Piteris šaižiai įkvėpė, žengtelėdamas žingsnį atgal, tarsi būtų gavęs antausį. Tuo pat metu jis mintyse sau aršiai rėkė, kad privalu neprarasti nuovokos, o tai buvo nelengva po staigiai juos užliejusia nakties banga. Prie šono jis išgirdo Francį tyliai šūktelint iš baimės ir juto, kaip jaunuolis gūžiasi.

– Paukšteli! – sukomandavo jis. – Nejudėk!

Franciui nebuvo sunku įvykdyti šį įsakymą. Jį ir taip beveik sustingdė staigi visiška panika. Pajusti palengvėjimo momentą pamačius bent kiek šviesos po begalinės tunelio tamsumos, nugalėti tą slegiantį pavojaus pojūtį, žengti priekin, o tuomet staiga, akimirksniu, žiauriai prarasti tą mažą šviesų trupinėlį – tai išgąsdino jį labiau nei bet kas kitas iki šiol. Krūtinėje aidėjo širdies dūžiai, tačiau jie tesakė jam, jog vis dar tebėra gyvas, ir tuo pat metu visi jo balsai rėkė, kad jis per plauką nuo mirties.

– Būk tyliai… – sušnibždėjo Piteris, žengdamas mažą žingsnelį priekin, į kambarį, į visišką juodumą, uždedamas nykštį ant pistoleto gaiduko. Jis ištiesė kairę ranką, vos vos palietė Francio petį, kad įsidėmėtų jo poziciją rūsyje. Paruošiamas šauti ginklas gąsdinančiai spragtelėjo tamsoje. Tuomet Piteris ir sau paliepė nusiraminti, stengdamasis nesujudėti ir neišleisti jokio išdavikiško garso.

Francis girdėjo savuosius balsus rėkiant: Slėpkis! Slėpkis! Tačiau pats suprato, kad pasislėpti neįmanoma, tik ne šiuo momentu. Pasilenkė, stengdamasis tapti kuo mažesnis, jo pėdos tarsi įaugo į cementines grindis, jis kvėpavo negiliais, nervingais žiopčiojimais, sulig kiekvienu klausdamas savęs, ar tik šis įkvėpimas ne paskutinis. Jis vos ne vos suvokė, kad greta yra Piteris, kurio nervingumas prieštaravo visiems mokymams, nes tuo tarpu pavojingai žengė dar vieną žingsnį į priekį. Jo pėda tyliai taptelėjo į grindų cementą. Paukštelis juto, kaip Piteris lėtai pasisuka, iš pradžių dešinėn, paskui kairėn, stengdamasis nustatyti, iš kur ateis pavojus.

Pašėlusiai mąstydamas, Francis bandė suprasti, kas vyksta. Jis beveik neabejojo, kad tai Angelas užgesino šviesą ir laukia kažkur bedugnėje juodumoje, įkalinusioje juos. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad Angelas pažinojo šią vietą ir žinojo, kur eiti, o Piteris ir Paukštelis tik porą sekundžių tespėjo žvilgtelėti į supančią aplinką, prieš panirdami į tamsą. Francis jautė, kaip plaštakas sugniaužė į kumščius, o tada tarsi krioklio srovė jį užplūdo pojūčiai. Visi raumenys įsitempė kiek tik galėjo, rėkdami jam judintis, tačiau jis nepajėgė. Sustingo vietoje, tarsi cementas po kojomis būtų buvęs šlapias ir batai įklimpę jame.

– Būk tyliai! – šnabždėjo Piteris. Jis ir toliau sukinėjosi tai į vieną, tai į kitą pusę, priešais laikydamas pistoletą, pasiruošęs šauti.

Francis jautė, kaip atstumas tarp jo ir mirties kiekvieną sekundę mažėja. Neperžvelgiama tamsa rodėsi kaip užtrenktas karsto dangtis ir vienintelis girdimas garsas – žemės grumstai, byrantys ant jo viršaus. Dalis Paukštelio norėjo verkti, inkšti, susitraukti ir susigūžti lyg vaikas. Viduje šaukiantys balsai desperatiškai to geidė. Jie ragino jį bėgti. Sprukti. Rasti kokį nors kampą, kur galėtų vienas susiriesti ir pasislėpti. Tačiau Francis žinojo, kad už vietos, kur stovėjo, niekur nesaugu, taigi stengėsi sulaikyti kvėpavimą ir klausytis.

Dešinėje pusėje kažkas sukrebždėjo. Tai galėjo būti žiurkė. Galėjo būti Angelas. Visur tvyrojo netikrumas.

Tamsa viską suliejo. Plikas rankas, peilį, pistoletą. Jeigu iš pradžių persvarą turėjo Piteris, besinešantis Liusi pistoletą, tai dabar ji pakrypo į pusę žmogaus, tyliai tykančio jų rūsio kambarėlyje. Francis įtemptai mąstė, bandydamas praplukdyti sveiką protą pro panikos rifą, grasinantį pastoti jam kelią. Pamanė pats sau: „Tiek daug gyvenimo praleidau tamsoje. Turėčiau būti saugus”.

Tai, suprato jis, gali tikti ir Angelui.

Tada dar paklausė savęs: „Ką dar matei prieš užslenkant tamsai?”

Mintyse atkūrė tą kelias sekundes matytą vaizdą. Suprato štai ką: Angelas pajuto esąs persekiojamas arba išgirdo iš paskos kažką sekant. Tada jis pasirinko ne sprukti, o apsisukti ir pasislėpus laukti. Jis paliko šviesą tik tol, kol atpažino, kas jį sekė, o tada viską aptemdė. Francis stengėsi įsivaizduoti kambarį. Angelas ateitų pas juos takeliu, kurį išvalė ir jau ne kartą buvo juo keliavęs. Jam nereikėtų šviesos, kad pajustų esąs pakankamai arti, jog galėtų suteikti mirtį. Francis galvoje statė šį kambarį. Bandė prisiminti, kur tiksliai stovėjo. Ištiesė kaklą į priekį, klausydamasis, galvodamas, kad jo paties kvėpavimas aidi lyg būgno dundesys, grasinantis nustelbti visus kitus garsus.

Piteris irgi žinojo, kad juos puola. Kiekviena jo kūno skaidula šaukė, jog reikia veržtis priekin, ką nors daryti, išsisukinėti, pasiruošti, pasinaudoti proga. Tačiau negalėjo. Sekundę buvo pamanęs, kad tamsa ne į naudą jiems visiems, tačiau paskui išsyk suprato, jog taip nėra. Tamsa tik pabrėžė jo paties pažeidžiamumą.

Jis dar žinojo, kad Angelas turėjo peilį. Taigi jam reikėjo tiktai prisiartinti. Pasaulyje, į kurį Gaisrininkas pakliuvo, pistoletas rankoje teikė kur kas mažesnį pranašumą, negu jis tikėjosi.

Jis pasisukiojo į kairę ir dešinę. Artėjanti panika, besimaišanti su įtampa, apakino jį taip pat kaip neperžvelgiama tamsa. Protingi žmonės, susidūrę su problemomis, geba jas išspręsti, pasitelkdami protingus sprendimus, žinojo Piteris, tačiau aplinkybės, kuriose atsidūrė jie, visai nebuvo protingos ir pagrįstos. Jie lygiai taip pat negalėjo atsitraukti, kaip ir pulti į priekį. Negalėjo žengti nė žingsnio, sustingo vienoje vietoje. Tamsa uždarė juos tarsi dėžėje.

Francis anksčiau manė, jog naktis pabrėžia garsus, tačiau netikėtai suprato, kad juos prislopina ir iškreipia. Pasakė sau: „Vienintelis būdas ką nors pamatyti – tai išgirsti”. Taigi tą sekundę jis iš tiesų užmerkė akis ir pakėlė galvą, truputį ją pasuko. Smarkiai susikaupė, vaizduote bandydamas prasiskverbti pro Gaisrininko pavidalą ir nustatyti, kurgi Angelas.

Jiems iš dešinės, už kelių pėdų, kažkas dunkstelėjo.

Jiedu abu tai išgirdo ir pasisuko į tą pusę. Piteris pakėlė ginklą, visa įtampa jo kūne susikoncentravo į gaiduką spaudžiantį pirštą, ir jis įniršęs iššovė ta kryptimi.