Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Francis šaukė kažkokį karo šūkį – rėžiantį ausis, gąsdinantį, sujungiantį visą baimę ir abejones į vieną nenutrūkstančią dainą. Per visą savo gyvenimą jam niekada neteko taip gintis. Jis niekada nesikovė dėl ko nors svarbesnio, niekada tiek nerizikavo, niekad neteko suprasti, kad ši akimirka – arba pergalinga, arba paskutinė – iki pat šios sekundės. Taigi jis į kovą įliejo visą savo viltį, trankydamas kumščiais Angelo nugarą ir galvą, grumdamasis su žudiku, bandydamas atitraukti jį nuo Piterio. Kiekvienu beprotybės lašu jis stengėsi pastiprinti savo raumenis, leisdamas kiekvienai kada nors patirtai baimei ir atstūmimui kurstyti kovą. Kibo į Angelą su atkaklumu, gimusiu iš nevilties, nenorėdamas leisti košmarui – žudikui pavogti vienintelį draugą, kurį manė turįs.

Angelas sukiojosi ir purtėsi, siaubingai priešindamasis. Jis įkliuvo tarp tų dviejų žmonių – vieno sužeisto, kito neabejotinai pakvaišusio iš baimės, tačiau genamo dar kažko stipresnio. Žudikas susvyravo, nebežinodamas, su kuriuo kovoti, nebebūdamas tikras, ar jam iš pradžių bandyti pabaigti pirmąją kovą ir tada mestis j kitą – tai vis labiau atrodė neįmanoma po Francio smūgių lietaus. Tada jam buvo sutrukdyta, kai Francis staiga sugriebė Angelo ranką ir trūktelėjo ją atgal. Šis staigus pokytis susilpnino jėgą, su kuria Angelas spaudė peilį Piterio šone, ir iš paskutinių jėgų, kurios, rodos, buvo saugomos tam tikroje vidinėje slėptuvėje, Gaisrininkas sučiupo Angelo ranką abiem savosiomis, kad sumažintų peilio ašmenų spaudimą, sustabdytų jį pakeliui į savo mirtį.

Francis nežinojo, kiek jam pačiam dar pakaks jėgų. Jis žinojo, kad Angelas daugeliu atžvilgių stipresnis, ir jeigu Paukštelis turėjo šansą, tai tik būtent dabar, pačioje pradžioje, prieš Angelui sutelkiant į jį visą dėmesį. Jis traukė kiek galėdamas stipriau, dėdamas visas savo jėgas įvykdyti norą išlaisvinti Piterį iš po Angelo figūros. Jo paties nuostabai, Paukšteliui pavyko, bent jau iš dalies. Angelas loštelėjo atgal, prarado pusiausvyrą, tada krito ant nugaros, taip, kad dabar Francis buvo po juo prispaustas. Vaikinas stengėsi apglėbti žudiką kojomis, įsikibdamas laukiniu ryžtu, tarsi mangustas, kandantis kobrai, o Angelas bandė surasti būdą nusikratyti Francio gniaužtų.

Tą sumišimo sekundę, kol visi trys kūnai buvo susipynę, Piteris suprato, kad peilis jo šone atlaisvintas. Sugniaužęs jį, surikdamas iš deginančio skausmo, išsitraukė iš kūno, jausdamas, kaip ašmenims iš paskos išteka jo gyvybė, pulsuodama sulig kiekvienu širdies dūžiu. Sukaupęs visus jėgų likučius, Piteris sugriebė peilį ir smeigė į priekį, tikėdamasis, jog nenužudys Francio, ieškodamas vyro, kuris, labai tikėtina, nužudė ir jį patį. Kai ašmenų galiukas smigtelėjo į kūną, Piteris užgulė peilį visu svoriu, nes žinojo, jog tai vienintelis jo šansas, ir jis tegalėjo tikėtis bent kiek sėkmės.

Angelas, stipriai suspaustas visomis Francio išgalėmis, staiga suriko. Tai buvo ausis rėžiantis kito pasaulio garsas, kur, rodos, susipynė visas blogis, kurio jis tiek daug pridarė. Garsas pasklido ir atsimušė į sienas, nutvieksdamas tamsą mirtimi, agonija ir neviltimi. Žmogžudį išdavė jo paties ginklas. Taikydamas į širdį, kurią žudikas tarsi laikė sau nereikalinga, Piteris negailestingai įsmeigė jį Angelui į krūtinę.

Piteris ryžtingai sutelkė visas likusias jėgas šiai paskutinei atakai ir spaudė peilį visu svoriu, kol išgirdo priešmirtinį Angelo gargaliavimą.

Tada nuvirto atgal, pagalvojo apie tuziną, o gal net šimtą klausimų, kuriuos norėjo užduoti, tačiau nebegalėjo, ir užmerkė akis, laukdamas savo paties galo.

Francis tuo tarpu jautė, kaip Angelas miršta ir stingsta jo glėbyje. Liko ta pačia poza, laikydamas negyvėlį. Jam atrodė, tai truko labai ilgai, tačiau iš tiesų greičiausiai kelias sekundes. Balsai, kuriuos jis. taip ilgai girdėjo, tuo momentu, rodos, paspruko, kartu pasiimdami savo baimes, savo patarimus, norus ir reikalavimus. Jis tesuprato, kad viskas aplink dar tamsu ir kad jo vienintelis draugas vis dar kvėpuoja, tačiau tas kvėpavimas negilus, varganas ir artėjantis prie pabaigos, apie kurią Francis nenorėjo galvoti.

Taigi Francis atsargiai paleido Angelą iš savo glėbio, sušnibždėjo Piteriui į ausį:

– Laikykis! – nors net neįsivaizdavo, ar Gaisrininkas jį girdi.

Tada sučiupo draugą už pečių ir, tempdamas jį kartu, ėmė lėtai, nedrąsiai ropoti per aklinai juodą rūsį tarsi kūdikis, paleistas iš motinos glėbio, ieškodamas šviesos ir išėjimo, tikėdamasis kur nors rasti pagalbą.

Trisdešimt penktas skyrius

Triukšmas mano bute pasiekė aukščiausią ribą. Visi prisiminimai, visas įniršis. Jaučiau, kaip Angelas mane dusina, drasko nagais, per tuos tylos metus pritvinkęs bjaurasties lyg pūlinys, o jo pyktis nesibaigiantis ir neribotas. Aš susigūžiau, jausdamas, kaip jo smūgiai krinta man ant galvos ir pečių, kaip jis viduje drasko mano širdį ir visas mintis. Šaukiau, raudojau, veidu tekėjo ašaros, tačiau viskas, ką balsu ištariau, nepadarė jam jokio įspūdžio ir nieko nereiškė. Jis buvo negailestingas, nesustabdomas. Aš padėjau jį nužudyti tą naktį prieš daugelį metų, o dabar jis sugrįžo atkeršyti ir niekas jo neperkalbės. Pamaniau, kad tai, nors ir iškreiptas, bet vis dėlto teisingumas. Aš tą naktį neturėjau teisės išgyventi ligoninės tuneliuose, ir dabar jis atėjo paskelbti pergalės, kuri iš tiesų jam ir priklausė. Tam tikru būdu, supratau aš, jis visada buvo su manimi. Kad ir kiek kovojau tada, kad ir kiek grūmiausi šiąnakt, vis tiek neturėjau šansų prieš jo nešamą tamsą.

Aš pasisukau ir per visą kambarį sviedžiau kėdę į jo vaiduoklišką pavidalą, stebėdamas, kaip medinis rėmas triokštelėdamas sulūžta ir barkšteli į grindis. Aš rėkiau įžūliai, nors supratau, kiek mažai beturiu jėgų, ir tikėjausi, kad per kelias man dar likusias minutes spėsiu mažame sienos lopinėlyje prie grindų, tarsi laukiančiame mano paskutinių žodžių, pabaigti savo pasakojimą.

Šliaužiau šaltomis grindimis kaip ir aną vidurnaktį.

Už savęs girdėjau dunksėjimą, piktą, tartum reikalaujantį beldimą į buto duris. Mane šaukė balsai, kurie atrodė pažįstami, tačiau tolimi, tarsi atkeliautų iš už didelio atstumo, kažkokį tarpeklį, kurio nė negalėjau tikėtis perkirsti. Nemaniau, kad jie iš tiesų egzistuoja. Surikau:

Eikite šalin! Palikite mane ramybėje! – nežinodamas, ar tai tikras garsas, ar fantazija.

Visi šie dalykai susijaukė mano vaizduotėje, o ausyse skambėjo Angelo keiksmai ir riksmai, užgoždami bet kokius šūksnius, atsklindančius iš už man dar likusių kelių kvadratinių pėdų pasaulio.

Aš tempiau, pusiau nešiau, pusiau vilkau rūsio grindimis riterį, bandydamas nusigauti tolyn nuo žmogžudžio kūno, tikusio tamsoje kažkur už mūsų. Apgraibomis skyniausi kelių, stumdydamas į šonus taką užgriozdinusias kliūtis, traukdamas mus abu į priekį, nors nežinodamas, ar keliauju teisinga kryptimi. Jaučiau, kad sulig kiekviena nukeliauta pėda Piteris arčiau saugumo, tačiau taip pat arčiau mirties, tarsi tai būtų dvi į vieną taškų sueinančios linijos, nubrėžtos kažkokioje milžiniškoje diagramoje. Regis, kai jos susikirs, aš pralaimėsiu kovą ir jis numirs. Nedaug turėjau vilties, kad bent vienas iš mūsų išgyvens. Taigi, kai pamačiau priešais save atidarytas duris ir šviesos spindulėlį, netikėtai prasiveržusį pro mane supančią tamsą, aš ėmiau irtis jo link, grieždamas dantimis, palikdamas už nugaros viską, kas nutiko. Už manęs staugė Angelas, tačiau tai buvo šią naktį, o ne aną, nes tada jis buvo nebegyvas. Kai ištiesiau ranką į sieną, pamaniau, kad mažų mažiausiai, net jeigu per kelias artimiausias minutes ir mirsiu, man vis tiek reikia papasakoti, kaip pakėliau žvilgsnį. Kaip tada pamačiau su niekuo nesupainiojamą didžiulę ir plačią Didžiojo Juoduko figūrą, stūksančią siaurame šviesos lopinėlyje, bei išgirdau jo balso muziką, kai šis sušuko: