Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Jis sudvejojo, tarsi laukdamas, kad Mažasis Juodukas pabaigtų jo sakinį. Tačiau mažesnysis brolis to nepadarė, taigi daktaras Gulptililis buvo priverstas užbaigti pats.

– … bet greičiausiai taip nebus. Kad ir kaip įvyktų, vis tiek bus suimtųjų. Antraščių laikraštyje. Galbūt netgi teisinė apklausa. Žinoma, labai tikėtinas ir teisminis tyrimas, kuris atkreips valstybės dėmesį. Galimi kriminaliniai kaltinimai. Kurį laiką niekas nebebus, kaip buvę…

Daktaras Gulptililis padarė pauzę, stebėdamas abiejų brolių veidų išraiškas.

– Gali būti ir taip, – tyliai pridūrė jis, – kad ne vien tik ponas Petrelis ir Gaisrininkas susidurs su kaltinimais. Žmonės, kurie prisidėjo prie šios nesėkmingos nakties įvykių, gali netekti darbo…

Jis vėl luktelėjo, įdėmiai vertindamas, kokį įspūdį abiem sanitarams padarė jo žodžiai.

– Mes nieko blogo nepadarėme, – pasakė Didysis Juodukas. – Nepadarė ir Francis su Piteriu.

– Žinoma, – skubiai pasakė daktaras Gulptililis, linkčiodamas galvą pirmyn atgal. – Moraliai, be abejonės. Etiškai? Nieko blogo. Tačiau teisiniu požiūriu? Mano požiūriu, kuris yra teigiamas, visi elgėsi deramai. Aš tai regiu. Tačiau kiti, ak, tie tyrėjai iš kitur, nesu tikras, kaip jie žvelgs į šiuos ganėtinai baisius įvykius.

Jie visi nutilo, tada daktaras Gulptililis vėl skubiai prakalbo:

– Aš įsitikinęs, kad privalome mąstyti kūrybingai. Ir kiek galima greičiau. Mums reikia, – pakartojo jis, – kad šios nakties įvykių pėdsakų liktų kuo mažiau, – sakydamas tai, jis mostelėjo rūsio pusėn.

Mažasis Juodukas ir jo brolis matė tai. Be žodžių abudu broliai, rodėsi, suvokė, ko iš jų prašoma. Abu linktelėjo.

– Tačiau, jeigu tasai žmogus nebūtų miręs, – ištarė Mažasis Juodukas, – tai niekas nė nepažvelgtų į Paukštelį ar Gaisrininką. Arba į mus, tiesą sakant.

– Teisingai, – šaltai pasakė daktaras Gulptililis, – manau, kad visiškai vienas kitą supratome.

Mažasis Juodukas, atrodė, įtemptai susimąstė. Tada pasisuko į savo brolį ir Francį ir pasakė:

– Eime su manimi. Mums dar reikia atlikti šiek tiek darbelio.

Jis nusivedė juos atgal į rūsį, vieną sykį atsisukdamas į daktarą Gulptililį, kuris dabar palinko prie Piterio ir stabdė iš žaizdos pulsuojantį kraują Didžiojo Juoduko švarku.

– Turėtumėt paskambinti, – pasakė Mažasis Juodukas.

Medicinos direktorius linktelėjo.

– Paskubėkite, – pasakė jis.

Tada, Franciui stebint, jis trumpai pasitraukė nuo Piterio šono ir grįžo prie rašomojo stalo, kur pakėlė telefono ragelį ir surinko numerį. Po sekundės ar dviejų jis giliai įkvėpė ir ištarė:

– Taip. Policija? Čia daktaras Gulptililis iš Valstybinės Vakarų ligoninės. Privalau pranešti, kad iš ligoninės teritorijos pabėgo vienas mūsų pavojingiausių pacientų. Taip, jis greičiausiai ginkluotas. Taip, galiu jums pranešti jo vardą ir apibūdinti išorę…

Jis žvilgtelėjo į Francį ir mostelėjo ranka, lyg ragindamas jį paskubėti. Lauke, tolumoje, greitosios ir apsauginių keliami garsai vis artėjo.

Lietus purškė Franciui į veidą, rodos, abejingas viskam, kas nutiko. O galbūt, pamanė Francis, pasiryžęs nuplauti praėjusias valandas. Paukštelis nežinojo. Pašėlęs vėjas lankstė netoliese augantį medį pirmyn atgal, lyg būtų sukrėstas procesijos, vidury nakties žygiuojančios pro šalį.

Priekyje ėjo Didysis Juodukas, persimetęs per petį Angelo kūną lyg beformį, tamsų pakulų maišą. Tiesiai už jo naktyje skubinosi Mažasis Juodukas, rankose nešdamas du kastuvus ir kirtiklį. Francis keliavo užpakalyje, paskubėdamas, kai Mažasis Juodukas paragindavo. Būdamas už jų, Francis girdėjo, kaip priešais katilinę atvyksta greitoji, ir ant tolimos sienos matė jos mirkčiojančių raudonų švyturėlių atšvaitus. Taip pat atvažiavo ir juodas apsaugos automobilis, o jo žibintai tamsiame vidurnakčio pasaulyje išskobė baltą šviesos arką. Tačiau jų trijulė nepakliuvo į regėjimo lauką ir manevravo per tamsą toliau, pasinaudodama silpnais šviesos atšvaitais, kad geriau rastų kelią į gilų ligoninės teritorijos kampą.

– Būkit tyliai… – pasakė Mažasis Juodukas, nors tai buvo bereikalingas perspėjimas.

Francis pažvelgė viršun, į naktinį dangų virš galvos, ir pamanė, kad įžiūri tirštas juodmedžio spalvos gijas, tarsi nežinomo dailininko ranka būtų nusprendusi, jog naktis dar nepakankamai tamsi, ir pabandžiusi pridėti dar gilesnės juodumos potėpių.

Kai Francis nukreipė žvilgsnį atgal į žemę, išsyk pamatė, kur jie visi traukia. Netoliese buvo sodas, kur jis šalia Kleo sodino gėles. Dabar ir vėl buvo prie jos šono. Nusekė paskui brolius Mūzius pro suklypusią vielinę tvorą į mažąsias kapines, kur Didysis Juodukas niurgztelėjęs numetė Angelo kūną ant žemės. Kūnas dunkstelėjo, ir Francis pamanė, kad turėtų pasišlykštėti tuo garsu, tačiau, savo paties nuostabai, taip nebuvo. Jis pažvelgė į negyvėlį ir pagalvojo, jog galbūt praėjo pro jį koridoriuje, valgomajame, lauko takelyje ar dienos kambaryje kokį šimtą kartų, kai tasai dar buvo gyvas, ir nesuprato, kas jis per vienas, iki šios nakties. O tada, pats sau prieštaraudamas, papurtė galvą ir pagalvojo: netiesa, jeigu jis bent sykį būtų pažvelgęs Angelui tiesiai į akis, tai tikrai būtų supratęs, ką suprato tik šią naktį.

Didysis Juodukas čiupo vieną iš kastuvų ir žengė prie nedidelio neseniai supilto žemės kauburėlio, žyminčio vietą, kur prieš dieną Kleo atgulė amžino poilsio. Francis irgi priėjo artyn, paėmė kirtiklį ir, netardamas nė žodžio, pakėlė jį virš galvos ir kaptelėjo į drėgną žemę. Jis truputį nustebo, kaip lengvai jiems sekėsi nukasti minkštą dirvą nuo Kleo kapo. Tarsi ši būtų laukusi jų atvykimo šią naktį, pamanė Paukštelis.

Už jų ten, kur jau nebeįžiūrėjo, felčeriai antrą sykį per paskutines kelias valandas už gyvybę kovojo iš visų jėgų. Neilgai trukus visa jų trijulė išgirdo skubų užsivedančio greitosios pagalbos automobilio garsą, o paskui – kaip jis lekia per ligoninės teritoriją, skubėdamas į artimiausią ligoninės priimamąjį lygiai taip pat kaip ir anksčiau, galvotrūkčiais, tuo pačiu nelygiu keliu.

Kai sirenos nutilo, jie pasiliko tiktai su dusliu kastuvų ir kirtiklio, kuriais tartum puolė drėgną žemę, garsu. Lietus nesiliovė, permerkė juos kiaurai, tačiau Franciui nebuvo nepatogu ir netgi nejuto šalčio užuominos. Jautė, kaip ant delno prisitrina pūslė, tačiau nekreipė į ją dėmesio ir užsimojo kirtikliu virš galvos dar, dar kartą, jausdamas, kaip tas sminga į žemę. Paukštelis nukeliavo kažkur toli už išsekimo ribų, į vietą, kur valdė mintis apie tai, ką jis bandė nuveikti naktį. Čia jis suprato, kad ir kokias galimybes turėjo visi tą naktį, jos atguls ilsėtis po žeme.

Francis nežinojo, ar žemėje iškasti šešių pėdų gylio duobę truko valandą, ar ilgiau, kol galų gale pasimatė pigaus karsto, kuriame buvo Kleo kūnas, dulsvas plienas. Minutėlę ar dvi lietaus lašeliai būgnijo į dangtį, ir Francis keistai tikėjosi, kad triukšmas nesutrukdys karalienės miegui.

Tada papurtė galvą ir pamanė: „Jai tai patiktų. Kiekviena karalienė nusipelno vergo pomirtiniam gyvenimui”.

Didysis Juodukas tylėdamas numetė kastuvą. Pažvelgė į savo brolį, tuomet Mažasis Juodukas prisidėjo, ir jie abu sučiupo Angelo kūną už rankų ir kojų. Truputį klupdami, slysčiodami drėgname purve, abudu sanitarai priėjo prie kapo krašto, o tada pasiūbavę numetė Angelo kūną ant karsto. Jis dusliai dunkstelėjo. Didysis Juodukas pažvelgė į Francį, kuris svyruodamas stovėjo ant duobės pakraščio, ir šį kartą sanitaras pratarė: