Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

– Paukšteli, Paukšteli, Paukšteli… – tarė jis, linguodamas galvą sulig kiekvienu žodžiu. – Tu niekada nebuvai vienas.

Aš ištiesiau ranką, norėdamas jį paliesti, tarsi tam, kad įsitikinčiau, jog sako tiesą, bet Piteris Gaisrininkas išgaravo, pranyko nuo ligoninės lovos krašto, o aš lėtai nuslydau atgal į kietą miegą be sapnų.

Nė viena seselė šioje ligoninėje neturėjo pravardės, tą greitai supratau. Jos buvo malonios, stropios, tačiau dalykiškos. Patikrindavo mano lašinę, o kai tą ištraukdavo, prižiūrėdavo man rūpestingai duodamų vaistų dozes, pažymėdamos viską lentelėje, kuri kabėdavo ant sienos prie durų. Man kilo įspūdis, kad šioje ligoninėje vaistų nenuslėpsi, taigi pareigingai prarydavau visa, ką tik man duodavo. Dažnokai jos su manimi kalbėdavosi apie šį ar tą, apie orą už lango ar apie tai, kaip miegojau naktį. Kiekvienas jų užduotas klausimas rodėsi kažkokio didesnio plano dalis, o tai vis grąžino mane prie pažįstamo lygmens. Pavyzdžiui, jos niekada nepaklausdavo manęs, ar labiau mėgstu žalią želė, ar raudoną, taip pat ar nenorėčiau kvietinių sausainiukų ir sulčių prieš miegą, ar man labiau patiko viena ar kita televizijos programa. Ne, jos norėdavo sužinoti būtent tai, ar man nedžiūs – ta gerklė, ar nevemiu ir neviduriuoju, ar nedreba rankos, o visų svarbiausia, ar nemačiau ir negirdėjau nieko, ko iš tiesų tikriausiai čia nėra?

Aš nepasakiau joms apie Piterio vizitą. Tai buvo ne tas dalykas, apie kurį jos būtų norėjusios išgirsti. Piteris daugiau nebesugrįžo.

Kartą per dieną ateidavo palatos ordinatorius, ir mes su juo trumpai šnektelėdavome apie įprastus dalykus. Tačiau tai nebūdavo tikri pokalbiai, lyg tarp dviejų draugų ar tarp dviejų nepažįstamųjų, susitikusių pirmą kartą – su malonybėmis ir pasisveikinimais. Tie pokalbiai priklausė kitam lygmeniui, tokiam, kuriuo mane matavo ir vertino. Ordinatorius buvo lyg siuvėjas, besiuvantis man naują eilutę, kuria apsitaisiusį išleistų į platųjį pasaulį – tik tai buvo apdarai, kuriuos dėvėjau savo viduje, o ne ant kūno.

Vieną dieną užsuko ponas Kleinas, man paskirtas socialinis darbuotojas. Pasakė, kad man labai pasisekė.

Kitą dieną užsuko mano seserys. Pasakė, kad man labai pasisekė.

Dar jos truputį paverkė ir teigė, jog tėvai irgi norėjo apsilankyti, tačiau jie jau per seni ir per daug paliegę, tuo aš netikėjau, tačiau apsimečiau, kad tikiu. Iš tiesų man tai vis tiek nerūpėjo, nė trupučio, ir tai jas, rodos, pralinksmino.

Vieną rytą po to, kai prarijau kasdienę piliulių dozę, seselė pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo. Ji pasakė, jog man reikėtų apsikirpti, o tada pranešė, kad keliausiu namo.

– Pone Petreli, šiandien svarbi diena, – tarė ji, – jus išrašys.

– Gerai, – pasakiau.

– Iš pradžių pas jus užsuks keli lankytojai, – ištarė ji.

– Mano seserys?

Ji pasilenkė taip arti, kad galėjau užuosti svaigią jos iškrakmolyto balto apdaro ir ištrinktų plaukų švarą.

– Ne, – ištarė ji, vos garsiau nei sušnibždėdama, – svarbių lankytojų. Net neįsivaizduojate, kiek žmonių šiame aukšte jumis domėjosi. Jūs esate didžiausia šios ligoninės paslaptis. Įsakymai iš labai aukštai, kad būtinai gautumėte geriausią palatą. Geriausią gydymą. Viską sutvarkė kažkokie paslaptingi žmonės, kurių niekas nepažįsta. O štai šiandien keletas svarbių asmenų atvažiuoja dideliu juodu limuzinu nuvežti jūsų namo. Turbūt esate svarbus žmogus, pone Petreli. Įžymybė. Na, bent jau taip čia galvoja aplinkiniai.

– Ne, – pasakiau, – aš niekuo nesu ypatingas.

Ji nusijuokė ir papurtė galvą.

– Jūs pernelyg kuklinatės.

Už jos atsidarė durys ir galvą kyštelėjo reziduojantis psichiatras.

– Ak, pone Petreli, – tarė jis, – pas jus lankytojai.

Aš pažvelgiau į durų pusę ir už jų išgirdau pažįstamą balsą:

– Paukšteli? Ką ten veiki?

Paskui dar vieną:

– Paukšteli, keli kam nors rūpesčių?

Psichiatras žengė į šalį, o į palatą įėjo Didysis ir Mažasis Juodukas.

Jei tiksliau, tai Didysis Juodukas buvo net dar didesnis. Jo neaprėpiamas juosmuo, rodos, lyg didžiulis vandenynas įtekėjo į statinės apimties krūtinę, stambias rankas ir plieno bokštus primenančias kojas. Jis vilkėjo trijų dalių mėlyną kostiumą siauručiais dryželiais, kuris mano neįgudusiai akiai atrodė labai brangus. Jo brolis buvo taip pat prabangiai apsitaisęs, su odiniais batais, kuriuose atsispindėjo virš galvų kabančių lempų šviesa. Abiejų vyrų plaukai buvo šiek tiek pražilę, o Mažajam Juodukui ant nosies galiuko tupėjo akiniai auksiniais rėmeliais, teikdami jam išvaizdą, šiek tiek panašią į profesoriaus. Man atrodė, kad jie šalį padėjo savo jaunystę, pakeisdami ją svarba ir valdžia.

– Sveiki, pone Mūzi ir pone Mūzi, – pasakiau.

Abudu broliai priėjo tiesiai prie lovos. Didysis Juodukas ištiesė savo galingą ranką ir patapšnojo man per petį.

– Jautiesi geriau, Paukšteli? – pasiteiravo jis.

Gūžtelėjau pečiais. Tada supratau, kad tai turbūt ne pats geriausias įspūdis, kokį galėčiau sukelti, taigi pridūriau:

– Na, ne per daug žaviuosi visais tais vaistais, tačiau tikrai manau, kad man daug geriau.

– Privertei mus pasijaudinti, – pasakė Mažasis Juodukas, – iš tiesų tai netgi labai išgąsdinai.

– Kai radome tave, – tyliai kalbėjo Didysis Juodukas, – mes nebuvome tikri, ar išsikapstysi. Buvai tikrai nuklydęs kažkur toli, Paukšteli. Kalbėjaisi su žmonėmis, kurių ten nebuvo, mėtei daiktus, kovojai, šaukei. Visko bijojai.

– Man buvo sunkios dienos.

Mažasis Juodukas linktelėjo galvą.

– Mums visiems teko išgyventi sunkių laikų. Tu mus labai išgąsdinai.

– Aš nežinojau, kad tai jūs atėjote pas mane, – pasakiau.

Didysis Juodukas nusijuokė ir pažvelgė į savo brolį.

– Na, tokius dalykus šiaip jau nebedažnai darome. Ne taip, kaip senais laikais, kai dar buvome vaikinukai, dirbantys anoje ligoninėje ir darantys tai, ko tik panorėdavo senis Gerk piliulė. Daugiau nebe. Tačiau mums paskambino ir mes tučtuojau atskubėjome. Labai džiaugiamės, kad suspėjome, kol tu, na…

– Nenusižudžiau?

Didysis Juodukas nusišypsojo:

– Na, jei jau nori šitaip tiesiai sakyti, Paukšteli, tai būtent taip.

Aš truputi atsilošiau į pagalves ir pažvelgiau į abudu vyrus.

– Iš kur jūs žinojote… – pradėjau.

Mažasis Juodukas palingavo galvą.

– Na, mes jau kurį laiką vis užmetame į tave akį, Paukšteli. Gauname reguliarias ataskaitas iš pono Kleino, iš Sveikatos centro apie tavo pažangą. Daug skambučių iš Santjagu šeimos, gyvenančios priešais tave. Jie padėjo mums tave stebėti. Vietos policija, kai kurie vietiniai verslininkai – visi pasisiūlė padėti, nepaleido Paukštelio iš akių metai po metų. Aš stebiuosi, kad tu šito nežinojai.

Aš papurčiau galvą.

– Net neįsivaizdavau. O kaip jūs suorganizavote…

– Daugybė žmogelių yra man ir mano broliui nemažai skolingi, Paukšteli. O dar daugiau žmogelių su malonumu padarys paslaugą ar dvi apygardos šerifui, – jis linktelėjo į Didįjį Juoduką, – ar miesto tarybos nariui…

Jis stabtelėjo, o paskui pridūrė:

– Ar federalinei teisėjai, kuri kuo nuoširdžiausiai domisi, kaip gyvena žmogus, prieš daugelį metų vieną tikrai baisią naktį padėjęs išgelbėti jos gyvybę.

Anksčiau niekada nebuvau važiavęs limuzinu, o ypač tokiu, kokį vairuoja uniformuotas policininkas. Didysis Juodukas man parodė, kaip padaryti, kad nusileistų ir pakiltų langų stiklai, dar parodė, kur telefonas, ir pasiteiravo, ar nenorėčiau kam nors paskambinti – aišku, mokesčių mokėtojų sąskaita – tai man būtų patikę, tačiau negalėjau prisiminti jokio žmogaus, su kuriuo norėčiau pasikalbėti. Mažasis Juodukas nurodė vairuotojui, kaip nuvažiuoti iki mano gatvės, ir laikė mėlyną vilnonį maišelį, kur buvo du švarių drabužių komplektai, kuriuos man davė seserys.