Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Vyras su peiliu, prispaudęs ją prie grindų, buvo mirtis. Jis jautėsi visagalis; Liusi suprato, kad energija, gimusi iš planavimo, manijos, šios akimirkos laukimo, tikriausiai teka Angelo kūnu. Metų metais jį buvo apsėdusi ši viena aistra – troškimas pasiekti štai šį momentą. Ji žinojo, nors nesimokė to jokioje teisės mokykloje, kad privalo Angelo triumfą panaudoti prieš jį patį. Taigi, užuot sakiusi „Stok!” ar „Maldauju!”, ar netgi „Kodėl?”, ji pro sutinusias lūpas ir išklibintus dantis išspjovė įžūlaus melo ir arogancijos pilną sakinį:

– Mes visą laiką žinojome, kas tu…

Jis sudvejojo. Tada prispaudė peilio plokštumą jai prie skruosto.

– Meluoji! – sušnypštė. Tačiau neįpjovė jai.

Kol kas dar ne. Liusi suprato, kad laimėjo kelias sekundes savo naudai. Ne galimybę išgyventi, tačiau momentą, privertusį Angelą sudvejoti.

Triukšmas, kurį kėlė Piteris ir Francis, lyg laukiniai tąsydami lovos rėmą, besistengdami išplėšti metalo strypą, iš neramaus miego pagaliau prižadino miegamajame esančius pacientus. Tarsi vaiduokliai, kylantys iš kapinių Visų šventųjų naktį, ligoninės gyventojai vienas po kito lipo iš lovų, kovodami su kasdienės migdomųjų dozės sukeltu stinguliu, sunkiai repečkodami, markstydamiesi, žvelgdami į netikėtą, augančią Piterio paniką, kai jis iš paskutiniųjų kovojo su geležimi.

– Kas čia vyksta, Paukšteli?

Francis išgirdo klausimą ir kilstelėjo galvą garso link. Tai buvo Napoleonas. Stabtelėjęs, iš pradžių nežinodamas ką atsakyti, Paukštelis žiūrėjo, kaip Amersto pastato gyventojai lėtai ropštėsi iš gultų, susigrūdo į netvarkingą, susispietusį būrelį už Napoleono, įsispoksojo pro tamsą į Francį ir Piterį, kurio įnirtingos pastangos sulaukė kuklaus pasisekimo. Jis jau beveik atpalaidavo vieną trijų pėdų ilgio rėmo dalį ir stenėdamas toliau suko bei laužė nepasiduodantį metalą.

– Tai Angelas, – pasakė Francis. – Jis už durų.

Pasigirdo murmėjimas, pilnas nustebimo ir baimės. Pora vyrų susigūžė, baimindamiesi minties, kad Trumpos Blondinės žudikas gali būti netoliese.

– Ką daro Gaisrininkas? – paklausė Napoleonas, o jo balsas sulig kiekvienu žodžiu trūkčiojo nuo neryžtingumo.

– Mes privalome atidaryti duris, – tarė Francis. – Jis bando rasti ką nors, kuo galėtų jas išlaužti.

– Jeigu už durų Angelas, argi mes neturėtume bandyti jų užblokuoti?

Kažkuris kitas pacientas pritariamai sumurmėjo.

– Mes turime jo neįleisti. Jeigu jis čia pateks, tai kas mus išgelbės?

Iš būrelio galo Francis išgirdo kažką sakant:

– Mes turime slėptis!

Jis iš pradžių pamanė, kad tai vienas iš jo vidaus balsų. Tačiau, vyrams aplinkui neryžtingai svyruojant, jis suprato, kad balsai šį kartą tyli.

Piteris pakėlė akis. Nuo įtampos jo kakta varvėjo prakaitas, žvilgantis blausioje kambario šviesoje. Sekundę jį buvo beveik įveikusi visa ši beprotybė. Miegamojo gyventojai, baimės paženklintais veidais dėl kažko siaubingai neįprasto, galvojo, kad geriau reikėtų užblokuoti duris, negu jas atidaryti. Jis pažvelgė į savo rankas ir pamatė, kad delnuose išdrėskė gilias atviras žaizdas ir nusiplėšė mažų mažiausiai vieną nagą, bandydamas įveikti lovą. Apsižvalgęs pamatė, kaip Francis žengia priešais jų kambario draugus, purtydamas galvą.

– Ne, – tarė Francis su kantrybe, teigiančia veiksmo būtinybę. – Angelas nužudys panelę Džons, jeigu mes jai nepadėsime. Viskas taip, kaip sakė Stypena. Mes turime imtis veiksmų. Gintis nuo blogio. Mes turime žengti pirmyn. Pakilti ir kovoti. Jeigu ne, mus vis tiek suras. Mes turime veikti. Tuojau pat.

Miegamojo gyventojai vėl susigūžė. Pasigirdo kvatojimas, kūkčiojimas, ne vienas išleido po kokį nors tylų baimingą garsą. Kiekviename veide Francis matė bejėgiškumą ir baimę.

– Mes turime padėti, – maldavo jis. – Tučtuojau.

Žmonės susiūbavo, linguodami pirmyn ir atgal, tarsi įtampa nuo to, ko iš jų prašė – kad ir kas tai būtų, – sukūrė juos blaškantį viesulą.

– Štai, – tarė Francis tokiu ryžtingu balsu, kad net pats buvo sukrėstas. – Dabar pats geriausias metas. Būtent dabar. Dabar laikas visiems ligoninės pamišėliams padaryti tai, ko niekas nesitiki. Niekas negalvoja, kad mes galime atlikti ką nors naudinga. Niekas nė neįsivaizduoja, kad mes sugebėtume padaryti ką nors visi kartu. Mes padėsime panelei Džons, ir padarysime tai kartu. Visi kartu.

O tada jis išvydo patį nepaprasčiausią dalyką. Iš už pacientų virtinės staiga žengė pirmyn protiškai atsilikęs milžinas, kuris, rodės, niekada nesuprasdavo netgi paties kukliausio, aiškiai išreikšto prašymo. Jis brovėsi pro susigrūdusius žmones, eidamas tiesiai prie Francio. Milžinas buvo paprastutis kaip kūdikis, ir Francis nesugebėjo suvokti, kaip tasai suprato bent ką nors apie tai, kas vyko tą naktį. Vis dėlto pro atsilikėlio ribotą protą temdantį rūką prasiskverbė pastebėjimas, kad Piteriui reikalinga pagalba, be to, tokia pagalba, kokią milžinas iš tiesų galėjo suteikti.

Atsilikėlis padėjo savo Skudurinę Onutę ant gulto ir su ryžtingu žvilgsniu akyse praėjo pro Francį. Niurgztelėjęs jis savo didžiule alkūne pastūmė Piterį šalin. Tada, jiems visiems stebint mirtinoje tyloje, jis ištiesė ranką, sugriebė metalinį rėmą ir, iš širdies patraukęs, atplėšė vieną strypą, šis ištraukiamas sucypė. Atsilikėlis pamosavo juo sau virš galvos, išsišiepė plačia šypsena ir įteikė strypą Piteriui.

Piteris jį griebė ir tučtuojau įgrūdo giliai į tarpą ten, kur durys jungėsi su rėmu, šalia skląsčio. Visu svoriu užgulęs improvizuotą laužtuvą, Piteris stengėsi išlaužti duris.

Francis matė, kaip linksta strypas, kaip metalas tarsi skundžiasi, žviegdamas lyg gyvūnas, kaip durys pradeda linkti.

Piteris giliai atsiduso ir žengė žingsnį atgal. Jis vėl įkišo strypą į tarpą ir ketino jį užgulti, kai Francis staiga sutrukdė.

– Piteri! – staiga tarė jis, nekantrumo pilnu balsu. – Koks tas žodis?

Gaisrininkas sustojo.

– Ką? – sutrikęs paklausė jis.

– Žodis. Žodis. Tas žodis, kurį turėjo sušukti Liusi, kviesdamasi pagalbą?

– „Apolonas”, – atsakė Piteris.

Tada vėl metėsi prie durų. Tačiau šį kartą stambusis atsilikėlis žengė jam į pagalbą, ir abudu vyrai sulenkė nugaras prie šios užduoties.

Francis pasisuko į susirinkusius Amersto gyventojus, kurie sustingę stovėjo vietoje, lyg laukdami, kol juos paleis.

– Gerai! – pasakė jis, marširuodamas lyg generolas priešais atakuojančią armiją. – Mes turime eiti į pagalbą.

– Ką nori, kad mes padarytume? – šį kartą prakalbo Žurnalistas.

Francis pakėlė ranką lyg lenktynių starteris.

– Mes turime surikti taip, kad mus išgirstų viršuje. Mes turime šaukti pagalbos…

Vienas iš pacientų išsyk sušuko:

– Gelbėkit! Gelbėkit! – kaip begalėdamas garsiau. Tada trečiąjį sykį, – gelbėkit… – kur kas tyliau ir nykiau.

– Jokios naudos iš pagalbos šauksmo. Mes visi tai žinome, – įsijautęs pasakė Francis. – Niekas nekreipia dėmesio. Niekada niekas neateina. „Gelbėkit” nieko vertas. Mes privalome rėkti „Apolonas” kaip galėdami garsiau…

Nedrąsa, sumišimas, abejonės padėjo – pavertė žmones nedarniu choru. „Apolonas”, – murmėjo šen bei ten.

– „Apolonas”? – pasiteiravo Napoleonas. – Bet kodėl „Apolonas”?

Francis atsakė:

– Nes tai vienintelis žodis, kuris veiks.

Jis žinojo, kad šitai skamba dar beprotiškiau nei įprastai, tačiau ištarė su tokiu įsitikinimu, jog niekas nė nesiginčijo.