Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Bufetą puošė nėriniai. Foteliai buvo pridengti peltakiuotais apvalkalais.

— Jei Žanas norėtų, galėtų pasistatyti lovą šalia mūsų... Bet jis tvirtina, kad gali miegoti tik arklidėje... Nors mes visą laiką baiminamės, kad arklys jam neįspirtų... Gyvuliai jį gerai pažįsta... Bet per miegus...

Ji tik dabar pradėjo valgyti, kaip šeimininkė, kuri ruošia skanėstus kitiems ir nepagalvoja, kad jai pačiai lieka prasčiausi kąsneliai...

Žanas atsikėlęs žvalgėsi tai į arklius, tai į komisarą, o šeimininkas tuo metu, lyg būtų visko nuošaly, sukosi cigaretę.

— Jūs nieko nematėte, nieko negirdėjote? — klausinėjo Megrė ir įdėmiau įsistebeilijo į arklių varovą.

Šis tik atsigręžė į šeimininkę, kuri, dar pilna burna, atsiliepė už jį:

— Turėtumėte suprasti, jei jis būtų ką nors matęs, pasakytų.

— „Mari“ atplaukia!.. — paskelbė jos vyras, gerokai sunerimęs.

Jau porą minučių buvo girdėti iš tolo atsklindantis variklio burzgimas. Dabar“ Apvaizdos“ paskuigalyje pasirodė baržos kontūrai.

Žanas pažvelgė į moterį, o ji metė neryžtingą žvilgsnį į Megrė.

— Paklausykite, — pagaliau įsidrąsino ji, — gal neprieštarautumėte pasikalbėti su Žanu pakeliui?.. „Mari“, nors ir su varikliu, bet plaukia lėčiau už mus... Jei ji aplenktų mus iki šliuzo, užtvertų kelią, o mes papildomai sugaištume dvi dienas...

Žanas paskutinių jos frazių jau nebegirdėjo. Jis ne tik spėjo surankioti avižų maišus, bet ir arklius pavedėjo gerą šimtą metrų į priekį. Šeimininkas pridėjo prie lūpų skardinį trimitą, ir pasklido virpuliuojantys garsai.

— Jūs pasiliksite baržoje?.. Mes, supraskite, pasakysime jums viską, ką tik žinome... Mus visi žmonės kanaluose pažįsta, nuo Lježo iki pat Liono...

— Aš jus pasivysiu prie šliuzo, — pasakė Megrė, dirstelėjęs į savo dviratį, gulintį pakrantėje.

Tiltelis jau buvo nuimtas. Prie šliuzo vartų pasirodė žmogus ir pradėjo atidarinėti sklendes. Arkliai pajudėjo į priekį, suskambėjo jų varpeliai, sulingavo raudoni bumbulai jų tarpuausiuose.

Žanas lėtai ėjo šalia viskam abejingas.

Motorinė barža, priartėjusi per porą šimtų metrų prie „Apvaizdos“, pamatė, kad jau vėlu vytis, tad sulėtino greitį.

Megrė lėtai važiavo paskui, laikydamas vairą tik viena ranka. Jis stebėjo moterį, kuri paskubomis baigė valgyti, ir jos vyrą, mažiuką, liesutį, silpno sudėjimo, beveik užsigulusį ant šturvalo, kurį jam akivaizdžiai buvo per sunku nulaikyti rankose.

IV MEILUŽIS

— Aš jau pusryčiavau! — pareiškė Megrė, vos įžengęs į „Upeivių kavinę“, kur įsitaisęs prie lango jo laukė Luką.

— Ar Enji? — paklausė šeimininkas. — Ten mano svainis laiko užeigą...

— Atneškite mums alaus...

Atrodė, lyg viskas būtų sutarta iš anksto. Vos komisaras, mindamas dviratį, priartėjo prie Dizi, oras iškart subjuro. Dabar lietaus čiurkšlės jau baigė nuplauti paskutinį saulės spindulėlį.

„Pietų Kryžius“ tebestovėjo senojoje vietoje, tačiau denyje nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Nuo šliuzo neatsklido nė menkiausias triukšmas, ir Megrė pirmą kartą pasijuto esąs tikrame kaime su garsiai kudakuojančiomis vištomis kiemuose.

— Nieko? — paklausė jis inspektoriaus.

— Sugrįžo jūreivis, prisipirkęs maisto atsargų. Denyje trumpam pasirodė moteris, buvo apsivilkusi melsvu peniuaru. Pulkininkas išėjo su Viliu išgerti aperityvo. Atrodo, jie į mane šnairai žiūrėjo...

Megrė paėmė tabako, kurį ištiesė bendras, prisikimšo pypkę ir laukė, kol juos aptarnaujantis šeimininkas pasitrauks į savo krautuvėlę.

— Pas mane naujienų ne ką daugiau, — pagaliau sumurmėjo jis. — Iš dviejų laivų, galėjusių atplukdyti Meri Lempson, vienas stovi sugedęs už penkiolikos kilometrų nuo čia, o kitas šliaužia kanalu trijų kilometrų per valandą greičiu... Pirmojo korpusas yra geležinis... Taigi, neįmanoma, kad prie lavono priliptų sakai... Antrojo korpusas — medinis... Upeivių šeimos, kuriai priklauso ta barža, pavardė yra Kaneliai. Geros širdies storulė šeimos motina, bandžiusi priversti mane išgerti stiklą tiesiog klaikaus romo, ir jos vyras, mažiukas, lakstantis aplink ją kaip spanielis...

Be jų, ten dar yra arklių varovas... Arba jis vaidina kvailį ir, atvirai kalbant, jam sekasi labai gerai, arba jis iš tikrųjų yra beviltiškai primityvus padaras... Jau aštuonetą metų kartu su jais... Jei vyras yra spanielis, tai Žanas būtų buldogas... Jis keliasi pusę trijų ryto, pagirdo arklius, išmaukia puodą kavos ir visą dieną žingsniuoja šalia savo gyvulių... Šitaip jis kasdien tolygia eisena nužygiuoja po trisdešimt kilometrų, o prie kiekvieno šliuzo išgeria taurę baltojo vyno... Vakare jis nušluosto arklius, pavalgo nepratardamas nė žodelio ir krenta miegoti ant šiaudų kūlio, dažniausiai net nenusirengęs...

Mačiau jo dokumentus — seną karinį bilietą, taip sulipusiais lapais, kad vos gali juos praskleisti, — jis išduotas Žanui Liberžė, gimusiam Lilyje 1869 metais.

Tai viskas!.. Arba, tiksliau, nieko!.. Vis dėlto reikia įsidėmėti, kad „Apvaizda“ galėjo į Mo ketvirtadienio vakarą atplukdyti Meri Lempson... Tačiau ji tuo metu buvo gyva... Ji dar buvo gyva, kai atvyko čia sekmadienio vakarą... Taigi, realiai neįmanoma dvejetą dienų baržos arklidėje slėpti žmogiškosios būtybės prieš jos valią... Nebent visi trys būtų prisidėję prie nusikaltimo...

Megrė veido išraiška liudijo, kad jis tuo netiki.

— Jei remtumės prielaida, kad auka ten atėjo savo noru... Žinote, seni, ką dabar turėtumėte padaryti? Paklauskite sero Lempsono, kokia jo žmonos mergautinė pavardė... Budėkite prie telefono, kol atsiras kokių nors žinių apie ją...

Danguje pro debesis dar bolavo du ar trys saulės spindulių apšviesti ploteliai, bet lietus krapeno vis tankiau ir tankiau. Vos Lukai spėjus išeiti iš „Upeivių kavinės“ ir pasukti jachtos link, iš jos išlipo Vilis Marko, apsivilkęs išeiginiais drabužiais, bet atrodė suglebęs, nors išsaugojęs nerūpestingą laikyseną, o žvilgsnis buvo išsiblaškęs.

Be jokių abejonių, tai buvo bendras skiriamasis „Pietų Kryžiaus“ gyventojų bruožas — jie atrodė neišsimiegoję ar tarytum dėl užsitęsusio girtuokliavimo jiems prastai virškintų skrandžiai.

Su inspektoriumi jis prasilenkė šalivagės kelyje. Pamatęs, kad inspektorius lipa į jachtą, Vilis, regis, sudvejojo, bet užsidegęs naują cigaretę nuo tebesmilkstančios nuorūkos, tiesiu taikymu pasuko kavinės link.

Iš tiesų jis ieškojo Megrė ir visai nebandė to nuslėpti.

Jis net nenusiėmė savo minkštos fetrinės skrybėlės, tik vos prisilietė prie jos pirštu ir sumurmėjo:

— Laba diena, komisare... Ar gerai miegojote?.. Norėčiau jums tarti porą žodžių...

— Klausau...

— Tik ne čia... Jei tik jums nėra skirtumo, galbūt užliptume, pavyzdžiui, į jūsų kambarį?

Visai nesijautė, kad jis bent kiek varžytųsi. Mažos akutės žibėjo ne tik guviai, bet ir šiek tiek klastingai.

— Rūkote?

— Dėkoju...

— Tai reiškia, kad jūs rūkote tik pypkę...

Megrė vis dėlto nusprendė jį atsivesti į savo kambarį, nors dar nebuvo spėta jo sutvarkyti. Mestelėjęs pro langą žvilgsnį į jachtą, Vilis ilgiau nedelsdamas įsitaisė ant lovos krašto ir pradėjo:

— Aišku, jau surinkote žinių apie mane...

Jis pasidairė peleninės ir neradęs nupurtė pelenus ant grindų.

— Nieko gražaus, ką?.. Bet aš niekad nebandžiau vaidinti šventojo... Pulkininkas triskart per dieną kartoja, kad aš esu padugnė...