Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Įdomiausia, kad jo veido išraiška buvo nuoširdi. Megrė netgi pripažino, kad pašnekovas, kuriam jau iš pirmo žvilgsnio pajuto antipatiją, dabar pasidarė visai pakenčiamas.

Labai keistas derinys. Klasta ir gudrumas. Bet tuo pat metu ir šelmiškos kibirkštėlės akyse, dėl kurių viską atleistum, nes pasijunti tiesiog bejėgis pykti.

— Pažymėsiu, kad baigiau mokslus Itone, kaip ir Velso princas... Jei būtume to paties amžiaus, galbūt taptume geriausiais draugais pasaulyje... Tik skirtumas tas, kad mano tėvas yra figų prekiautojas Smirnoje... Man tai tikras siaubas!.. Atsitikdavo ir įvairių nemalonių istorijų... Kartą iš keblios padėties, jei jau visai atvirai, mane ištraukė vieno mokslo draugo iš Itono motina...

Juk neturėčiau sakyti jos vardo, ar ne?.. Tai puiki moteris... Bet jos vyras tapo ministru ir ji bijojo, kad gali jį sukompromituoti...

Vėliau... Jums jau turėjo papasakoti apie Monaką, apie tai, kas atsitiko Nicoje... Galbūt tiesa nėra tokia jau gąsdinanti... Galiu tik nuoširdžiai patarti: niekada neklausykite, ką apie tai sako brandaus amžiaus amerikietė, kuri linksmai leido laiką Rivjeroje, kai jos vyras, nė neįspėjęs, atvažiavo iš Čikagos... Pavogti papuošalai ne visuomet vagiami... Toliau!..

Dabar eilė tam vėriniui... Arba jūs apie jį jau viską žinote, arba nežinote tik kol kas... Norėjau su jumis apie tai pasikalbėti vakar vakare, bet, atsižvelgiant į susidariusią padėtį, tai tikriausiai nebūtų buvę labai korektiška...

Kad ir kaip būtų, pulkininkas vis dėlto yra džentelmenas... Žinoma, jis pernelyg pamėgęs viskį... Bet tai galima pateisinti...

Karo tarnybą jis turėjo baigti turėdamas generolo laipsnį ir Delio karinė vadovybė buvo jam labai palanki, bet dėl vienos istorijos, į kurią buvo įpainiota moteris, — vietinio aukšto rango indų valdininko duktė, — jis buvo priverstas išeiti į atsargą.

Juk jūs jį matėte... Tai iš tiesų nuostabus vyras, pasižymintis neįtikėtina gyvenimo aistra... Ten jis turėjo trisdešimtį tarnų, būrį ordonansų, sekretorių, net nežinau kiek automobilių ir žirgų... Vienu akimoju nieko nebelieka, išskyrus šimto tūkstančių frankų metinę rentą...

Tikriausiai nesakiau, kad tuo metu, kai susipažino su Meri, jis jau buvo du kartus vedęs?.. Jo pirmoji žmona mirė Indijoje... O antrą kartą jis prisiėmė ir kaltę, ir skyrybų išlaidas, nors užklupo savo žmoną su tarnu lovoje... Jis yra tikras džentelmenas!..

Vilis patogiai atsidrėbė, linguodamas koją ant kojos, o Megrė, įsikandęs pypkę, sėdėjo atsirėmęs į sieną.

— Štai kaip!.. Dabar jis gyvena, kaip išeina... Jis įsikūrė Porkerolyje, sename forte, kurį vadina Mažąja Langustyne... Kai užtektinai sutaupo, keliauja į Paryžių arba į Londoną... Tik pagalvokite, Indijoje jis kiekvieną savaitę ruošdavo kviestines vakarienes keturiasdešimčiai svečių...

— Jūs norėjote su manimi pasikalbėti apie pulkininką? — sumurmėjo Megrė.

Vilis nė nemirktelėjo.

— Tiksliau pasakius, bandžiau jums nupasakoti aplinką... Kadangi jūs niekada negyvenote nei Indijoje, nei Londone, taip pat niekada neturėjote trisdešimties tarnų ir net nežinau kiek gražių merginų, pasiruošusių... Ne, aš nenoriu jūsų pažeminti... Trumpiau tariant, susipažinau su juo prieš dvejetą metų...

Jūs nepažinojote Meri, kai ji dar buvo gyva... Tai buvo nuostabi moteris, tik su vištos proteliu... Šiek tiek rėksminga... Jei neskirdavai jai nuolatinio dėmesio, ją bemat ištikdavo nervinė krizė, ir ji iškeldavo skandalą...

O žinote, kiek metų pulkininkui?.. Šešiasdešimt aštuoneri... Ji nukamuodavo jį, suprantate?..

Meri pro pirštus žiūrėjo į jo užgaidas, — o jis jų dar turėjo! — bet pati jį gerokai apsunkindavo...

Ji įsimylėjo mane... Man ji taip pat patiko...

— Spėju, kad ponia Negreti buvo sero Lempsono meilužė?

— Taip! — pripažino jaunuolis, nutaisęs nepritariamą grimasą. — Sunku būtų jums tai paaiškinti... Jis nei gyventi, nei gerti negali vienas... Reikia, kad šalia jo būtų žmonių... Jis sutiko ją pakeliui sustojęs Bandolyje... Jau kitą rytą ji pasiliko su juo... Na, su juo, ir to užtenka!.. Ji bus tiek, kiek tik jai patiks...

Aš — visai kitas reikalas... Esu vienas tų retų egzempliorių, kurie sugeba išgerti viskio tiek, kiek jis... Tikriausiai nepralenkiamas yra tik Vladimiras, — jį jau matėte, — tai jis mus abu devynis kartus iš dešimties suguldo miegoti ant kušečių...

Nežinau, ar gerai įsivaizduojate, kokia mano padėtis... Reikia pripažinti, man nereikia rūpintis materialiais dalykais... Na, retkarčiais esame priversti porą savaičių prastovėti kokiame nors uoste laukdami, kol ateis čekis iš Londono ir turėsime už ką nusipirkti degalų!

Paklausykite! Vėrinys, apie kurį jums dabar šį bei tą papasakosiu, buvo gal dvidešimt kartų užstatytas lombarde... Nesvarbu! Viskio mums retai kada pritrūksta...

Tai nėra pats prašmatniausias gyvenimas... Užtat galima miegoti, kiek tik lenda... Gali eiti, kur nori... Gali grįžti, kada nori... Man tai geriau už tėvo figas...

Pradžioje pulkininkas padovanojo žmonai keletą papuošalų... O ji retkarčiais vis prašydavo pinigų... Kad turėtų kuo apsirengti ir liktų keletas su kišenpinigių, suprantate?

Užtikrinu, kad ir kaip blogai apie mane galvotumėte, vakar patyriau tikriausią smūgį, kai lavoninėje įsitikinau, jog toje baisioje nuotraukoje mačiau būtent ją... Beje, taip pat jautėsi ir pulkininkas!.. Tik jis greičiau leisis sukapojamas į smulkius gabalėlius negu sutiks, kad kiti iš jo veido ką nors išskaitytų... Toks jau jo būdas! Tai labai angliška!..

Kai mes praėjusią savaitę išvykome iš Paryžiaus, — rodos, tai buvo antradienį, — mūsų iždas jau buvo ištuštėjęs beveik iki dugno... Pulkininkas telegrafavo į Londoną, prašydamas rentos avanso... Mes laukėme Epernė... Tikriausiai šiuo metu jau gautas piniginis patvirtinimas...

Iš Paryžiaus paskui mane vilkosi keleto nepadengtų skolų uodega... Du ar tris kartus prašiau Meri, kad parduotų savo vėrinį... O vyrui galėtų pasakyti, kad pati pametė arba kad kažkas pavogė...

Ketvirtadienio vakare surengėme pobūvį, tą jūs jau žinote... Tik nepagalvokite ko nors labai blogo apie tai... Kai tik Lempsonas pamato gražią moterį, paprasčiausiai pasikviečia ją į jachtą...

Paskui, praėjus porai valandų, jis jau buvo visiškai girtutėlis ir liepė man jas grūsti lauk, tik apsieiti su kuo mažesnėmis išlaidomis...

Ketvirtadienio rytą Meri atsikėlė gerokai anksčiau negu visada, o kai mes išlindome iš savo patalų, ji jau buvo kažkur išėjusi...

Po pusryčių mudu su ja trumpam pasilikome vieni... Ji su manimi buvo ypač švelni... Bet tai buvo ypatingas švelnumas, su graudulio priemaiša...

Staiga ji ištiesė savo vėrinį ir įdėjo man į delną, sakydama: „Gali jį parduoti. Tik jums nuo to blogiau, jei manimi netikite!.. Jaučiausi šiek tiek sutrikęs, šiek tiek susigraudinęs... Jei būtumėte pažinojęs ją, viską suprastumėte... Ji galėjo būti pasibjaurėtina, bet kai kuriomis akimirkomis sugebėdavo pasidaryti lygiai tokia pat nuostabi... Turėtumėte suprasti... Juk jai buvo jau keturiasdešimt metų... Šitaip ji priešinosi amžiui... Turėjo aiškiai jausti, kad artinasi pabaiga...“

Tuo metu kažkas įėjo į kajutę... Aš įsikišau vėrinį į kišenę... Vakare pulkininkas mus nusivedė į dansingą, o Meri pasiliko jachtoje viena... Kai sugrįžome, jos jau nebebuvo... Lempsonas dėl to pernelyg nesirūpino, nes jau ne pirmą kartą ji šitaip pabėga...

Bet tai buvo ne šiaip sau pabėgimai, kaip jums atrodo! Pavyzdžiui, vienąsyk Porkerolio saloje vyko kažkokia šventė, ir ta proga Mažojoje Langustynėje surengėme neblogą orgiją, kuri užsitęsė bene savaitę... Porą dienų Meri smaginosi kartu su visais... O trečią dieną dingo... Žinote, kur mes ją aptikome? Žemyne, vienoje Žijeno smuklėje, kur ji vaidino gerąją mamytę, rūpindamasi dviem nežinia iš kur atsiradusiais murzinais vaikigaliais...