Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Tas atsitikimas su vėriniu kėlė nerimą... Penktadienį išvažiavau į Paryžių... Bandžiau parduoti vėrinį... Bet paskui pamaniau, jei paaiškės, kad ten yra netikrų karoliukų, tai užtrauks man bėdų... Prisiminiau tas dvi prieš tai pas mus apsilankiusias mažyles... Su tokiomis mergužėlėmis gali prasukti, ką tik nori... Kita vertus, su Lija buvau pažįstamas dar nuo Nicos laikų ir žinojau, kad galiu ja pasikliauti...

Papuošalą patikėjau jai... Dėl visa ko patariau, jei kas nors imtų klausinėti, sakyti, kad Meri perdavė jai vėrinį pati, prašydama parduoti...

Tai buvo paprasta kaip „labas rytas“... Bet kaip kvailai išėjo... Geriau būčiau visai neprasidėjęs... Jeigu teks turėti reikalų su nenuovokiais policininkais, tos istorijos jiems užteks, kad pasodintų mane į teisiamųjų suolą...

Man tai paaiškėjo vakar, kai sužinojau, kad Meri pasmaugta...

Neklausiu, ką jūs apie tai manote... Atvirai pasakius, netgi esu pasirengęs, kad mane suimsite...

Bet tai būtų klaida — ir taškas... Jei vis dėlto norite, kad padėčiau, esu pasiruošęs... Tokia įvykių eiga gali jums pasirodyti keista, bet iš tikrųjų viskas labai paprasta...

Jis sėdėjo beveik išsitiesęs lovoje ir visą laiką rūkė, įsmeigęs žvilgsnį į lubas.

Megrė atsikėlė ir įsitaisė prie lango, nes norėjo paslėpti savo sumišimą.

— Ar pulkininkas žino, kad jūs apsilankėte pas mane? — paklausė jis, netikėtai atsigręžęs į pašnekovą.

— Jis žino ne daugiau nei apie vėrinio istoriją... Netgi apie mano ir jo žmonos ryšius... Aš juk nieko nesakiau, tai savaime suprantama... Taigi norėčiau, kad jis ir toliau nieko nežinotų...

— O kaip ponia Negreti?

— Gyva bėda! Graži moteris, bet nesugeba gyventi kitaip, tik gulėdama ant sofos, rūkydama cigaretes ir gurkšnodama švelnius likerius... Nuo tos dienos, kai pasirodė mūsų jachtoje, taip ir pasiliko... Atsiprašau! Ji dar lošia kortomis!.. Manau, kad tai vienintelis jos pomėgis...

Iš surūdijusios geležies gergždimo galėjai suprasti, kad atidaromi šliuzų vartai. Po pat langais praėjo dvejetas mulų ir sustojo netoliese, o tuščia barža šliuožė iš inercijos, lyg norėtų užsiropšti ant stataus kranto.

Vladimiras, susirietęs dvilinkas, iš valtelės samstė lietaus vandenį, jau kone besiliejantį per kraštus.

Ant akmeninio tilto pasirodė automobilis, pabandė įvažiuoti į šalivagės kelią, stabtelėjo, kelis kartus nevykusiai apsisuko ir pagaliau išjungė variklį.

Išlipo juodai apsivilkęs vyras. Vilis atsikėlė, dirstelėjo pro langą ir pranešė:

— Iš laidotuvių biuro atvažiavo...

— Kada pulkininkas mano iš čia išvykti?

— Iškart po laidotuvių...

— Jos vyks čia?

— Ar jam svarbu, kur? Pirmąją žmoną jis palaidojo Indijoje, o kita ištekėjo už niujorkiečio ir baigs gyvenimą Amerikos žemėje...

Megrė nejučiomis pasižiūrėjo į jį, lyg būtų norėjęs įsitikinti, ar šis nejuokauja. Vilis Marko buvo rimtas, tik akyse vis žybsėjo vylingos kibirkštėlės.

— Suprantama, jei nurodymas išmokėti pinigus jau bus atėjęs!.. Jei ne, laidotuvės turės palaukti...

Juodai vilkintis vyras neryžtingai patrypčiojo priešais jachtą, paskui kreipėsi į Vladimirą, kuris atsiliepė nenutraukdamas darbo, tada užlipo į laivą ir dingo už kajutės durų.

Jachtoje Lukos Megrė jau nebematė.

— Galite eiti! — tuomet pasakė jis lankytojui.

Vilis dvejojo. Jo veidu perbėgo nerimas.

— Jūs jam papasakosite apie vėrinį?

— Nežinau...

Tai reiškė, kad pokalbis iš tikrųjų baigtas. Vilis vėl atgavo nevaržomą laikyseną, išlygino savo susiraukšlėjusią minkštą skrybėlę, rankos mostelėjimu atsisveikino ir nusileido laiptais.

Megrė, nulipęs paskui savo svečią, prie baro pamatė tik du upeivius, besišnekučiuojančius prie butelaičio alaus.

— Jūsų draugas kalbasi telefonu... — paaiškino jam šeimininkas. — Jis prašė sujungti su Mulenu.

Tolumoje sušvilpė vilkikas, o Megrė nesąmoningai suskaičiavo švilpukus ir sumurmėjo: „Penkios...“

Štai toks buvo kanalo gyvenimas. Atplaukia penkios baržos. Medpadžiais avintis šliuzininkas išėjo iš savo namelio ir pasuko prie sklendžių.

Kai Luką grįžo nuo telefono, jo veidas buvo net įraudęs.

— Uf! Nelengvai ėjosi...

— Kas gi nutiko?

— Pulkininkas sakė, kad jo žmonos mergautinė pavardė yra Mari Diupen... Santuokai šia pavarde jai buvo išduotas gimimo liudijimo išrašas, kuriame taip pat parašyta, kad ji kilusi iš Muleno. Aš ten paskambinau, pareikalavau, kad sujungtų per pirmenybinį ryšį...

— Ir ką?

— Registrų knygoje įrašyta tik vienintelė Mari Diupen. Jai keturiasdešimt dveji metai, turi trejetą vaikų ir yra Pjebefo, duonkepio iš Aukštosios gatvės, žmona... Merijos sekretorius, atsiliepęs į mano skambutį, dar vakar ją matė stovinčią už prekystalio ir jam atrodė, kad ji sveria šimtą aštuoniasdešimt svarų...

Megrė nieko neatsakė. Lyg pasivaikščioti išėjęs nerūpestingas rentininkas, visiškai pamiršęs savo bičiulį, jis pasuko šliuzo link ir ten labai smalsiai stebėjo laivų manevrus, tačiau su tikru įniršiu vis maigydamas nykščiu tabaką pypkėje.

Po kiek laiko prie šliuzininko priėjo Vladimiras ir, kilstelėjęs prie savo baltos jūreiviškos kepurės ranką, paklausė, kur galėtų pasipildyti geriamojo vandens atsargas.

V PJK ŽENKLELIS

Megrė atsigulė anksti, nes inspektorius Luką, gavęs iš jo nurodymus, turėjo gan ilgam išvykti į Mo, Paryžių ir Muleną.

Kai jis išėjo iš kavinės, salėje buvo likę vos trejetas lankytojų: du upeiviai ir vieno jų žmona, užėjusi pasiimti vyro ir tą akimirką mezganti kamputyje.

Oras ten tvyrojo toks slogus, kad buvo sunku kvėpuoti. Kanale per porą metrų nuo „Pietų Kryžiaus“, pro kurio visus iliuminatorius plieskė šviesa, prisišvartavo barža.

Komisaras jau buvo pradėjęs snūduriuoti, kai kažkas netikėtai nutraukė jo drumstą sapną, o pramerkęs akis jis neprisiminė, ką regėjęs. Į duris labai smarkiai beldėsi ir desperatiškas balsas šaukė:

— Komisare!.. Komisare!.. Greičiau!.. Mano tėvas...

Nulėkęs atidaryti vien su pižama, jis pamatė smuklininko dukterį, taip mirtinai išgąsdintą, kad ji iškart metėsi jam glėbį.

— Ten!.. Ateikite greičiau... Ne! Pasilikite... Aš bijau čia būti viena... Negaliu... Man baisu...

Iki šiol ji pernelyg netraukė jo dėmesio. Dailiai nuaugusi, iš pažiūros buvo rimta mergina ir atrodė net neturinti nervų sistemos.

Dabar ji tiesiog įsikibo į Megrė, jos veidas buvo persikreipęs iš siaubo, o ji visa krūpčiojo taip smarkiai, kad darėsi nejauku. Stengdamasis kaip nors išsivaduoti iš merginos glėbio, komisaras nutrypčiojo prie lango ir atvėrė jį.

Turėjo būti maždaug šešta ryto. Aušra tolumoje dar tik švietėsi, buvo šalta lyg žiemos rytmetį.

Gal už šimto metrų nuo „Pietų Kryžiaus“, prie Epernė kelio ir akmeninio tilto, ketvertas ar penketas žmonių bandė sunkiais baržų kobiniais ištraukti iš vandens kažkokį plūduriuojantį daiktą, o vienas upeivis, jau atrišęs pakrantėje buvusią valtelę, pradėjo irtis į tą pusę.

Megrė vilkėjo visiškai sunešiota pižama. Bet ilgai negalvojęs užsimetė apsiaustą tiesiai ant pečių ir susirado batus, į kuriuos įsispyrė basnirčia.

— Jūs gi žinote!.. Tai jis... Jie...

Smarkiau trūktelėjęs, jis išsilaisvino iš susijaudinusios merginos glėbio, nusileido laiptais ir atskubėjo į įvykio vietą kartu su kažkokia moterimi, nešina kūdikiu ant rankų.