Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

— Tai viskas... Daugiau nieko nežinau... Segė tikriausiai nukrito... bet tai įvyko anapus tilto...

— Ženklelis vis dėlto surastas šitoje pusėje...

Vladimiras, atrodo, net nesiklausė. Jis rankiojo nuo grindų išmėtytus daiktus, nešė juos į laivo pirmagalį ir neskubėdamas grįždavo prie to paties darbo.

Pagaliau jis priėjo prie Glorijos, kuri daugiau nebeverkė, tik gulėjo nejudėdama, susiėmusi rankomis galvą, ir su ryškia rusiška tartimi paklausė:

— Ar ko nors norėtumėte?

Trapu subildėjo žingsniai. Paskui pasigirdo beldimas ir policijos brigadininko balsas tarė:

— Ar jūs čia, komisare?.. Prokuratūra atvyko...

— Ateinu!..

Brigadininkas į vidų nėjo, jis pasiliko stovėti už raudonmedžio durų, net nedrįsdamas prisiliesti prie varinės rankenos.

— Dar vieną klausimą, pulkininke... Kada įvyks laidotuvės?..

— Po trijų valandų...

— Šiandien?

— Yes!. Daugiau neturiu ką čia veikti...

Jis spėjo išlenkti trečią iš eilės trijų žvaigždučių konjako taurę ir pažvelgė į Megrė jau susidrumstusiomis akimis, bet šitokį jo žvilgsnį teko matyti ir anksčiau.

Kai komisaras jau ruošėsi išeiti, jis flegmatiškai, abejingai, lyg būtų išties didelis ponas, paklausė:

— Ar aš jau esu kalinys?

Negreti iškart pakėlė galvą, o jos veidas buvo mirtinai išbalęs.

VI AMERIKIETIŠKA PILOTĖ

Teisėjo ir pulkininko susitikimas kuo labiau artėjo prie pabaigos, tuo darėsi iškilmingesnis, ir tai buvo matyti ne vien nuošalyje sėdinčiam Megrė. Komisaro žvilgsnis susitiko su respublikos prokuroro padėjėjo akimis, kuriose jis perskaitė tą patį.

Prokuratūra susirinko „Upeivių kavinės“ salėje. Vienos durys vedė į virtuvę, iš kurios buvo girdėti puodų trinksėjimas. Pro kitas duris, įstiklintas ir aplipintas permatomais tešlos gaminių ir mineralizuotų muilų reklaminiais plakatais, akis rėžė krautuvėlėje sudėtos dėžės bei maišai.

Lauke palei langą vaikštinėjo budintis policininkas su uniformine kepure, todėl smalsuoliai būriavosi šiek tiek toliau — jie netriukšmavo, bet užsispyrę niekur nesitraukė.

Nuo vieno stalo pamiršta nuimti ropinę su gėrimo likučiais, o šalia jos nusidriekė vyno valkelė.

Teismo sekretorius rašė įsitaisęs ant suoliuko be atlošo, tad jo veido išraiška buvo irzli.

Užbaigus tyrimo procedūras lavonas buvo paguldytas kampe, kad atsidurtų kuo toliau nuo krosnies, ir paskubomis pridengtas rusva klijuote, nuimta nuo stalo, tad dabar buvo matyti, iš kokių kreivų lentų sukaltas stalviršis.

Tvyrojo slogūs kvapai: aštrių prieskonių, arklidžių, dervos, pigaus vynelio.

Teisėjas, garsėjantis kaip vienas nemaloniausių teisėsaugos pareigūnų visame Epernė, beje, labai besididžiuojantis savo aristokratiška Klerfontenų de Lanji kilme, šildėsi nugarą prie židinio ir šluostėsi savo monoklį.

Vos prasidėjus teismo posėdžiui, jis jau kreipėsi į pulkininką angliškai:

— Manau, kad pageidausite bendrauti savo gimtąja kalba...

Teisėjas angliškai kalbėjo taisyklingai, tik gal šiek tiek dirbtinai ir nemaloniai perkreipdamas lūpas, bet tai būdinga visiems, tuščiai bandantiems mėgdžioti svetimos kalbos tarimą.

Seras Lempsonas nusilenkė ir, pasisukęs į teismo sekretorių, lėtai, su pauzėmis, kad tas suspėtų užrašyti, atsakė į visus klausimus.

Jis pakartojo viską, apie ką kalbėjosi susitikęs Megrė, bet daugiau nieko naujo nepasakė.

Šia proga jis buvo apsivilkęs tamsiai mėlyną kariško kirpimo kostiumą, kurio kilpelę puošė vos viena juostelė — Ordinas už nuopelnus.

Rankoje laikė kepuraitę su didžiule paauksuota kokarda, kurioje matėsi Prancūzijos jachtų klubo ženklai.

Procedūra buvo nesudėtinga. Vienas klausinėjo. Kitas, ruošdamasis atsakyti, kiekvieną kartą nežymiai nusilenkdavo.

Megrė vis dėlto juo žavėjosi, nors šiek tiek susigėsdavo, prisiminęs savo įsiveržimą į „Pietų Kryžių“.

Jis nemokėjo anglų kalbos taip gerai, kad perprastų visus pokalbio niuansus. Tačiau bent jau suprato paskutinių replikų prasmę.

— Aš jus paprašyčiau, sere Lempsonai, — pasakė teisėjas, — būti mano dispozicijoje, kol bus ištirtos abidvi bylos. Taip pat esu priverstas kurį laiką neduoti leidimo ponios Lempson laidotuvėms.

Linktelėjimas galva.

— Ar aš gausiu leidimą išvykti savo laivu iš Dizi?

Jis rankos mostu parodė į susibūrusius lauke žioplius, į viską aplinkui, netgi į dangų.

— Aš gyvenu Porkerolyje... Man reikia bent savaitės nuplaukti iki Sonos upės...

Dabar jau atėjo teisėjo eilė nusilenkti.

Jie vienas kitam vis dėlto nepaspaudė rankų, nors trūko nedaug. Pulkininkas apsidairė aplinkui ir atrodė nepastebįs nei teismo gydytojo, nuobodžiavusio visą teismo posėdį, nei Megrė, kuris iškart nusigręžė ir nusilenkė tik teismo pareigūnui.

Ilgiau negaišdamas, jis kone akimirksniu įveikė trumputę kelio atkarpą, skiriančią „Upeivių kavinę“ nuo „Pietų Kryžiaus“.

Į kajutę nėjo. Denyje jo jau laukė Vladimiras. Iškart perdavęs nurodymus, pats atsistojo prie vairo.

Kaip apstulbo susirinkę ant kranto upeiviai, kai jūreivis dryžuota palaidine nusileido į mašinų skyrių, paleido variklį, iškart sugrįžo į denį ir mikliu judesiu atkabino švartavimosi lynus nuo knechtų.

Po keleto minučių būrelis karštai gestikuliuojančių smalsiausiųjų patraukė plento link, kur stovėjo prokuratūros automobiliai.

Megrė liko stovėti pakrantėje vienas. Pagaliau jis ramiai prisikimšo pypkę, kaip niekada prasčiokiška maniera susigrūdo rankas į kišenes ir niūriai suburbleno:

— Viskas perniek!..

Argi dabar teks nusikaltimo tyrimo imtis iš naujo?

Iš viso prokuratūros atlikto tyrimo teišaiškėjo keletas naujų faktelių, kurių reikšmės šiuo metu dar negalėjai tinkamai įvertinti.

Pirmiausia ant Vilio kūno aptiktos ne vien smaugimo žymės: gydytojai dar pastebėjo mėlynes ant krūtinės ir riešų. Pasak mediko, reikia iškart atsisakyti minties, kad buvo surengta pasala, ir konstatuoti faktą, jog įvyko grumtynės su priešininku, pasižyminčiu nepaprasta jėga.

Kita vertus, seras Lempsonas teisme aiškino, kad savo busimąją žmoną jis sutiko Nicoje, kai ji jau buvo išsiskyrusi su vienu italu, bet jo pavardę Čekaldis pasilikusi.

Pulkininkas nebuvo labai konkretus. Iš jo tyčia dviprasmiškos kalbos vis dėlto galėjai suprasti, kad Mari Diupen tais laikais, kai ją dar vadino Čekaldi, buvo atsidūrusi būklėje, artimoje skurdui, ir tik keleto kilnių draugų dėka galutinai nenusirito iki intymių paslaugų teikimo.

Jis ją vedė vienos kelionės į Londoną metu — tada jos prašymu iš Prancūzijos ir buvo atsiųstas gimimo liudijimo išrašas su mergautine pavarde Mari Diupen.

— Tai buvo žavinga moteris...

Megrė prisiminė mėsingą, išdidų, įraudusį pulkininko veidą, kuriame, tariant šiuos žodžius, neatsispindėjo jokie jausmai, o frazė skambėjo taip rimtai ir paprastai, kad teisėjas atrodė įtikintas.

Staiga komisarą kažkas paprašė pasitraukti iš kelio, kad praleistų neštuvus, kuriais buvo gabenamas Vilio kūnas.

Jis tik gūžtelėjo pečiais ir greitu žingsniu nuėjo į kavinę, klestėjo ant suolo ir paprašė:

— Mažą alaus!..

Alų jam atnešė šeimininko duktė, kurios akys tebebuvo paraudusios, o nosis blizgėjo nuo ašarų. Jis žvilgtelėjo į ją susidomėjęs, bet nė nespėjo užduoti klausimo, kaip ji pati, apsidairiusi, ar niekas neišgirs, pašnibždomis pasiteiravo:

— Ar jis labai kentėjo?

Jos veido bruožai buvo šiurkštoki, kulkšnys storos, rankos raumeningos, o delnai raudoni. Ji vienintelė rūpinosi elegantiškuoju Viliu, kuris vakar galbūt tik dėl juoko įžnybo jai į šlaunį — jei iš tikrųjų taip buvo!