Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Nespėjęs nužingsniuoti kilometro, sustojo it įkastas, nes jį nustebino netikėtas vaizdas.

„Pietų Kryžius“, išplaukęs jau prieš gerą valandą, atrodė, net labai paskubomis, dabar lyg niekur nieko stovėjo dešinėje pusėje tilto, pirmagaliu įvairavęs į meldus. Denyje nebuvo matyti nė gyvos dvasios.

Nespėjo komisaras nueiti nė šimto metrų, norėdamas pasiekti kitą krantą, kai automobilis, atvažiavęs iš Epernė, sustojo prie pat jachtos, o šalia vairuotojo sėdintis Vladimiras — Megrė jį atpažino iš jau matytų jūreivio drabužių — iššoko iš mašinos ir nubėgo į laivą.

Jam dar nespėjus įlipti, atsivėrė liukas, ir iš pradžių denyje pasirodė pulkininkas, kažką už rankos tempdamas iš laivo.

Megrė nebesislapstė. Juk jis negalėjo žinoti, mato jį pulkininkas ar ne.

Veiksmas rutuliojosi žaibiškai. Komisaras negirdėjo, ką kalba tos mizanscenos veikėjai, bet iš jų judesių galėjo pakankamai aiškiai suprasti, kas dedasi.

Pasirodė Negreti, kuriai pulkininkas pagelbėjo palikti kajutę. Komisaras dabar pirmąkart pamatė ją išeiginiais drabužiais. Net iš tolo buvo nesunku pastebėti, kad ji yra įniršusi.

Vladimiras paėmė du lagaminus, kurie jau buvo sudėti, ir nunešė juos prie automobilio.

Pulkininkas ištiesė ranką savo draugei, kad padėtų nusileisti trapu, bet ji ją atstūmė ir taip staigiai nėrė žemyn, jog vos neįkrito stačia galva į meldus.

Ji nužingsniavo jo net nepalaukusi. Kaip visada šaltakraujiškas, jis sekė ją per keletą žingsnių. Genama to paties įkarščio, ji strimgalviais įšoko į automobilį, akimirkai iškišo pro langelį susijaudinusį veidą ir kažką suriko, bet tai galėjo būti tik koks nors keiksmažodis arba grasinimas.

Vis dėlto seras Lempsonas, automobiliui pajudėjus iš vietos, mandagiai nusilenkė, pasižiūrėjo, kaip jis tolsta, ir lydimas Vladimiro sugrįžo į laivą.

Megrė nejudėjo. Jam buvo akivaizdu, kad anglas išgyvena kažkokią permainą.

Jis nesišypsojo. Išliko toks pat flegmatiškas, kaip visada. Tik, pavyzdžiui, eidamas prie kapitono tiltelio ir tęsdamas savo kalbą, jis labai nuoširdžiai, galima sakyti, bičiuliškai, palietė Vladimiro petį.

Jachtos atsišvartavimo manevras pavyko tiesiog meistriškai. Laivo įgulą sudarė vos pora žmonių. Rusas įtraukė trapą ir vienu mostu nukabino švartavimosi lynų kilpas.

„Pietų Kryžiaus“ pirmagalis buvo įsiraizgęs į meldus. Iš paskuigalio artėjo barža ir įspėdama sušvilpė.

Lempsonas atsigręžė. Dabar jis jau beveik neišvengiamai turėjo matyti Megrė, bet niekuo neišsidavė. Viena ranka jis įjungė variklį. Kita ranka du kartus suktelėjo varinį šturvalą, ir jachta šiek tiek slystelėjo atgal, kiek jai ir reikėjo, kad išnertų iš meldų, paskui apsuko forštevenį, šitaip išvengdama susidūrimo su barža, stabtelėjo akimirkai ir nuplaukė tiesiu taikymu, palikdama paskui save šniokščiančius putų sūkurius.

Nenušliuožusi nė šimto metrų ji trimis sirenos švilpukais įspėjo Aji šliuzą apie savo atvykimą.

— Negaiškite laiko... Važiuokite tik plentu... Jei įmanoma, pasivykite tą automobilį...

Megrė sustabdė duonkepio furgoną, važiuojantį Epernė link. Automobilį, kuriuo važiavo Negreti, jie pamatė už kokio kilometro, riedantį gana lėtai, nes grįstkelį dengė purvas, buvo slidu.

Kai tik komisaras atskleidė duonos tiekėjui, kas jis iš tikrųjų yra, šis pradėjo į jį žiūrėti su žaismingu smalsumu.

— Žinote, man tereikės kokio penketo minučių, kad jį pasivyčiau...

— Tik ne taip greitai...

Dabar jau Megrė negalėjo ištverti nenusišypsojęs, matydamas, kaip jo bendrakeleivis stengiasi prisiimti policininko persekiotojo laikyseną iš amerikietiškų detektyvinių filmų.

Tik čia neprireikė jokių pavojingų manevrų ir nebuvo jokių kliūčių, kurias turėtų įveikti. Vos įvažiavus į miesto gatves, priekyje riedantis automobilis stabtelėjo, suprantama, keliauninkė turėjo susitarti su taksi vairuotoju dėl kainos, paskui mašina vėl pajudėjo ir trejetu minučių vėliau sustojo netoli gana ištaigingo viešbučio.

Viešbučio patarnautojas nunešė abu jos lagaminus. Glorija Negreti smulkiu žingsneliu nukaukšėjo per šaligatvį.

Po dešimties minučių komisaras prisistatė viešbučio valdytojui.

— Ta ponia, kuri ką tik atvyko?..

— Devintas kambarys... Taip ir pamaniau, kad jai kažkas nutiko... Dar niekad nieko nemačiau šitaip susijaudinusio... Ji kalbėjo beprotiškai greitai, vis įterpdama užsienietiškus žodžius... Atrodo, man pavyko suprasti, kad ji reikalauja, jog jos niekas netrukdytų ir atneštų jai į numerį cigarečių bei kmynų likerio... O kokio nors skandalo nebus?

— Tai nieko ypatingo! — patikino Megrė. — Man reikia gauti iš jos tik kai kurių žinių...

Artindamasis prie devintojo kambario durų, jis negalėjo susilaikyti nešyptelėjęs. Sprendžiant iš triukšmo, kambaryje viskas turėjo verstis aukštyn kojomis. Taip smarkiai į parketą trinksėjo aukšti jaunos moters batų kulniukai.

Ji blaškėsi po kambarį. Girdėjosi, kaip trinkteli uždaromas langas, dunksteli apvirsdamas lagaminas, sušniokščia vanduo iš čiaupo, kaip ji metasi ant lovos ir į kitą kambario kampą nuskrenda batelis.

Megrė pasibeldė.

— Įeikite!..

Jos balsas drebėjo iš pykčio ir nekantravimo. Nors Negreti šiame kambaryje praleido gal tik dešimtį minučių, vis dėlto jai užteko laiko persirengti, susitaršyti plaukus ir atgauti tą išdarkytą išvaizdą, kuri buvo įprasta jai svečiuojantis „Pietų Kryžiuje“.

Kai atpažino komisarą, jos juodose akyse tarytum žaibas tvykstelėjo.

— Ko jūs iš manęs norite?.. Ką ruošiatės čia veikti?.. Aš čia savo namuose!.. Aš moku už šitą kambarį...

Toliau ji tęsė užsienio kalba, be abejo, ispaniškai, atsikimšo flakoną odekolono, kad susivilgytų kaistančią kaktą, bet didesnė dalis skysčio išsipylė jai ant rankų.

— Ar leistumėte užduoti vieną klausimą?..

— Aš jau sakiau, kad nieko nenoriu matyti... Išeikite!.. Ar girdite?..

Ji vaikštinėjo po kambarį vien su šilko kojinėmis, ir, be abejo, nebuvo užsidėjusi keliaraiščių, nes jos pradėjo smukti jai nuo kojų, atidengdamos apvalius akinamo baltumo kelius.

— Verčiau tuos klausimus užduotumėte tiems, kurie sugebėtų į juos atsakyti... Bet jūs gi neišdrįsite!.. Todėl, kad jis yra pulkininkas... Todėl, kad jis yra seras Lempsonas... Žavus seras, nieko nepridursi... Cha cha! Jei papasakočiau nors pusę to, ką žinau... Tik pažvelkite!..

Ji karštligiškai panaršė rankinuke ir ištraukė penketą suglamžytų banknotų po tūkstantį frankų.

— Štai kiek jis man davė!.. Aš pragyvenau su juo dvejetą metų, kad...

Ji numetė banknotus ant kilimo, paskui, kiek pagalvojusi, pakėlė juos nuo žemės ir vėl įsidėjo į rankinuką.

— Žinoma, jis man pažadėjo atsiųsti čekį... Betgi visi žino, ko verti jo pažadai... Čekį?.. Juk jam pačiam trūksta pinigų, kad parplauktų namo, į Porkerolį... Bet vis vien kiekvieną dieną tiek prisilaka viskio...

Ji neverkė, tačiau kalbėjo, lyg plūstų ašaromis. Moteriai, kurią Megrė visą laiką matydavo užsikonservavusią palaimingoje tinginystėje, lyg kokiame prišutintame šiltnamyje, toks stiprus susijaudinimas atrodė nelauktas.

— Kad ir tas jo Vladimiras... Jis išdrįso man pasakyti, bandydamas pabučiuoti ranką: „Sudie, ponia...“ Cha cha! Ten jiems visiems užtenka akiplėšiškumo... Kai pulkininkas buvo išvykęs, Vladimiras... Bet koks jūsų reikalas!.. Ko dar čia sėdite?.. Ko gi laukiate? Tikitės, kad aš jums dar ką nors pasakysiu? Ogi nieko! Vis dėlto pripažinkite, kad turiu teisę kai ką pasakyti...