Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Gretą darkė kai kurių laivų išsikišę pirmagaliai, nes jie sustojo skersai. Kai kas nors bandydavo taip nedarniai rikiuotis, iš gretimų laivų pasigirsdavo visa gerkle šaukiami keiksmai, o kartais tiesiog keistasi naujienomis.

— Ei!.. Jūs ten, iš „Samumo“!.. Tavo svainė, kai aš ją sutikau Šalone prie Sonos, prašė pasakyti, kad lauks tavęs Burgundijos kanale... Krikštynas atidės... Linkėjimai nuo Pjero!..

Prie šliuzų vartų šmėžavo gal dešimt ten plušančių žmogiškų pavidalų.

Melsvas, dulksnotas rūkas dengė viską, ir tik labai neaiškiai išsiskyrė pakrantėje sustabdytų arklių, iš laivo į laivą vaikštinėjančių žmonių kontūrai.

Megrė baržų paskuigaliuose skaitinėjo jų pavadinimus. Iš tamsos kažkieno balsas jam šūktelėjo:

— Labą vakarą, pone!..

„Eko III“ šeimininką jis atpažino ne iš karto.

— Jau pasitaisėte laivą?

— Ten buvo vieni niekai! Mano padėjėjas yra tikras avigalvis... Mechanikui, atvažiavusiam iš Reimso, darbo užteko tik penkioms minutėms...

— Ar kur nors nematėte „Apvaizdos“?

— Ji sustojusi pačiame priekyje... Bet mes praplauksime anksčiau už ją... Dėl tokio sangrūdžio laivai bus šliuzuojami visą naktį, gal dar ir kitą... Tik pagalvokite, jau stovi mažiausiai šešiasdešimt laivų, o kiti vis dar plaukia... Motoriniams teikiama pirmumo teisė prieš arklinius... Tačiau inžinierius šį kartą nusprendė, kad arklinius ir motorinius šliuzuos po vieną, eilės tvarka...

Šis malonus, atviro veido vyriškis mostelėjo ranka.

— Pasižiūrėkite ten!.. Tiesiai po pakeliamuoju kranu... Aš ją atpažinau pagal baltai nudažytą vairą...

Eidamas pro baržų eilę, Megrė už atvirų liukų matė vakarieniaujančius žmones, apšviestus blausios žibalinių lempų šviesos.

Megrė „Apvaizdos“ šeimininką surado krantinėje, karštai besiginčijantį su kitais upeiviais.

— Suprantama, kad motorinėms baržoms neturi būti suteikiama išskirtinių teisių!.. Pavyzdžiui, „Mari“, prieš kurią mes bjefe, nuplaukę penkis kilometrus, įgijome viso kilometro pranašumą... Taigi?.. O pagal šitokią šliuzavimo sistemą ji praplauks anksčiau mūsų... Tik pasižiūrėkite!.. Štai ir komisaras!..

Mažaūgis žmogelis ištiesė jam ranką kaip senam bičiuliui.

— Štai jūs vėl kartu su mumis?.. Šeimininkė laive... Ji bus patenkinta jus matydama, nes sakė, kad jūs, nors ir policininkas, esate vyras kaip reikiant...

Tamsoje laivų žibintai atrodė taip arti vieni kitų, kaip žmonių būryje žėruojančios cigarečių ugnelės, tad negalėjai atsistebėti, kaip laivai dar sugeba praplaukti.

Megrė surado storąją belgę, kuri kaip tik pilstė sriubą, o pamačiusi komisarą, nusišluostė rankas į prikyštę ir pasisveikino.

— Dar neradote žudiko?

— Deja!.. Dėl to aš vėl atvykau paprašyti suteikti kai kurių žinių...

— Sėskitės... Gal taurelę?..

— Dėkoju!..

— Dėkoju, taip!.. Išgerkite!.. Per tokį orą dar niekam nepakenkė.. Jūs iš Dizi atvažiavote dviračiu, ar ne?

— Taip, iš Dizi!..

— Betgi tai šešiasdešimt aštuoni kilometrai!..

— O jūsų varovas ar yra?

— Turėtų būti prie šliuzo ir ten derėtis... Iš mūsų norima atimti eilę, o mes niekaip negalime su tuo sutikti, nes ir taip sugaišome daug laiko...

— Ar jis turi dviratį?

— Kas, Žanas?.. Ne!..

Ji nusijuokė. Vėl imdamasi darbo virtuvėje, paaiškino:

— Niekaip neįsivaizduoju, kaip jis sėdėtų ant dviračio su tokiomis trumpomis kojomis... Nors mano vyras turi dviratį... Tačiau kokie metai, kaip juo nevažinėja, ir man atrodo, kad padangos jau susprogusios...

— Jūs nakvojote Omejyje?

— Tas tiesa! Mes visą laiką stengiamės sustoti tokioje vietoje, kur galima nusipirkti maisto atsargų... Jeigu plaukdami dieną, nelaimei, turėtume kur nors darkart sustoti dėl maisto, mus aplenktų ne vienas laivas...

— Kelintą valandą jūs ten atplaukėte?

— Panašiu metu kaip dabar... Juk mes dažniau žiūrime į saulę negu į laikrodį, suprantate?.. Gal dar taurelę?.. Tai kadaginė, mes jos po kiekvienos kelionės parsivežame iš Belgijos...

— Jūs buvote užėjusi į bakalėją?

— Taip, kol vyrai gėrė aperityvą... Turėjo būti šiek tiek po aštuntos, kai mes atsigulėme...

— Žanas miegojo arklidėje?..

— O kur jis dar galėtų miegoti?.. Su arkliais jis jaučiasi geriausiai...

— Naktį negirdėjote jokio triukšmo?

— Ničnieko... Kaip visada, trečią valandą Žanas paruošė kavos... Tai jau įprasta... Paskui mes išplaukėme...

— O ko nors neįprasto nepastebėjote?

— Ką norite tuo pasakyti?.. Ar tik neįtariate, kad senasis Žanas galėjo?.. Suprantate, jis iš tikrųjų atrodo labai keistas, kol jo nepažįsti... Mes štai jau aštuonerius metus praleidome kartu su juo... Na, gerai! Jei jis kur nors kitur išeis, „Apvaizda“ jau nebebus tokia, kaip anksčiau...

— Ar jūsų vyras miega kartu su jumis?

Ji vėl nusijuokė. Kadangi Megrė sėdėjo beveik šalia, moteris kumštelėjo jam į pašonę.

— Na, ir pasakėte! Nejaugi mudu jums atrodome tokie seniai?..

— Galiu nueiti apžiūrėti arklidės?

— Jei tik norite... Paimkite žibintą — surasite ant denio... Arklius palikome ant kranto, nes vis dėlto šiąnakt tikimės išplaukti... Kai jau pagaliau esame Vitri, galime būti ramūs... Dauguma čia sustojusių nuo Marnos plauks Reino link... O kelias Sonos linkme būna laisvesnis... Išskyrus aštuonių kilometrų požeminį skliautą, kuris man visada kelia šiurpą...

Megrė į baržos vidurį, kur buvo arklidė, nuėjo vienas. Pasiėmęs nešiojamąjį žibintą, kuris laive naudotas ir kaip signalinis, jis įžengė į Žano viešpatiją, kiaurai persisunkusią šiltais mėšlo ir odos kvapais.

Komisaras tik tuščiai ketvirtį valandos pramindžikavo arklidėje, klausydamasis nuo krantinės atsklindančių „Apvaizdos“ šeimininko ir kitų upeivių debatų.

Truputį vėliau atėjęs prie šliuzo, kur visi nėrėsi iš kailio plušėdami nuolatiniame surūdijusių suktuvų ir kliokiančio vandens triukšme, kad kaip nors sutrumpintų gaištamą laiką, ten jis pamatė „Apvaizdos“ varovą, užsimetusį ant kaklo botagą lyg kokį vėrinį, kad būtų patogiau sukti sklendę.

Kaip ir Dizi, jis vilkėjo tuo pačiu senu veliūro kostiumu, užsidėjęs taip nudėvėtą fetrinę skrybėlę, kad jos kaspinas turėjo pasimesti prieš nežinia kiek metų.

Iš šliuzo, pasistumdama kobiniu, išplaukė barža, nes kitaip nebūtų galėjusi prasisprausti pro susigrūdusius laivus.

Šūksniai iš baržų skambėjo kimiai ir piktai, o veidai, kuriuos retkarčiais apšviesdavo žibintai, buvo ryškiai paženklinti nuovargio.

Visi šie žmonės ištisą dieną nuo pat trečios ar ketvirtos valandos ryto praleido kelyje, ir dabar tesvajojo vien apie karštos sriubos lėkštę, o paskui apie lovą, į kurią jie pagaliau galėtų kristi tarytum lapai.

Vis dėlto kiekvienas pirmiausia norėjo praplaukti sausakimšą šliuzą, kad palankiomis sąlygomis tęstų rytojaus dienos kelionę.

Šliuzininkas lakstė pirmyn ir atgal, ore stvarstydamas pateikiamus laivų dokumentus, tada bėgdavo į savo kontorėlę, juos pasirašydavo, uždėdavo spaudą ir įsimesdavo į kišenę arbatpinigius.

— Atsiprašau!..

Megrė prisilietė prie varovo peties, ir tas lėtai atsigręžė, pasižiūrėjo į komisarą pro tankius antakių guotus vos įžvelgiamomis akimis.

— Ar be šitų batų, kuriais esate dabar apsiavęs, turite dar kitus?

Atrodė, kad Žanas iš pradžių nieko nesuprato. Jo veidas nuo įtampos susiraukė. Jis sumišęs žiūrėjo į savo batų galiukus.