Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Здесь есть возможность читать онлайн «Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Baltos lankos, Жанр: Классический детектив, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Megrė ir žmogžudystė prie upės: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Megrė ir žmogžudystė prie upės»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Pliaupiant lietui ir tvyrant rūkui upių uosto arklidėje netoli šliuzo nr. 14. randamas madingais drabužiais vilkinčios moters lavonas. Kas ji ir kaip tokioje vietoje atsidūrė? Tai, rodos, neįmenama paslaptis, bet atplaukia sero Volterio Lempsono jachta ir paaiškėja, kad velionė - ponia Meri Lempson. Įtarimai išsyk krinta ant abejingo jos vyro. Kol narpliojama ši byla, kanale randamas sero Lempsono kompaniono lavonas... Prieš komisaro Megrė akis atsiveria aistrų kupinas uosto gyvenimas, ir jis netrunka savęs paklausti, ar Meri Lempson - tikrai Meri Lempson?

Megrė ir žmogžudystė prie upės — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Megrė ir žmogžudystė prie upės», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Pagaliau jis papurtė galvą, išsitraukė iš burnos pypkę ir suniurnėjo:

— Kitus?..

— Jūs turite tik šiuos batus?

Labai lėtas patvirtinantis linktelėjimas galva.

— Jūs mokate važinėti dviračiu?

Susidomėję jųdviejų pakalbiu, artyn pradėjo eiti žmonės.

— Eime su manimi!.. — pasakė Megrė. — Jūs būsite man reikalingas...

Varovas nusekė Megrė „Apvaizdos“, prišvartuotos už kokių dviejų šimtų metrų, link. Eidamas pro savo arklius, kurie stovėjo nuleidę galvas, nuo lietaus blizgančiomis nugaromis, jis paglostė vieno jų karčius.

— Lipkite...

Mažiukas ir liesutis baržos šeimininkas, užsikvempęs ant kobinio, panardinto į pačią gelmę, stūmė savo laivą arčiau kranto, kad praleistų aukštyn plaukiančią baržą.

Dar iš tolo jis pamatė abudu vyrus, bet jiems įėjus į arklidę, net neturėjo laiko jų užkalbinti.

— Ar šiąnakt čia miegojote?

Niurgztelėjimas, reiškiantis, kad taip.

— Visą naktį? Ir neėmėte dviračio iš Ponji šliuzininko?

Varovo veidas pasidarė nelaimingas kaip kvailelio, iš kurio tyčiojamasi, o jo akys žvelgė tarsi šuns, nepratusio prie mušimo, bet kuriam staiga be jokios priežasties buvo suduota lazda.

Jis nusismaukė kepurę ant pakaušio, pasikasė galvą, tankiai apaugusią žilais ir šiurkščiais tarytum ašutai plaukais.

— Nusiaukite batus...

Vyriškis nė nekrustelėjo, tik metė žvilgsnį į krantą, kur tamsoje teišsiskyrė arklių kojos. Vienas iš jų sužvengė, lyg suprastų, kad varovas pateko į keblią padėtį.

— Batus... Greičiau!

Palydėdamas žodžius veiksmais, Megrė prievarta pasodino Žaną ant lentos, prikaltos išilgai arklidės sienos.

Tik tada senis pasidarė nuolankus ir, žiūrėdamas į savo budelį priekaišto kupinomis akimis, pradėjo pamažu autis vieną batą.

Jis nenešiojo kojinių, tik pėdas aukščiau kulkšnių buvo apsivyniojęs išmirkytais lajuje autkojais, kurie atrodė, lyg būtų suaugę su oda.

Žibintas švietė labai prastai. Šeimininkas, jau užbaigęs manevrus, pritūpė ant denio, kad geriau matytų, kas dedasi arklidėje.

Kol Žanas, keldamas kitą koją, piktas ir suraukęs kaktą kažką niurzgėjo, Megrė, laikydamas batą rankoje, kita valė jį šiaudų gniūžte.

Paskui komisaras išsitraukė iš kišenės dviračio pedalą ir pridėjo prie bato.

Keistai atrodė tas nukvaišęs senis, spoksantis į savo basas kojas. Jo kelnės, siūtos kur kas mažesniam vyrui, o gal nukirptos, siekė tik iki pusės blauzdų.

Riebalais impregnuoti autkojai buvo net pajuodę nuo dėvėjimo, aplipę šiaudgaliais ir nešvarumais.

Megrė, prikišęs prie pat lempos, taikė dviračio pedalą su keletu išlūžusių dantukų prie vos matomų įbrėžimų odiniame puspadyje.

— Šiąnakt Ponji jūs paėmėte šliuzininko dviratį! — lėtai ištarė jis kaltinimą, apžiūrinėdamas abu daiktinius įkalčius. — Kur jūs buvote iš ten nuvažiavęs?

— Ei!.. „Apvaizdoje“!.. Pajudėkite į priekį!.. „Varnėnas“ atsisakė savo eilės ir nakvos bjefe...

Žanas pasižiūrėjo į žmones, lakstančius aplinkui, paskui į komisarą.

— Galima šliuzuoti! — pasakė Megrė. — Imkite! Aukitės savo batus...

Šeimininkas jau mosikavo kobiniu. Atskubėjo belgė.

— Žanai!.. Prie arklių!.. Jei praleisime eilę...

Varovas sukišo kojas į batus ir, keistai šūkčiodamas, užlipo ant denio.

— Cho! No!.. No!..

Arkliai suprunkštę pajudėjo į priekį, o varovas su botagu ant peties nubėgo į krantą, suderino jų žingsnį ir sunkiai ėjo šalia.

— Cho!.. No!..

Šeimininkė, kol jos vyras kobiniu stūmė baržą, visu svoriu užgulė vairą, kad išvengtų susidūrimo su kitu laivu, plaukiančiu priešinga linkme ir pastebėtu tik beveik susilyginus su signalinio žibinto šviesos ratilu, metamu nuo paskuigalio.

Buvo girdėti nekantrus šliuzininko balsas:

— Nagi... „Apvaizda“!.. Ko jūs ten?..

Barža be garso šliuožė juodu vandens paviršiumi. Ji triskart stuktelėjo į akmeninę sieną, kol prasmuko į šliuzą ir užėmė jį per visą plotį.

VIII PALATA NR. 10

Šliuze visos keturios sklendės paprastai atidaromos tik viena po kitos ir pamažu, kad nekiltų vandens verpetų, kurie gali nutraukti laivo švartavimosi lynus.

Dabar laukė net šešiasdešimt baržų. Sulaukę savo eilės upeiviai padėdavo atlikti visą procedūrą, šliuzininkui belikdavo tik peržiūrėti laivo dokumentus.

Megrė, įsirėmęs į dviratį, stovėjo krantinėje ir žiūrėjo į šmėkščiojančius tamsoje šešėlius. Abudu arkliai, niekieno neraginami, patys sustojo per penkiasdešimt metrų nuo aukštupio šliuzo. Žanas tuo metu sukinėjo sklendžių rankenas.

Vanduo į šliuzą sugarmėjo lyg krioklys. Net tamsoje tarp „Madlenos“ bortų ir šliuzo sienos galėjai matyti, kaip kunkuliuoja balti putų verpetai.

Kai vandens srautas pliūptelėjo visu smarkumu, pasigirdo prislopintas riksmas, o kažkam stuktelėjus į baržos pirmagalį, iš ten atsklido padriki prasidedančios sumaišties atgarsiai.

Komisaras nuspėjo, kad įvyko tragedija, nors ir nesuprato, kas iš tikrųjų atsitiko. Tik varovo prie šliuzo vartų jau nebuvo — jis kažkur prapuolė.

Žmonės kanalo sienomis bėgo į tą pusę. Visi vienu metu kažką šaukė.

Įvykio vietą apšvietė vos du žibintai: vienas ant pakeliamojo tilto prieš šliuzą, o kitas — baržoje, kuri staigiai trūkčiodama vis kilo į viršų.

— Uždarykite sklendes!..

— Atidarykite vartus!..

Kažkas prabėgo pro šalį su didžiuliu kobiniu ir juo tamsoje trinktelėjo Megrė per veidą.

Upeiviai sulėkė net iš tolimiausių kampelių. Iš savo būdelės iššoko ir šliuzininkas, kone išprotėjęs nuo minties, kad atsakomybė kris ant jo vargšės galvos.

— Kas atsitiko?..

— Senis...

Tarp baržos bortų ir kanalo sienų buvo ne ką platesnis kaip trisdešimt centimetrų tarpelis. Leidžiamas pro sklendes vanduo visu smarkumu veržėsi į tą tarpą ir šniokšdamas kunkuliavo verpetais.

Pasitaiko, kad kai kurių veiksmų nepavyksta atlikti gerai. Šį kartą taip ir atsitiko, kai kažkas per stipriai atsuko žemupio vartų sklendę, ir jie taip subraškėjo, kad kone nušoko nuo sąvarų, o šliuzininkas iškart metėsi ten strimgalviais, kad spėtų atitaisyti nelaimę.

Vėliau komisaras sužinojo, kad visas bjefas galėjo būti užlietas, o penkiasdešimtį baržų būtų ištikusi avarija.

— Tu jį matai?..

— Kažkas juoduoja, ten, apačioje...

Barža vis dar kilo, bet jau lėčiau. Trys sklendės iš keturių jau buvo uždarytos, tačiau barža vis dar stipriai daužėsi bortais į šliuzo kameros sieną ir tikriausiai traiškė varovą.

— Koks gylis?

— Mažiausiai metras po laivo dugnu...

Tai buvo siaubinga. Blausioje arklidės žibinto šviesoje buvo matyti, kaip paknopstomis atlekia belgė su gelbėjimo ratu rankose.

Ji šaukė, apimta baisios nevilties:

— Aš žinau, kad jis nemoka plaukti!..

Megrė visiškai šalia išgirdo kažkieno rūstų balsą:

— Tuo geriau! Mažiau kankinsis...

Visa tai tęsėsi dar kokias penkiolika minučių. Žmonėms triskart pasirodė, kad mato išneriantį kūną. Bet tik tuščiai buvo smeigiami kobiniai nurodytose vietose.

„Madlena“ lėtai išplaukė iš šliuzo, o vienas senas varovas subambėjo:

— Viskas, kas tik įmanoma, paprastai užsikabina po vairu! Mačiau panašų įvykį Verdene...

Jis klydo. Kai barža paplaukė penkiasdešimt metrų toliau ir vyrai galėjo kartimis iščiupinėti visus žemupio vartus, kažkuris iš jų ėmė šaukti žmones į pagalbą.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Megrė ir žmogžudystė prie upės»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Megrė ir žmogžudystė prie upės» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Megrė ir žmogžudystė prie upės»

Обсуждение, отзывы о книге «Megrė ir žmogžudystė prie upės» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x