Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Здесь есть возможность читать онлайн «Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Baltos lankos, Жанр: Классический детектив, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Megrė ir žmogžudystė prie upės: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Megrė ir žmogžudystė prie upės»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Pliaupiant lietui ir tvyrant rūkui upių uosto arklidėje netoli šliuzo nr. 14. randamas madingais drabužiais vilkinčios moters lavonas. Kas ji ir kaip tokioje vietoje atsidūrė? Tai, rodos, neįmenama paslaptis, bet atplaukia sero Volterio Lempsono jachta ir paaiškėja, kad velionė - ponia Meri Lempson. Įtarimai išsyk krinta ant abejingo jos vyro. Kol narpliojama ši byla, kanale randamas sero Lempsono kompaniono lavonas... Prieš komisaro Megrė akis atsiveria aistrų kupinas uosto gyvenimas, ir jis netrunka savęs paklausti, ar Meri Lempson - tikrai Meri Lempson?

Megrė ir žmogžudystė prie upės — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Megrė ir žmogžudystė prie upės», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Dar reikėjo surasti valtį. Metro gylyje po vandeniu pavyko kažką užčiuopti. Tuo metu, kai vienas upeivis jau ruošėsi šokti į vandenį, o jo žmona raudodama bandė jį sulaikyti, varovo kūnas staiga išniro į paviršių.

Jį iškart iškėlė. Dešimt rankų sugriebė vienu metu už veliūro švarko, kuris perplyšo, nes buvo užsikabinęs už varžto vartuose.

Tai, kas vyko toliau, rutuliojosi tarytum košmare. Šliuzininko namelyje nenurimdamas zvimbė telefonas. Pagaliau kažkoks paauglys sėdo ant dviračio ir nuvažiavo ieškoti gydytojo.

Tik jo jau neprireikė. Senojo varovo kūnas į krantą buvo išvilktas nejudantis, be gyvybės ženklų; vienas upeivis nuvilko jam švarką, atsiklaupė prie gigantiškos tarytum kalnas paskenduolio krūtinės ir bandė ištraukti iš burnos liežuvį.

Kažkas atskubėjo su žibintu. Atrodė, kad varovo liemuo pasidarė dar striukesnis, dar kresnesnis negu paprastai, ir net pro varvantį dumblą, kuriuo buvo aplipęs jo veidas, buvo matyti, koks jis išbalęs.

— Jis juda!.. Aš tau sakau, jis juda!..

Prie paskenduolio niekas nešurmuliavo. Tvyrojo tokia tyla, kad kiekvienas žodelis buvo girdėti lyg po katedros skliautais. Net iki čia iš prastai uždarytos sklendės atsklido nepaliaujamas vandens čiurlenimas.

— Kaip?.. — paklausė šliuzininkas sugrįžęs.

— Krustelėjo... Bet vos vos...

— Reikia surasti veidrodį...

„Madlenos“ šeimininkas nubėgo jo paieškoti į laivą. Vyras, daręs dirbtinį kvėpavimą, visas suprakaitavo ir jį pakeitė kitas, pradėjęs dar stipriau spaudinėti skenduolio krūtinę.

Kai pranešė, kad atvyko gydytojas, kurio automobiliui pavyko iki čia atvažiuoti šoniniu keliu, jau visiems buvo matyti, kad senojo Žano krūtinė ima iš lėto kilnotis.

Senajam varovui nuvilko švarką. Pro prasegtus marškinius buvo matyti apžėlusi lyg laukinio žvėries krūtinė. Po dešiniuoju speneliu tęsėsi ilgas randas, o Megrė ant peties dar įžiūrėjo beveik nublukusią tatuiruotę.

— Kitas! — šūktelėjo šliuzininkas, sudėjęs delnus prie burnos. — Į kelionę, jums jau nėra ką čia veikti...

Upeivis, ką tik teikęs skenduoliui pirmąją pagalbą, apgailestaudamas turėjo pasitraukti. Jis nepatenkintas pasišaukė žmoną, drauge su kitomis moterimis atsistojusią nuošaliau apraudoti sužeistojo.

— Bent jau neišjungei variklio?..

Gydytojas liepė visiems smalsuoliams pasitraukti ir, palietęs gulinčiojo krūtinę, suraukė antakius.

— Jis gyvas, ar ne? — išdidžiai paklausė upeivis, pirmasis ėmęsis daryti skenduoliui dirbtinį kvėpavimą.

— Kriminalinė policija! — prisistatydamas įsiterpė Megrė. — Ar tai rimta?

— Daugelis šonkaulių sulaužyti... Tikrai gyvas!.. Bet nustebčiau, jei ilgiau ištemptų... Jis buvo suspaustas tarp dviejų laivų?

— Tiksliau, tarp laivo borto ir šliuzo...

— Taigi, pats pasižiūrėkite!

Gydytojas pridėjo komisaro delną prie kairio varovo dilbio, sulaužyto dviejose vietose.

— Ar kur nors yra neštuvai?..

Mirštantysis išleido silpną atodūsį.

— Aš tuoj suleisiu jam vaistų... Tegu greičiau paruošia neštuvus... Juk ligoninė tik už kokių penkių šimtų metrų...

Pagal saugos reikalavimus šliuze turėjo būti neštuvai: jie buvo laikomi palėpėje ir dabar stoginės langelyje pradėjo blaškytis žvakės šviesa.

Belgė verkė ir iš tolo priekaištingai žiūrėjo į Megrė.

Gal dešimt vyrų kėlė varovą, iš kurio gerklės pasigirdo gargimas. Paskui žibintas nulingavo plento link, apmesdamas šviesos ratilu negausų nešančiųjų būrelį, o tuo metu motorinė barža, užsidegusi žalias ir raudonas šviesas, triskart įjungė sireną ir nuplaukė švartuotis į miesto prieplauką, kad iš ryto spėtų išvykti pirmoji.

Dešimta palata. Numeris buvo beveik neįžiūrimas — Megrė jį pastebėjo per atsitiktinumą. Ten buvo paguldyti tik du ligoniai, kurių vienas knarkė kaip kūdikis.

Komisarui teko nemažai pramindžikuoti koridoriuje, išklotame baltomis plytelėmis, o aplinkui nekreipdamos į jį dėmesio bėgiojo seselės, pusbalsiu perdavinėdamos viena kitai gydytojų nurodymus.

Moterų pilnoje aštuntoje palatoje priešais aptarinėta naujojo ligonio būklė ir bandyta nustatyti diagnozes.

— Jei jau paguldo į dešimtąją!..

Gydytojas buvo apkūnus vyriškis, nešiojo raginius akinius. Apsivilkęs baltu chalatu, jis keletą kartų praėjo pro Megrė, netaręs jam nė žodelio.

Tik apie vienuoliktą valandą pagaliau tarė jam:

— Norėtumėte jį pamatyti?

Palatoje atsivėręs vaizdas pasirodė labai netikėtas. Komisaras vos atpažino senąjį Žaną, jau švariai nuskustu veidu, nes jam turėjo užsiūti žaizdas ant skruosto ir kaktos.

Jis gulėjo visas švarutėlis, ant baltų paklodžių, iš viršaus krito švelni matinės lempos šviesa.

Gydytojas kilstelėjo apklotą.

— Įsižiūrėkite į jo kaulų sandarą!.. Jis sudėtas it koks lokys... Sakyčiau, kad dar niekuomet nesu matęs taip tvirtai sudėto skeleto... Kaipgi jam šitaip nutiko?..

— Jis nukrito nuo šliuzo vartų tuo metu, kai buvo atidarytos sklendės...

— Supratau... Tikriausiai jį suspaudė tarp sienos ir baržos borto... Krūtinė pačia tikriausia šio žodžio prasme yra sutraiškyta... Šonkauliai sulaužyti...

— O visa kita?..

— Dar reikėtų jį gerai apžiūrėti rytoj, kartu su kolegomis, jei tik jis išgyvens... Tai bus labai keblu... Menkiausias neatsargus judesys jį paprasčiausiai nužudytų...

— Ar jis buvo atgavęs sąmonę?

— Aš net nežinau! Štai kas labiausiai stebina... Kai zondavau jo žaizdas, labai aiškiai jaučiau, kad jis pusiau praviromis akimis įdėmiai mane stebi... Bet kai tik pasižiūrėjau į jį, iškart užsimerkė... Jis nekliedi... Tik retkarčiais sugargaliuoja...

— Kaip jo ranka?

— Nieko rimto! Kaulas dvigubo lūžio vietose jau atstatytas... Bet krūtinės taip paprastai nesutvarkysi it kokio raktikaulio... Iš kur jis kilęs?

— Nežinau...

— Suprantate, aš klausiu, nes suradau ant jo kūno keistų tatuiruočių... Mačiau tai ir pas Afrikos bataliono karius, tik šitos į anas nepanašios... Aš jums jas galėsiu parodyti rytoj, kai prieš gydytojų konsultaciją nuimsime gipsą...

Atėjo durininkas ir pranešė, kad keletas žmonių užsispyrę reikalauja leisti aplankyti sužeistąjį. Megrė pats nuėjo į laukiamąjį ir pamatė abudu upeivius iš „Apvaizdos“, apsivilkusius išeiginiais drabužiais.

— Juk mes galime su juo pasimatyti, ar ne, komisare?.. Čia viskas tik dėl jūsų kaltės, pats tai suprantate!.. Kaip jūs jį išgąsdinote savo istorijomis... Ar jam jau geriau?..

— Geriau... Tikslią diagnozę gydytojai pasakys rytoj...

— Leiskite man į jį pasižiūrėti... Nors iš tolo!.. Juk jis buvo tikra mūsų laivo dalis!..

Ji pasakė ne šeimos , bet laivo, ir tai nuskambėjo galbūt dar graudžiau.

Jos vyras, jautęsis labai nejaukiai vilkėdamas mėlyną saržos kostiumą ir įkišęs kaklą į celiuliozinę prisegamą marškinių apykaklę, droviai slapstėsi žmonai už nugaros.

— Tik pasistenkite nekelti triukšmo...

Juodu žiūrėjo stovėdami koridoriuje, iš kur buvo matyti tik beformis gumulas po apklotu, o veido vietoje — dramblio kaulo baltumo dėmelė ir keletas kuokštelių žilų plaukų.

Turbūt dešimtį kartų garbioji upeivė buvo pasirengusi pulte įpulti į palatą.

— Sakykite!.. Jei šiek tiek sumokėtume, gal jį geriau prižiūrėtų?..

Ji nedrįso atidaryti rankinuko, tik nervingai maigė jį rankose.

— Yra tokių ligoninių, ar ne? Kur sumokama... Kiti ligoniai čia neserga užkrečiamomis ligomis?..

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Megrė ir žmogžudystė prie upės»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Megrė ir žmogžudystė prie upės» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Megrė ir žmogžudystė prie upės»

Обсуждение, отзывы о книге «Megrė ir žmogžudystė prie upės» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x