Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

— Išgerkite!.. Yes!.. Prašau... Juk esate džentelmenas...

Jis kone maldavo. Vėl ištiesė butelį ir pasižiūrėjo susigėdęs. Buvo girdėti tik kaip deniu pirmyn ir atgal vaikštinėja Vladimiras.

Megrė pastatė ant stalo stiklinę. Staiga kažkas pasibeldė. Luką už durų šaukė:

— Komisare!..

Kai jam atidarė duris, jis pridūrė:

— Viskas baigta...

Pulkininkas nė nesujudėjo. Su niūria veido išraiška jis pro tarpdurį stebėjo, kaip tolsta abu vyrai. Komisaras atsigręžęs pamatė, kaip jis vienu mauku geria stiklinę, kurią ką tik jam siūlė, o paskui išgirdo šūktelint:

— Vladimirai!..

Prie „Apvaizdos“ buvo sustoję keletas žmonių, jau net ant kranto buvo girdėti iš laivo sklindančios raudos.

Tai verkė garbioji upeivė Hortensija Kanel, klūpodama prie Žano, ir vis dar kalbėjosi su juo, nors jis jau prieš keliolika minučių buvo miręs.

Jos vyras denyje laukė, kol pasirodys komisaras. Straksėjo priešais jį, toks liesutis, nepaprastai susijaudinęs, ir išsigandęs murmėjo:

— Ką man daryti?.. Jis mirė!.. Mano žmona...

Šito vaizdo Megrė negalėjo pamiršti: arklidėje, kur per abu arklius beveik nebuvo vietos, vos ne ritiniu susisukęs gulėjo žmogus, galva pusiau įsirausęs į šiaudus. Ant šviesių belgės plaukų krito saulės spinduliai, ir ji vis dar tyliai dejuodama kartojo:

— Mano mažasis Žanai...

Lyg Žanas iš tikrųjų būtų buvęs vaikas, o ne tvirtas it uola senis, sudėtas tarytum gorila ir stulbinęs savo neįtikėtina jėga visus gydytojus!

XI LENKIMO MANEVRAS

To vienintelio dalyko niekas, išskyrus Megrė, nepastebėjo. Praėjus dviem valandoms po Žano mirties, kai jo kūną išgabeno neštuvais į jau laukiantį automobilį, pulkininkas, paraudusiomis akimis, bet išlaikęs savo iškilnią laikyseną, paklausė:

— Kaip manote, ar man duos leidimą laidoti?

— Rytoj galėsite...

Po penkių minučių Vladimiras, kaip visuomet įgudusiais judesiais, atraišiojo švartavimosi lynus.

Prie Vitri le Fransua šliuzo jau laukė dvejetas laivų, pasiruošusių plaukti Dizi link.

Pirmasis jau stūmėsi kartimi per šliuzo kamerą, tik staiga jo vos neužkabino jachta, tada apsuko savo apvalų pirmagalį ir nėrė į atvirą šliuzą.

Pasigirdo pasipiktinimo šūksniai. Upeiviai šaukė šliuzininkui, kad dabar jų eilė ir jie kam reikia parašys skundą, bei daugybę kitų dalykų.

Pulkininkas, apsivilkęs karininko uniforma ir užsidėjęs savo baltąją kepurę, net atsigręžė.

Prie varinio šturvalo jis stovėjo tiesus, nejudrus it stulpas ir žiūrėjo tik tiesiai prieš save.

Kai šliuzo vartai vėl užsidarė, Vladimiras išlipo ant kranto ir ištiesė šliuzininkui jachtos dokumentus bei tradicinius arbatpinigius.

— Po velnių! Jachtoms suteiktos visos privilegijos! — burnojo vienas arklių varovas. — Už dešimt frankų kyšio prie kiekvieno šliuzo...

Bjefas žemiau Vitri le Fransua buvo užkimštas laivais. Atrodė, kad tarp baržų, laukiančių eilės, sunkiai prasmuksi ir su kobiniu.

Vis dėlto, kai tik vartai prasivėrė, vanduo suverpetavo aplink jachtos sraigtą. Tai pulkininkas abejingu rankos mostu paleido variklį.

„Pietų Kryžius“ akimoju įgavo didžiausią savo greitį ir, skardint pasipiktinimo šūksniams, mikliai brovėsi tarp sunkių šalandų, nė vienos net neužkabindamas.

Po poros minučių jachta išnyko už posūkio, o Megrė šalia stovinčiam Lukai paaiškino:

— Juk jie abu mirtinai nusitašę!

Niekas to neįtarė. Pulkininkas, prisisegęs prie kepurės didžiulę auksinę emblemą, laikėsi tvarkingai ir oriai.

Vladimiras, dryžuota palaidine ir užsismaukęs ant viršugalvio pilotę, neišsidavė nė menkiausiu judesiu.

Nebent tik apopleksiškas sero Lempsono sprandas įgavo violetinės spalvos, veidas tapo liguistai pablyškęs, po akimis susidarė driblūs maišeliai, o lūpos papilkėjo.

Rusas galėjo prarasti pusiausvyrą nuo menkiausio stumtelėjimo, nes jis miegojo stačias.

„Apvaizdos“ denyje viskas buvo uždaryta ir nebuvo girdėti nė garso. Už šimto metrų nuo baržos stovėjo prie medžio pririšti arkliai.

Abudu upeiviai išėjo į miestą užsisakyti gedulingų drabužių.