Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

IX GYDYTOJAS

— Matote! Jis parsivilko į savo būdą kaip sužeistas šuo...

Ar garbioji upeivė numanė, kokia iš tikrųjų sužeistojo būklė? Vis dėlto ji nėjo iš proto. Buvo visiškai rami, lyg slaugytų gripu sergantį vaiką.

— Juk nuo kavos jam nepasidarys blogiau, ar ne tiesa? Tik jis nenori nieko valgyti... Turėjo būti kokia ketvirta valanda ryto, kai mane ir mano vyrą staiga prikėlė bildesys laive... Aš pagriebiau revolverį... O vyrui liepiau užsidegti žibintą ir sekti paskui mane...

Galite galvoti, ką tik norite, bet tai buvo Žanas, atrodantis beveik taip, kaip dabar matote... Jis turėjo nusiversti nuo tilto... Ten beveik du metrai aukščio...

Iš pradžių prietemoje jį blogai įžiūrėjome... Man net pasirodė, kad jis yra miręs...

Vyras norėjo sukviesti kaimynus, kad padėtų jį pernešti į lovą... Bet Žanas viską suprato... Jis man spustelėjo ranką... Taip ją spustelėjo!.. Sakytum, lyg būtų įsikabinęs...

Pamačiau, kaip jis šniurkščioja...

Tada aš viską supratau... Kaip gali nesuprasti, jei jis su mumis praleido ištisus aštuonerius metus, ar ne?.. Tačiau jis dabar negali kalbėti... Nors man atrodo, kad girdi, ką sakau... Tiesa, Žanai?.. Tau skauda?..

Sunku buvo pasakyti, ar sužeistojo akys šitaip blizga dėl to, kad jis viską suvokia, ar jį kamuoja karštis.

Moteris nuėmė šiaudagalį, duriantį jam į ausį.

— Aš, visas mano gyvenimas — tai mano mažytis ūkelis, mano puodai, keletas baldelių... Manau, jei man kas nors padovanotų rūmus, jausčiausi ten nelaiminga...

Žanas — tai jo arklidės... Ir jo arkliai!.. Tik pagalvokite!.. Visuomet išpuola viena kita diena, kai niekur nereikia plaukti, nes barža iškraunama... Žanas neturi ką veikti... Juk galėtų nueiti į bistro...

Ne! Jis patogiai atsigula štai šitoje vietoje... Ir šildosi saulutėje...

Megrė apsižvalgė aplink kertę, kurioje įsitaisė senasis varovas: iš dešinės kilo dervoje išmirkytų lentų pertvara, kur ant užlenktos vinies kabojo botagas, o ant kitos — alavinis puodukas ir buvo matyti gabalėlis dangaus, prasimušantis pro stoginės skydų tarpą, o dar dešiniau visą erdvę užėmė raumeningi arklių sturpliai.

Tvyrojo gyvuliška šiluma, dvelkė šiurkštoku ir sodriu gyvenimu — net perštėjo gerklę, kaip nuo aitraus vyno, padaryto iš atšlaitėse renkamų kai kurių vynuogių rūšių.

— Sakykite, juk galima jį palikti čia?

Ji parodė ženklu komisarui, kad kartu su ja išeitų į lauką. Šliuze darbas vyko tuo pačiu ritmu, kaip anksčiau. Šiek tiek tolėliau jau tiesėsi miesto gatvės, kurių gyvenimas alsavo visiškai kanalui svetima aplinka.

— Jis greitai mirs, ar ne?.. Tik ką jis tokio padarė?.. Galėtumėte man papasakoti... Aš gi jums nieko negalėjau svarbaus pasakyti, pripažinkite!.. Pirmiausia, aš nieko nežinojau... Tik vieną vienintelį kartą mano vyras užtiko Žaną pusnuogį... Ir pamatė tas tatuiruotes... Bet jos ne tokios, kokias išsibado kai kurie jūreiviai... Aš įsivaizduoju, ką jūs apie tai galvojate...

Atrodo, kad tada aš jį dar labiau pamilau... Nusprendžiau, kad jis visai ne tas, kuo dedasi, ir yra priverstas slapstytis...

Net už viso pasaulio turtus neišdrįsčiau ko nors jo klausinėti... Manote, kad jis nužudė tą moterį?.. Paklausykite, jeigu jis tai ir padarė, esu tikra, kad ji to nusipelnė!..

Žanas yra...

Ji ieškojo žodžio, kuris geriausiai išreikštų tai, ką norėjo pasakyti, bet nerado.

— Tiek to! Štai mano vyras jau keliasi... Pasiunčiau miegoti, nes jo plaučiai visada buvo silpnoki... Kaip jums atrodo, jei išvirčiau tirštą sultinį?..

— Greitai pasirodys gydytojai. Geriau, kad palauktumėte...

— Ar būtina, kad jie ateitų?.. Juk jie tik kankins jį ir apsunkins paskutines jo gyvenimo akimirkas...

— Kitaip neįmanoma...

— Juk jam taip gera su mumis!.. Ar galiu jus čia palikti minutėlei?.. Juk neisite jo kankinti?..

Megrė pažadėjo linktelėdamas galvą ir sugrįžęs į arklidę išsitraukė iš kišenės metalinę dėžutę, kurioje gulėjo vatos tamponėlis, kiaurai permirkęs rašalu.

Vis dar nebuvo aišku, ar senasis varovas jau atgavo sąmonę. Jo akių vokai buvo pusiau praviri. Smelkėsi ramus ir giedras žvilgsnis.

Kai komisaras, kilstelėjęs dešinę sužeistojo ranką, vieną po kito spaudė jo pirštus prie tamponėlio, jam pasirodė, kad šmėkštelėjo vos pastebima tartum šešėlis šypsena, nors tai galėjo trukti gal tik dešimtadalį sekundės.

Jis užfiksavo ant popieriaus lapo pirštų atspaudus ir dar kurį laiką žiūrėjo į mirštantįjį, lyg būtų dar kažko vylęsis, metė paskutinį žvilgsnį į aptvarus, į nerimstančių arklių sturplius ir išėjo.

Įsitaisę prie šturvalo, upeivis ir jo žmona gėrė kavą su pienu, pavilgydami ten ir duoną, o pasirodžius Megrė, iškart atsigręžė į jo pusę. Už kokių penkių metrų nuo „Apvaizdos“ stovėjo prisišvartavęs „Pietų Kryžius“, bet denyje nebuvo matyti nė gyvos dvasios.

Megrė dviratį buvo palikęs prie šliuzo, tad patraukė jo pasiimti. Po dešimties minučių jis jau atvažiavęs į policijos skyrių siuntė motociklu važiuotą policininką į Epernė, kad fototelegrafu perduotų pirštų atspaudus į Paryžių.

Kai sugrįžo į „Apvaizdą“, ten jį iškart pasitiko du vietinės ligoninės gydytojai, su kuriais bematant turėjo įsitraukti į ginčus.

Gydytojai norėjo pasiimti sužeistąjį. Siaubingai sunerimusi belgė laidė į Megrė maldaujamus žvilgsnius.

— Ar sugebėsite jį išgydyti?

— Ne! Jo krūtinė sutraiškyta. Vienas šonkaulis įsmigęs į dešinį plautį...

— Kiek jis dar pagyvens?

— Kas nors kitas būtų jau seniai miręs!.. Gal valandą, o gal penkias...

— Taigi, palikite jį čia!

Senis gulėjo nejudėdamas, veide nevirptelėjo nė raumenėlis. Kai Megrė praėjo pro garbiąją upeivę, ji droviai prisilietė jam prie rankos, šitaip išreikšdama padėką.

Gydytojai leidosi trapu labai nepatenkinti.

— Leisti žmogui numirti arklidėje! — bambėjo vienas.

— Pamanyk!.. Juk jie ten jį buvo apgyvendinę...

Komisaras dėl viso pikto netoli baržos ir jachtos paskyrė budėti policininką ir prisakė tučtuojau perspėti, jei kas nors ten vyktų.

Pats nuėjo prie šliuzo ir iš kontoros paskambinęs į „Upeivių kavinę“ Dizi sužinojo, kad inspektorius, užsisakęs Epernė automobilį, ką tik išvyko į Vitri le Fransua.

Kanale kaip tik prasidėjo ilga visos valandos pertrauka. „Apvaizdos“ upeivis pasinaudojo šiuo atokvėpiu, kad derva išteptų valtelę, kurią tempėsi iš paskos. Vladimiras šveitė varines „Pietų Kryžiaus“ dalis.

Moteris nenustygstamai zujo po denį, skubėdama tai į virtuvę, tai į arklidę. Vieną kartą ji denyje pasirodė nešina sniego baltumo pagalve, kitą kartą rankose laikydama pialą, pilną garuojančio skysčio, — suprantama, tai turėjo būti sultinys, kurio ji taip užsispyrė išvirti senajam varovui.

Apie vienuoliktą valandą Luką atvažiavo į „Marnos“ viešbutį, kuriame jo jau laukė Megrė.

— Viskas gerai, seni?

— Viskas gerai! Atrodote labai pavargęs, komisare...

— Kaip jūsų tyrimas?

— Nieko ypatingo. Mo — visiškai nieko, jei neminėtume, kad jachta ten sukėlė šiokį tokį skandaliuką... Upeiviai, negalėję naktį užmigti dėl muzikos ir girtų dainų, grasino, kad ateis ir ten viską išdaužys...

— Ten tuo metu stovėjo ir „Apvaizda“?

— Ji buvo pakraunama gal už dvidešimties metrų nuo „Pietų Kryžiaus“... Nieko įtartino nepastebėta...

— Kaip reikalai Paryžiuje?