Жорж Сименон: Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Iš prancūzų kalbos vertė

Vilius Litvinavičius

Turinys

I skyrius

II skyrius

III skyrius

IV skyrius

V skyrius

VI skyrius

VII skyrius

VIII skyrius

IX skyrius

X skyrius

XI skyrius

XII skyrius

I SKYRIUS

Kaip Julijus de Kosteras Jaunesnysis girtuokliauja „Mažajame šventajame Jurgyje“ ir kaip neįmanomi dalykai tuo metu staiga peržengia kasdienio gyvenimo užtvaras.

Kalbėdami apie Kesą Popingą, turėtume pažymėti, kad aštuntą valandą vakaro jis dar turėjo laiko viso to išvengti, nes jo likimas kol kas nebuvo nulemtas. Tik laiko kam? Ar jis dar galėjo daryti ką nors kita, išskyrus tai, ką rengėsi? Beje, įsitikinęs, kad jo veiksmai turės nė kiek ne daugiau reikšmės už tuos, kuriuos jis tūkstančių tūkstančius kartų per dienų dienas atlikdavo ir anksčiau?

O jis tik gūžtelėtų pečiais, jei kas nors pasakytų, kad jo gyvenimas netruks staiga pasikeisti, o ši nuotrauka ant mažo staliuko, kur jis stovi apsuptas šeimos ratelio, atsainiai pasirėmęs ranka į kėdės atkaltę, bus išspausdinta visuose Europos laikraščiuose.

Pagaliau net jei jis sąmoningai imtųsi aiškintis, kas gi glūdi jo sieloje, kad sudarytų prielaidas tokiai audringai ateičiai, tai, be jokių abejonių, nė nepagalvotų apie jį persmelkiantį užslėptą jausmą, beveik gėdą, kai pamatydavo pravažiuojantį traukinį, ypač naktinį, kurio nuleistos langų užuolaidos dengė keleivių gyvenimo paslaptis.

Net jei kas nors atvirai išdrįstų pareikšti, kad šią akimirką jo šeimininkas Julijus de Kosteras Jaunesnysis įsikniaubęs į stalą „Mažojo šventojo Jurgio“ užeigoje uoliai geria, tai poveikis būtų kaip žirniai į sieną, nes Kesas Popinga nejautė jokio polinkio mistifikuoti ir visada turėjo aiškią nuomonę apie žmones ir reiškinius.

Ir kaip iššūkis bet kokiai tikrovei Julijus de Kosteras Jaunesnysis iš tiesų sėdėjo „Mažajame šventajame Jurgyje“.

O Amsterdame, „Karltono“ viešbučio apartamentuose, tokia Pamela maudėsi vonioje, nes rengėsi eiti „Pas Tušinskį“, į madingą kabaretą, kur ji dirbo.

Tik ką tai galėjo turėti bendra su Popinga? Kad ir tai, jog Paryžiuje, Blanš gatvės restoranėlyje „Pas Mėli“, kažkokia Žana Rozjė, tokia rudaplaukė, sėdėjo prie staliuko vieno tokio Luji draugijoje ir, imdama garstyčių, jo klausė:

— Tai tu dirbi šį vakarą?

Ir kad Žiuvizi miestelyje, netoli manevrinės geležinkelio stoties, prie Fontenblo plento, kažkoks autoserviso savininkas ir jo sesuo Roza...e

Iš tikrųjų visa tai kol kas neegzistavo. Šie ateities vaizdai buvo iš pačios artimiausios Keso Popingos ateities. O jis tą gruodžio dvidešimt aštuntosios trečiadienį, aštuntą valandą vakaro, nė už ką pasaulyje to nenumanė ir rengėsi ramiai rūkyti cigarą.

Ir jis niekam neprisipažintų, nes priekabiau pasižiūrėjus tai būtų panašu į šeimyninio gyvenimo kompromitaciją, kad pasibaigus vakarienei jis pajuto sunkiai įveikiamą potraukį nusnūsti. Maistas čia buvo niekuo dėtas, nes, kaip ir daugelyje olandų šeimų, pavakarieniauta gana lengvai: puodelis arbatos, riekutė duonos, užtepta sviestu, keli plonyčiai griežinėliai kumpio ir sūrio, kartais dar pyragaitis.

Tikroji kaltininkė veikiau buvo tokia įspūdinga krosnis, geriausia, kokią tik įmanoma sumūryti, iš žalių keraminių koklių su masyviais nikelio apvadais. Ir ši krosnis nebuvo šiaip sau krosnis, nes trykštančia iš jos kaitra, alsavimu, jei galima taip pasakyti, suteikė ritmą visam šių namų gyvenimui.

Cigarų dėžutė gulėjo ant marmurinio židinio, ir Popinga tingiai paėmė vieną, šnarpšdamas jį pauostė ir sutraškino tabaką. Tai būtina, jei nori tinkamai įvertinti cigarą, be to, taip yra įprasta.

Vos stalas buvo nukraustytas, Popingos duktė Fridą, penkiolikmetė kaštoniniais plaukais, susidėliojo sąsiuvinius po pačia lempa ir ilgai stebeilijosi į juos didžiulėmis tamsiomis akimis, kurių žvilgsnis ničnieko nesakė ar bent jau nieko negalėjai iš jo išskaityti.

Viskas ėjo įprastine tvarka. Karlas, trylikametis vaikėzas, pasitrynė kakta į motiną, paskui į tėvą, pabučiavo seserį ir nuėjo miegoti.

Iš krosnies vis sklido ūžimas, ir Kesas iš įpročio paklausė:

— Ir ką gi jūs veikiate, mamyte?

Mamyte ją vadino dėl vaikų.

— Turiu užbaigti šios dienos albumo dalį.

Ji buvo keturiasdešimties metų ir galėjo pasigirti tokiu pačiu švelnumu, tokiu pačiu orumu, kokiu alsavo visi namai, kiekvienas čia esantis daiktas ir žmonės. Gal netgi galėtum pridurti, kad, panašiai kaip krosnis, ji pasižymėjo aukščiausia Olandijos žmonos kokybe, o kalbėti vien apie aukščiausią kokybę, beje, buvo tikra Keso manija.

Jei jau iki galo apie kokybę, tai čia tik šokoladas buvo ne aukščiausios rūšies, tik valgytas vis tos pačios markės, nes kiekvienoje pakuotėje rasdavai blizgančio popieriaus paveikslėlį, kuris paskui užimdavo vietą tam skirtame albume, ir per keletą metų turėjo susikaupti spalvinga visų pasaulio gėlių kolekcija.

Taigi ponia Popinga įsitaisė prie savo garsiojo albumo ir dėliojo tuos paveiksliukus, o Kesas tuo metu sukinėjo radijo imtuvo rankenėles. Iš išorinio pasaulio jį tepasiekė vienišas sopranas ir retkarčiais dar fajanso dzingsėjimas, atsklindantis iš virtuvės, kur tarnaitė plovė indus.

Oras buvo toks sunkus, kad cigaro dūmai nekilo iki lubų, bet likdavo tvyroti aplink Popingos veidą, ir jis kartas nuo karto juos išsklaidydavo ranka lyg Nekaltosios Mergelės kūdikis debesėlį.

Jau penkiolika metų šitaip slinko gyvenimas, ir jie visi buvo kone sustingę tomis pačiomis pozomis.

Tačiau šiek tiek po pusės devintos, kai sopranas pagaliau išsikvėpė ir monotoniškas balsas pradėjo pranešinėti biržos kursus, Kesas ištiesino kelis ant kelio sudėtas kojas, pasižiūrėjo į savo cigarą ir sudvejojo:

— Svarstau, ar viskas tvarkingai sekasi „Okeane III“.

Tyla. Tik krosnies ūžimas. Per tą laiką ponia Popinga suspėjo įklijuoti į albumą porą paveikslėlių, o Fridą užversti sąsiuvinio lapą.

— Gal bus geriau, jei eisiu pasižiūrėti.

Ir štai burtas buvo mestas! Dar truputis laiko surūkyti porą ar trejetą milimetrų cigaro, pasirąžyti, išgirsti, kaip derinami muzikos instrumentai Hilverso kamerinėje salėje, ir Kesą pačiupo lemtingai besiklostančių aplinkybių krumpliaračiai.

Dabar kiekviena tų akimirkų tapo reikšmingesnė už visas tas akimirkas, kurias teko išgyventi iki šiol, net kiekvienas rankos mostas įgavo tokios svarbos lyg tų valstybės vyrų, kurių menkiausius judesius užfiksuoja laikraščiai.

Tarnaitė atnešė jo storą pilką apsiaustą, kailiu pamuštas pirštines ir kepurę. Dar įmovė batus į kaliošus, o jis tik paklusniai pakėlė vieną koją, paskui kitą.

Jis pabučiavo žmoną, dukterį, konstatavo, kad nežino, ką pastaroji galvoja, o ji tikriausiai apskritai nieko negalvojo; paskui jau koridoriuje suabejojo, ar verta sėsti ant dviračio. O jo dviratis visas buvo nikeliuotas, su pavaromis, vienas gražiausių, kokį tik galėtum įsivaizduoti.

Jis nusprendė nukakti pėsčiomis, ir kai išėjo į lauką, patenkintas dirstelėjo pro petį į savo namą. Jis savo ranka braižė planą, prižiūrėjo statybą. Namą reikėtų vadinti netgi vila. Gal ji nebuvo didžiausia visame kvartale, bet pretendavo į geriausią sumanymą ir idealiausias proporcijas.

Netgi pats kvartalas, vienas iš tų naujųjų, šiek tiek nuošaliau nuo Delfzeilo plento, buvo pats patogiausias ir sveikiausias Groningene.

Iki šiol gyvenimas Kesui Popingai teikė vien pasitenkinimą, nes niekas negali tvirtinti, kad aukščiausios kokybės daiktas nėra aukščiausios kokybės daiktas, kad gerai pastatytas namas nėra gerai pastatytas namas ir kad Ostingo mėsos gaminiai nėra geriausi visame Groningene.