Жорж Сименон: Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Ir tik kai vakarais praeidavo pro tą vietą, įsivaizduodavo ten vykstančius tam tikrus dalykus. Bet šį kartą jis buvo nepalyginamai labiau sujaudintas, nes pamatė ponią de Koster su peniuaru. Iki šiol jis ją matydavo tik iš tolo, gatvės drabužiais. Jis žinojo, kad jai vos trisdešimt penkeri metai, o Julijui de Kosterui Jaunesniajam jau buvo sukakę šešiasdešimt.

Jis praėjo... Tepastebėjęs pirmame aukšte, kai stabtelėjo akimirką, judant du šešėlius už užuolaidos... Iš čia matėsi stotis, kur penkios minutės po vidurnakčio turėjo išvykti paskutinis traukinys... Priešais stotį, šiek tiek dešiniau, dar buvo „Mažasis šventasis Jurgis“, kuris, veikdamas gal ne taip įaudrinamai, reiškė jam vos ne tą patį kaip namas, kurį ką tik praėjo.

Kadaise, dar diližanų laikais, čia buvo užeiga, pavadinta „Didžiuoju šventuoju Jurgiu“, netoli kurios atsirado kita užeigėlė su „Mažojo šventojo Jurgio“ iškaba.

Dabar likusi vienintelė ta užeigėlė, įsikūrusi pusrūsyje, langais palei pat šaligatvį, beveik visą laiką būdavo tuščia, lankoma daugiausia vokiečių ir anglų jūreivių, bet tik tuo metu, kai kiti barai mieste jau būdavo uždaryti.

Popinga prieš savo valią visada mesdavo ten žvilgsnį, nors ir nieko ypatinga nepamatydavo, tik tamsinto ąžuolo stalus, suolus, taburetes, o gilumoje už baro — storulį šeimininką, kuriam pagurklis trukdė užsisegti apykaklę.

Kodėl gi „Mažasis šventasis Jurgis“ sukeldavo įspūdį, kad čia lėbautojų lizdas? Gal dėl to, kad veikdavo iki antros ar trečios valandos paryčių? Ar kad kadaginės ir viskio buteliai lentynose stovėjo tankiau negu bet kur kitur? Ar dėl to, kad baras buvo pusrūsyje?

Kaip visuomet, Popinga šį kartą taip pat metė ten žvilgsnį ir po akimirkos jau stovėjo prispaudęs nosį prie stiklo; kad geriau matytų ir būtų tikras, jog akys jo neapgauna, ar bent įsitikintų suklydęs.

Groningene surastum dviejų kategorijų kavines: verlofus, kur prekiaujama vien silpnaisiais gėrimais, ir vergūningus, kur liejasi stiprusis alkoholis.

Tačiau Kesas manytų, kad ištiko didelė gėda, jei įmintų koją į vergūningo kavinę. Atsisakytų net pažaisti pamėgtais kėgliais, jei šio žaidimo salė būtų išsidėsčiusi tokio pobūdžio įstaigos galinėje patalpoje.

„Mažasis šventasis Jurgis“ buvo visų vergūningų vergūningas. Tačiau salėje apačioje gėrė vienas žmogus, ir tas žmogus negalėjo būti niekas kitas tik pats Julijus de Kosteras Jaunesnysis!

Jei šią akimirką Kesas būtų atsidūręs savo šachmatų klube ir pasakęs daktarui Klasui, net nesvarbu kam, kad matė Julijų de Kosterą „Mažajame šventajame Jurgyje“, į jį tik liūdnai pasižiūrėtų ir patartų pasigydyti!

Yra žmonių, iš kurių leistina ir pasišaipyti. Bet Julijus de Kosteras...

Ta jo barzdelė kaip ledo gabalas, atšaldanti visą Groningeną. O jo laikysena! O juoda apranga! Dar ta jo garsioji skrybėlė, tarpinis meliono ir smailios mago kepurės variantas...

...Ne! Neįmanoma, kad Julijus de Kosteras galėtų nusiskusti barzdelę. Ir tiesiog neįtikėtina, kad jis apsirengtų juokingu kaštoniniu kostiumu, kuris jam dar ir per platus.

O jau sėdėti čia, prie „Mažojo šventojo Jurgio“ stalo su nepermatoma stikline, kurios turinys tegali būti kadaginė...

Ir taip jau nutiko, kad tas žmogus atsitiktinai dirstelėjo pro langą ir atrodė toks nustebęs, jog net šiek tiek ištiesė kaklą, idant geriau įsižiūrėtų į Popingą, kurio nosis buvo priplota prie stiklo.

Ir atsitiko dar labiau neįtikėtinas dalykas, nes jis lengvai mostelėjo, lyg kviestų:

— Įeikite gi pagaliau!

Ir Kesas įėjo, tiesiog paralyžiuotas. Sako, taip nutinka gyvūnams nuo gyvatės žvilgsnio. Jis įėjo, o smuklininkas, tuo metu šluostantis stiklines, jam šūktelėjo:

— Ar negalite paskui save uždaryti durų kaip visi žmonės?

Čia jis, Julijus de Kosteras! Parodė savo bendrui taburetę ir sumurmėjo:

— Galėčiau lažintis, kad buvote užsukęs į laivą?

Paskui nelaukdamas atsakymo, taip trumpai, kaip niekas niekada dar negirdėjo jo kalbant:

— Jie ten keikėsi?

Ir vėl, staiga pakeitęs toną:

— Iš tiesų tai turėjote mane šnipinėti, kitaip iš kur žinotumėte, kad aš esu čia?

Labiausiai stulbino, kad jis visai neatrodė susierzinęs, kalbėjo be jokio apmaudo žaismingai šypsodamasis. Jis mostelėjo šeimininkui, kad pripildytų stiklines, bet paskutinę akimirką apsigalvojo ir liepė palikti butelį ant stalo.

— Paklausykite, pone de Kosterai, šį vakarą vyksta...

— Iš pradžių išgerkite, pone Popinga!

Toks buvo jo įprotis Kesą vadinti ponu Popinga. Beje, taip šaukdavo ir savo nereikšmingiausius sandėlininkus. Tik dabar į šį žodį įdėjo romios ironijos ir atrodė, kad jam malonu trikdyti savo darbuotoją.

— Siūlau jums išgerti ir kuo nuoširdžiausiai patariu ištuštinti visą butelį, jei tik sugebėsite, vien tam, kad alkoholis padės geriau suvirškinti tai, ką turiu jums pasakyti... Nesitikėjau malonumo susitikti su jumis šį vakarą... Galėtumėte pastebėti, kad ir aš esu šiek tiek išgėręs, ir tai suteiks žavingos stilistikos mūsų pokalbiui...

Jis buvo girtas! Popinga galėtų dėl to prisiekti! Taip, jis buvo girtas ir dar atrodė kaip žmogus, kurio toks gyvenimo būdas ir kuriam tai nesudaro menkiausių keblumų.

— Labai nemaloni „Okeano III“ istorija, nes šio puikaus laivo fraktavimo sąlygos tiksliai nurodo, kad po septynių dienų jis turi būti Rygoje... Bet dėl to, kas iš tikrųjų vyksta, bus kur kas nemaloniau kitiems, pavyzdžiui, jums, pone Popinga!..

Kalbėjimas jam netrukdė nei valgyti, nei gerti, o Kesas besidairydamas pastebėjo šalia jo ant suoliuko pasidėtą didelį minkštą ryšulį.

— Ir dar nemaloniau, kad neturite santaupų ir turėsite atsidurti ant grindinio kaip jūsų svainis...

Ir jis taip pat jam stengiasi priminti Merkemaną?

— Ištuštinkite savo stiklinę, prašau jūsų... Esate gana protingas žmogus, todėl galiu jums viską pasakyti... Įsivaizduokite, pone Popinga, kad rytoj bus paskelbta apie Julijaus de Kostero Jaunesniojo bendrovės piktybinį bankrotą, o policija pradės mano paieškas...

Laimei, Kesas jau buvo kone vienu mauku ištuštinęs dvi stiklines kadaginės. Jam galėjo atrodyti, kad alkoholis iškraipė jo regėjimą ir prieš jį sėdi visai ne Julijus de Kosteras, velniškai nutaisęs cinišką šypsenėlę ir ramiai glostantis švariai nuskustą smakrą.

— Vis tiek visko nesuprasite, ką ketinu jums paaiškinti, nes esate tikras olandas. Bet vėliau, kai gerai apmąstysite, pone Popinga...

Kaskart „pone Popinga“ jis ištardavo kitokiu tonu, tarytum užsigardžiuotų kiekvienu skiemeniu.

— Ir tai jums pirmiausia įrodys, kad, nežiūrint visų jūsų puikių savybių ir labai geros nuomonės apie save, kaip bendrovės patikėtinis esate tiesiog apgailėtinas, nes taip nieko ir nepastebėjote... Štai jau aštuoneri metai, kaip visa galva esu pasinėręs į įvairias spekuliacijas, kurias būtų per švelnu apibūdinti kaip rizikingas...

Pasidarė dar karščiau negu Keso namuose, tik toks skirtumas, kad kaitra atrodė tiesiog nuožmi, svilinanti, kokią be gailesčio skleidžia ketaus krosnelė, kurias dar galima pamatyti nedidelėse geležinkelio stotyse. Oras buvo sunkte persisunkęs kadagine, ant grindų pribarstyta pjuvenų, stalas išmargintas drėgnais alkoholio ratilais.

— Gerkite, prašau jūsų, tardamas sau, kad beliko tik ši vienintelė paguoda! Tarp kitko, kai paskutinį kartą mačiau jūsų svainį, tai jau atrodė, kad jis pradeda šį bei tą suprasti... Taigi buvote nuėjęs į laivą ir...