Жорж Сименон: Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Pasidarė žvarbu, spaudė sausas ir skvarbus šaltis. Po kaliošais gurgždėjo įšalęs sniegas. Susikišęs rankas į kišenes ir su cigaru tarp dantų Kesas žingsniavo uosto link, susirūpinęs, ar tikrai viskas gerai „Okeane III“.

Tai nebuvo sau susigalvotas pasiteisinimas. Jis iš tikrųjų jautė pasitenkinimą išeiti į nakties vėsumą, užuot snūduriavęs įprastoje namų šilumoje. Tik jis nė už ką nebūtų išdrįsęs atvirai pamanyti, kad pasaulyje gali būti kokia nors mielesnė vietelė už jo namų židinį. Štai kodėl jis parausdavo, kai išgirsdavo pravažiuojant traukinį. Ir tai sukeldavo keistoką baimę, kuri leistų numanyti, kad jį apima ilgesys.

„Okeanas III“ iš tikrųjų buvo visiškai realus, o naktinis Popingos apsilankymas buvo jo tarnybinė pareiga. Pas Julijų de Kosterą Jaunesnįjį jis ėjo pirmojo pavaduotojo ir bendrovės patikėtinio pareigas. O Julijaus de Kostero Jaunesniojo bendrovė buvo solidžiausia ne tik Groningene, bet ir visoje olandų Frizijoje, tiekianti visus laivybos reikmenis, pradedant takelažo lynais ir baigiant mazutu ir anglimis, įtraukiant aprūpinimą alkoholiu bei maisto atsargomis.

Taigi „Okeanas III“, turėjęs išplaukti iš kanalo į įlanką vidurnaktį, maždaug priešpiet pateikė nemenką užsakymą.

Kesas laivą pamatė dar iš tolo, nes tai buvo didelis trijų stiebų kliperis. Vilhelminos kanalo prieplaukose nesimatė nė gyvos dvasios, tik visur prigriozdinta lynų ritinių, kuriuos jis mikliai perlipdavo. Paskui kaip žmogus, įgudęs tokiuose reikaluose, jis užsiropštė locmano kopėtėlėmis į laivą ir tvirtu žingsniu pasuko kapitono kabinos link.

Tai tikrai buvo paskutinė galimybė atidėti lemties nuosprendį. Jis dar galėjo apsigręžti ir pasukti atgal, bet apie savo likimą ničnieko nenumanė, todėl stumtelėjo duris ir kaktomuša susidūrė su raudonveidžiu milžinu, kuris apipylė jį visokiais, kokius tik mokėjo, įžeidimais ir keiksmažodžiais.

Atsitiko visiškai negirdėtas per visą Julijaus de Kostero Jaunesniojo bendrovės gyvavimo laiką dalykas: barža cisterna, turėjusi septintą valandą išpilti mazutą, — o Kesas Popinga pats ją užsakė, — iki šiol neatplaukė! Ji ne tik kad neprisišvartavo prie „Okeano III“ borto, bet jos denyje nebuvo nė vieno žmogaus, o likusių atsargų taip niekas ir neatgabeno.

Po penketo minučių Kesas Popinga, kažką murmėdamas panosėje, išlipo krantinėje, užtikrinęs, kad įvyko kažkoks nesusipratimas, ir viskas tučtuojau bus sutvarkyta.

Jo cigaras užgeso. Jis pasigailėjo, kad paliko namie dviratį, ir dabar bėgo. Taip, jis bėgo gatvėmis lyg koks berniūkštis, taip, jis buvo išmuštas iš vėžių nuo minties, kad laivas, nepristačius mazuto, turės praleisti potvynį ir galbūt sužlugs reisas į Rygą. Nors Popinga pats neplaukiojo, vis dėlto buvo išlaikęs tolimojo plaukiojimo kapitono egzaminus ir dabar kaip tikras jūreivis gėdijosi dėl savo bendrovės, kad nutiko toks dalykas.

Ar ponas Julijus de Kosteras nebus užsukęs, kaip kartais pasitaikydavo, kokiais nors reikalais į bendrovės būstinę? Ten jo neatsirado, ne, ir Popinga, uždusęs, nė kiek nesudvejojo pasukti link savo šeimininko namų, kuplaus, prašmatnaus kotedžo, tiesa, senesnio ir ne tokio patogaus kaip jo, panašiai kaip ir kiti namai šiame mieste. Ir štai jis pirmą kartą prie šių durų. Kai paskambino, pagalvojo, ar numesti cigarą, ir jau gromuliavo sakinį...

Žingsniai priartėjo iš tolo, atsivėrė durų langelis, ir į jį pažvelgė abejingos tarnaitės akys. Ne! Pono Julijaus de Kostero nėra namie. Taigi Kesas sukaupė drąsos ir paprašė, kad jam leistų pasimatyti su ponia de Koster, kuri iš tikrųjų buvo didelė dama, provincijos gubernatoriaus duktė, ir niekas nedrįsdavo painioti jos į komercinius reikalus.

Durys pagaliau atsidarė. Popinga turėjo ilgokai palaukti trijų marmurinių laiptelių apačioje, šalia vazono su didele palme, paskui jam davė ženklą kopti į viršų, ir jis atsidūrė kambaryje, apšviestame oranžinės šviesos, kur laukė moteris šilko peniuaru, rūkanti cigaretę nefrito kandiklyje.

— Ko pageidaujate? Mano vyras išėjo iš pat ankstaus ryto, kad suspėtų užbaigti darbą biure. Kodėl gi jūs ten nenuėjote?

Ir jam niekaip nepavyko užmiršti nei šio peniuaro, nei tų tamsių plaukų, pakaušyje susuktų į kuodą, nei visiško abejingumo tos moters, kurios akivaizdoje sugebėjo tik kažką neaiškiai lementi traukdamasis atatupstas.

Po pusvalandžio išgaravo paskutinė viltis, kad „Okeanas III“ galės išplaukti į reisą. Kesas vėl pasuko bendrovės būstinės link, manydamas, kad pakeliui galbūt pavyks susitikti su šeimininku. Paskui jis sugrįžo kur kas judresne gatve, kur dar tebeveikė parduotuvės, nes artėjo Kalėdos. Kažkas sugriebė jį už rankos.

— Popinga!

— Klasas!

Čia buvo daktaras Klasas, vaikų ligų specialistas, iš to paties šachmatų mėgėjų klubo kaip ir jis.

— Ar šiandien neateisite į turnyrą? Atrodo, kad tas lenkas bus sumuštas...

Ne, jis neateis. Tarp kitko, jo diena yra antradienis, o šiandien juk trečiadienis. Jis kaip reikiant pabėgiojo po šaltį, todėl veidas buvo įraudęs, o alsavimas karštas.

— Beje, — vėl prakalbo Klasas, — pas mane ką tik buvo užsukęs pasimatyti Arturas Merkemanas...

— Jam pačiam būtų tik geriau, jei turėtų šiek tiek gėdos!

— Tai aš jam ir pasakiau...

Ir daktaras Klasas pasuko klubo link, o Popingą užklupo dar viena nemaloni staigmena. Ir kodėl čia tam daktarui taip staiga užėjo pasikalbėti su juo apie svainį? Juk kiekvienoje šeimoje pasitaiko kokia nors dėmelė, dėl kurios tektų daugiau ar mažiau gėdytis.

Merkemanas, beje, nieko blogo nepadarė. Nebent jam priekaištautum tik dėl to, kad apsikrovė aštuoniais vaikais, betgi kažkada turėjo neblogą darbą varžytinių agentūroje. Vieną gražią dieną jį prarado. Ir ilgam laikui liko be darbo, nes atrodė pernelyg reiklus, o paskui būtų pasitenkinęs nesvarbu kuo. Taip prasta padėtis pasikeitė į dar blogesnę.

Dabar jau visas miestas jį pažinojo, nes visiems iš eilės įkyrėdavo pasakodamas apie jį užgriuvusias nelaimes ir savo aštuonis vaikus.

Kaip tai vargina. Net skrandyje sunkumas pakilo, ir apie svainį smerkiamai pamanė, kaip tas neprisižiūri, o jo žmona dabar, žiemą, išeina apsipirkti be kepurės.

Nieko nepadarysi! Jis įėjo į krautuvėlę nusipirkti kito cigaro ir nusprendė sugrįžti pro stotį, nes čia buvo ne ką toliau, kaip eiti palei kanalą. Ir jis žinojo, kad nesugebės ištverti nepasakęs žmonai:

— Tavo brolis lankėsi pas daktarą Klasą.

Ji supras. Tik atsidus nieko neatsakydama. Visą laiką taip pat!

Vis apie tai tebegalvodamas jis praėjo pro Šventojo Kristupo bažnyčią, po to pasuko į kairę ramion gatvelėn, kur išilgai šaligatvių driekėsi tikri sniego pylimai, o prie kiemų vartų kabojo masyvūs belstukai. Jis bandė galvoti apie Kalėdas, bet nevertėjo vargintis, nes žinojo, kad jau už trečio dujinio žibinto jam kils visai kitų minčių.

O! Tokia smulkmena! Keletą akimirkų trunkantis nerimas. Taip visą laiką būdavo, kai jis po šachmatų partijos grįždavo pro šią vietą...

Kitaip negu tokie miestai kaip Amsterdamas, Groningenas yra dorovingas, todėl čia nėra pavojaus, kad tiesiog gatvėje sulauksi tam tikro pasiūlymo iš nepadorios moters.

Bet vis dėlto per šimtą metrų nuo stoties stovėjo vienas namas, buržuaziškos išvaizdos, galima sakyti, net prašmatnus, tik jo durys prasiverdavo vos vos stumtelėjus.

Ten niekada nežengė Keso koja. Apie jį savo šachmatų klube tebuvo girdėjęs įvairiausių istorijų. Bent jau jis, kad ir kaip ten būtų, turėjo rūpestingai saugotis neištikimybės savo žmonai.