Жорж Сименон: Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

— Ir jūs nieko neturite jiems pasakyti?

— Visiškai nieko.

— Ir nė žodelio neperduosite ponui de Kosterui?

— Ne!

Taip kalbėti buvo neįsivaizduojama. Anksčiau apie panašius dalykus jis net pagalvoti nedrįsdavo.

Tai patvirtintų, kada jie pasiduodavo iliuzijai esą turtingi, imdavo svarstyti nusigyvenimo galimybę ir prieidavo iki tokių kvailysčių kaip ekonomės vieta Javos saloje ir antrojo karininko tarnyba laive...

Niekad gyvenime! Nei tas, nei anas! Kadangi tikrai vieną kartą visiems laikams viskas baigta, tuo reikia pasinaudoti.

Dabar jis netgi gailėjosi, kad dar taip neseniai jam pritrūko ryžto viską išsakyti de Kosterui. Juk jis leido jam kalbėti. Anam atrodė, kad jis idiotas, geriausiu atveju drovus naivuolis, nepajėgus pats apsispręsti, kai sprendimas tuo metu iš tikrųjų jau buvo beveik priimtas.

Jis turėjo labai paprastai pareikšti:

— Ar žinote, nuo ko aš pradėsiu? Nuvažiuosiu į Amsterdamą ir susirasiu Pamelą...

Taip, senos sąskaitos, kurias reikia suvesti. Galbūt neatrodo pernelyg rimta, bet tai vis dėlto neatidėliotina, nes Kesą labiau už viską žemino, kad jis niekada neišdrįso, praeidamas pro tuos namus kas savaitę ir rausdamas lyg nenaudėlis mokinukas, kaip nors...

Taigi čia jau kaip kirviu nukirsta. Pirmiausia Pamela! Paskui...

Pažiūrėsime! Kesas tuo metu nežinojo, ką darys, bet puikiausiai žinojo, ko tikrai nedarys. Ir kaip tik tas rūpestis jam kvaršino galvą išvakarėse, tačiau jam pritrūko šalto kraujo apie tai pakalbėti.

Ar de Kosteras dar neužsiminė apie Artūrą Merkemaną? Ar neįgėlė Klasas, kai atrodė sakąs:

— Jūsų svainis vėl buvo atėjęs kaulyti iš manęs pinigų. Koks nykus tipas!

Taigi Kesas antruoju Merkemanu netaps. Padėtį Groningene jis žinojo geriau negu bet kas kitas. Nepraeidavo nė savaitės, kai žmonės su kur kas daugiau diplomų negu jis imdavo visur vaikščioti prašinėdami bent kokio darbo. Ir labiausiai atstumiantys atrodė būtent tie, kas dėvėjo dar elegantiškus, bet visiškai sunešiotus drabužius ir dūsaudavo:

— Buvau tokios ir tokios bendrovės direktoriumi. Vis dėlto sutikčiau dirbti bet ką, nes turiu žmoną ir vaikų...

Ir taip jie vaikščiodavo iš vienos bendrovės į kitą su portfeliais rankose. Kai kurie iš jų bandydavo įbrukti elektrinius ventiliatorius ir gyvybės draudimus.

— Ne! — paskelbė Kesas labai garsiai, iš tolo dirsčiodamas į veidrodį.

Jis nelauks, kol susidėvės jo kostiumai, o batuose atsiras skylių, nei kol šachmatų klubo draugai pasidarys tokie gailestingi, kad neprašys nario mokesčio, kaip jau nutiko vienam dalyviui, todėl dėl visuotinio gerumo, balsavus komitetui ir taip toliau...

Beje, negalėjo kilti klausimo dėl tokių dalykų. Tikrai jam neužtektų jėgų priimti tokį iššūkį...

Bet jei jau taip įvyko, tai reikia tuo pasinaudoti...

— Kas ten dar atsitiko? — riktelėjo jis.

— Ponia de Koster klausia, ar nežinote kokių naujienų apie jos vyrą. Atrodo, kad šiąnakt jis negrįžo namo ir kad...

— Ko jūs norite iš manęs?

— Tai turiu pasakyti, kad nieko nežinote?

— Pasakykite jai, kad eitų po velnių kartu su savo meilužiu!

Po šito, jei ponia Popinga dar visiškai neprarado orientacijos...

— Pirmiausia uždarykite duris, meldžiu jus. Ir pasakykite tarnaitei, kad taip netrankytų to kibiro...

Jam skaudėjo galvą, ir jis pasišaukė žmoną, kad lieptų atnešti apelsiną, nes burnoje buvo glitu, o liežuvis pasidarė šiurkštus.

Saulės spindulys driekėsi vis toliau. Tik jautei, kad lauke sausas ir kvapą užimantis šaltis, net iki čia atsklido uosto garsai, sirenos iš laivų, priplaukusių pirmąjį Vilhelminos kanalo tiltą ir reikalaujančių jį pakelti. Ar „Okeanas III“ dar prie krantinės? Visai įmanoma. Kapitonas tikriausiai nusipirko mazuto iš konkurentų, žinoma, iš Vrichteno, kuris jau galvojo, ką visa tai galėtų reikšti.

Kontoros darbuotojai dar nieko nesuprato ir laukė, kol jis atvyks...

Taigi, — jis mėgdavo kartoti vis tą patį, kad kuo anksčiau pasimėgautų malonumu, — pirmiausia Pamela... Julijus de Kosteras sakė, kad ji įsikūrusi „Karltono“ viešbučio apartamentuose...

Po šito, turėdamas penkis šimtus florinų, jis taip pat sės į naktinį traukinį, ir tai bus, tarkime, „Šiaurės žvaigždė“...

Ar dar ilgai užtruks, kol suras Julijaus de Kostero drabužius? Netoli tos vietos, kur jie buvo padėti, yra įsikūrusi žvejybos reikmenų krautuvėlė...

Juodą skrybėlę sniege ant skardžio turėtų iškart pastebėti...

— Paklausykite, mamyte , jei man dar trukdysite, aš...

— Kesai! Tai siaubinga... Tiesiog neįtikėtina!.. Jūsų šeimininkas nusiskandino... Jis yra...

— Tai ko jūs norite iš manęs?

Ir kalbėdamas jis vis žiūrėjo į veidrodį, norėdamas įsitikinti, kad jo veidas išlieka visiškai nesutrikdomas. Tai jį linksmino! Jis visada mėgdavo žiūrėti į veidrodį, dar nuo tų laikų, kai buvo berniūkštis. Pasirinkdavo tokią ar kitokią laikyseną. Tikslindavo detales.

Iš esmės jis tikriausiai turėjo būti aktoriumi. Ir penkiolika metų jis pasimėgaudamas kūrė oraus ir santūraus, tikro olando, pasitikinčio savimi, savo garbingumu, išpažįstamomis vertybėmis ir turinčio viską aukščiausios kokybės, įvaizdį.

— Kaip jūs galite šitaip kalbėti, Kesai?.. Ar nesuprantate, ką noriu pasakyti?.. Julijus de Kosteras puolė į vandenį savo valia...

— O paskui?

— Sprendžiant iš jūsų, kaip man atrodo, jūs kažką žinote...

— Kodėl jums atrodo, kad turėčiau išsikraustyti iš proto, jei kažkoks žmogus nusižudė?

— Bet jis... Jis yra jūsų šeimininkas ir...

— Jis yra laisvas daryti, ką nori, ar ne? Aš gi jau jūsų prašiau, kad leistumėte man miegoti...

— Tai neįmanoma! Apačioje laukia darbuotojas ir primygtinai prašo su jumis pasimatyti...

— Pasakykite jam, kad aš miegu.

— Be abejo, policija taip pat atvyks užduoti jums klausimų...

— Tad dar turėsiu laiko atsikelti.

— Kesai!.. Jūs man keliate baimę!.. Jūs ne savo kailyje... Netgi jūsų akys jau ne visai tokios pačios...

— Gal malonėsite liepti, kad atneštų man cigarų?

Dabar ji jau buvo tikra, kad jos vyras smarkiai serga, mažų mažiausiai pervargęs, jei tik nebus išprotėjęs. Ir bevaliu balsu liepė tarnaitei atnešti cigarų dėžutę, nes nusprendė geriau neprieštarauti. Koridoriuje ji ilgai šnibždėjosi su atėjusiu darbuotoju, ir šis išėjo nunarinęs galvą.

— Ar ponas ne per geriausiai jaučiasi? — išgirdo pramurmant tarnaitę, kai ji įėjo į kambarį.

— Ponas dar niekada taip gerai nesijautė kaip dabar! Kas jums taip pasakė?

— Tai ponia...

Galėjo būti dešimta valanda, ir uoste tokiu metu keliolikos laivų iškrovimas jau buvo pačiame įkarštyje. Ir dėl viską nutvieskusios saulės turėjo būti toks gražus vaizdas, dėl kurio darėsi liūdna, ypač kai daugelio laivų žali, raudoni ar mėlyni bortų apkraštavimai atsispindėdavo vandenyje, o kai kurie, naudodamiesi ramiu oru, džiovindavo išskleistas bures...

Iš savo kontoros rytais jis visa tai matydavo... Jis pažinojo visus kapitonus ir jūreivius... Taip pat atpažindavo kiekvienos sirenos garsą ir galėdavo pasakyti:

— Paklausykite! Tai „Jėzus ir Marija“, praplaukiantis pro antrąjį tiltą... Jis čia bus po pusvalandžio...

Paskui lygiai vienuoliktą kontoros berniukas atnešdavo puodelį arbatos su sausainiais...

Visą tą laiką Julijus de Kosteras Vyresnysis visiškai vienas sėdėdavo kabinete už minkštai apmuštų durų. Ir kas galėtų pasakyti, kad jis yra nukvakęs! Jį pasodindavo į fotelį kaip kokią mumiją, tiksliau — kaip bendrovės simbolį. Į jį teleisdavo pasižiūrėti vieną kitą akimirką, o klientai tą absoliučią protavimo stoką palaikydavo didžiule išmintimi.