Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Kesas sujudėjo lovoje, jau sudrėkusioje nuo prakaito. Jo pižama po pažastimis buvo visiškai permirkusi. Vis dėlto jis dar dvejojo, ar keltis, nes tada reikėtų ką nors daryti.

Gulėdamas kambaryje, jis viską galėjo daryti mintyse. Ir Pamela jam atrodė lengvai prieinama, o Eleonora de Koster jį iškart sujaudindavo, nežiūrint to jos impozantiško cigaretės kandiklio.

Tik kaip viskas atrodys, kai jis atsikels, kruopščiai nusipraus, švariai nusiskus, užsivilks pilką Keso Popingos aprangą, kosmetikos priemonėmis priglaistys prie galvos šviesius plaukus?

Dabar jam reikėjo nors kiek atsispirti smalsumui ir netgi dar kažkokiam sunkiai nusakomam jausmui, kad nenueitų ten pasidomėti, kas vyksta, nes iš „Okeano III“ kapitono, o Kesas jį pažinojo kaip žiaurų ir vulgarų žmogų, galėjai tikėtis, kad jis sukels ant kojų visą uostą ir pareikalaus atlyginti sandorio nuostolius.

Ar tikrai policija pasirodys kontoroje?.. Viskas buvo taip netikėta, kad negalėjai numatyti, kas ir kaip klostysis toliau... Visą pirmą bendrovės aukštą užėmė sandėliai, tikriausios didmeninės parduotuvės, o ne kažkokios krautuvėlės. Prekių čia buvo prigrūsta iki lubų ir visur zujo sandėlininkai su melsvos drobės prijuostėmis.

Pačiame kampe buvo įstiklintas biuras, pro kurio langą vėrėsi vaizdas į uostą, o iš trijų pusių jį supo sandėliai. Toks buvo Keso biuras, kuriam atiteko to orkestro dirigento vaidmuo.

Antrame aukšte išsidėstė atsargų sandėliai ir dar keli biurai, o trečiame — jau vien tik biurai, kur dar aukštėliau kabojo dviejų metrų pločio firminis transparantas, per kurį juodu ant balto išsidriekė užrašas: „Julijus de Kosteras Jaunesnysis — laivų aptarnavimas“.

Jam užtektų ryžto ir visai nesikelti, bet jis buvo nepatenkintas taip ilgai likęs vienas, nors pats griežtai prisakė, kad niekas netrukdytų.

Ką gi ten apačioje veikia abidvi moterys? Kodėl gi jų daugiau nebesigirdi? Ir kodėl daugiau nebeateina pasiklausinėti apie jo šeimininko savižudybę?

Žinoma, jis nieko nepasakytų. Bet jį erzino, kad ilgesnį laiką į jį nesikreipiama.

Jis suvalgė apelsiną be peilio ir, kad paerzintų mamytę, numetė žieveles ant grindų, paskui paniro į patalus, įsikniaubė į pagalvę, užmerkė akis ir prisakė sau galvoti apie Pamelą ir įsivaizduoti, ką su ja darytų.

Traukinio švilpukas atsklido lyg koks vilties pažadas, ir jis dar snūdomis apsisprendė niekur nevykti dieną, nes pritrūktų romantikos, palaukti jei ne nakties, tai bent prieblandos, kuri ims tirštėti apie ketvirtą valandą.

Pamela buvo tamsiaplaukė, kaip ir Eleonora... Tik ji buvo kur kas putlesnė už jo žmoną... Ponia Popinga buvo tvirto sudėjimo, bet neputli... Ir ji jausdavo tam tikrą gėdą vakarais, kai Kesas pasidarydavo švelnus, ir staiga pašokdavo nuo menkiausio triukšmo, išgąsdinta minties, kad vaikai gali išgirsti...

Kesas sutelkė visas vaizduotės galias į Pamelą, paskui, visai prieš jo valią, į atmintį atplaukė Kostero Jaunesniojo bendrovės vaizdas, įvairios uosto vietelės, pakraunami ir iškraunami laivai. Kada jis susigriebė, sunkiai apsivertė ant kito šono ir vėl pradėjo: „Kai atvyksiu į tuos apartamentus „Karltone“, tai pasakysiu jai...“

Ir jis vis vaizdavosi ir vaizdavosi tą pačią įvykių seką, kurią buvo numatęs.

— Tėti?

Jis tikrų tikriausiai miegojo, nes staiga pašoko ir apstulbęs pasižiūrėjo į atėjusią paverkšlenti dukterį.

— Ką tu padarei mamai?

— Aš?

— Ji verkia. Ji sako, kad tavo būklė nenormali ir kad dedasi siaubingi dalykai...

Kaip blogai!

— Kur yra tavo motina?

— Valgomajame... Reikėtų sėsti prie stalo... Karlas sugrįžo... Mama nenorėjo, kad lipčiau...

Fridą mokėdavo verkti iš tikrųjų visiškai neverkdama, ir tai buvo vienas jos ypatingų sugebėjimų.

Kai dar buvo visiškai maža, ją jau pradėjo apsėsti šita manija — ašaroti be jokios priežasties, apsimetus šio pasaulio žiaurumo auka. Dėl vieno „taip“ ar „ne“, dėl bent kiek griežtesnio žvilgsnio ji iškart suskysdavo.

Tai buvo taip įprasta, taip pastovu, kad nejučia suabejodavai, ar jai iš tikrųjų graudu.

— Ar tiesa, kad ponas de Kosteras miręs?

— Ir ko iš manęs nori?

— Mama sako, kad tu sergi...

— Aš?

— Ji norėtų pasikviesti daktarą Klasą, bet bijo, kad tu susierzinsi...

— Ji velniškai teisi. Man nereikia nei daktaro Klaso, nei ko nors kito...

Juokinga mergiūkštė, iš tiesų! Kesas niekada jos nesuprato, o dabar juo labiau. Ką ji čia veikia, tokiomis baikščiomis akimis žiūrėdama į jį, gulintį lovoje? Ar jis kada nors yra ją nuskriaudęs?

Ir dar, nepaisant visų ašarų, neįtikėtinas gebėjimas iškart sugrįžti į realybę.

— Ką turiu pasakyti mamai? Kad tu nusileisi pusryčiauti?

— Aš nenusileisiu.

— Tai turime valgyti be tavęs?

— Būtent! Valgykite! Verkite! Bet, dėl Dievo meilės, palikite mane ramybėje!

Jis nejautė kokių nors sąžinės priekaištų. Tačiau tai jį vis dėlto trikdė. Būtų buvę geriau išvykti iš pat ryto, apsimetant, kad nieko neįvyko, ir visi manytų, kad jis sėdi biure kaip kasdien.

Dabar jis jau net nebuvo visiškai tikras, ką toliau darys. Jis numatė daugybę nemalonumų. Bet labiau už viską baiminosi, kad tik neateitų jo svainis Merkemanas ir įkyriai nepradėtų siūlyti savo paslaugų. Toks jis jau buvo. Visame kvartale niekas negalėjo ramiai numirti, kad jis nepasisiūlytų pabudėti.

— Eik valgyti... Palik mane...

Jei tik galėtų dabar išmaukti du ar tris stiklus alkoholio!

Bet šito dalyko namuose nebuvo. Vos buteliukas kadagių antpilo, vien ypatingoms progoms, kai užsuka netikėtų svečių. Be to, ropinė stovėjo užrakinta už kairių bufeto durelių.

— Iki pasimatymo, Fridą!

— Iki pasimatymo, tėti.

Ji nesuprato, kad jis prieš savo valią ištarė tai su kažkokia ypatinga intonacija, ir nepajuto, kaip lydėjo ją akimis iki pat durų, o paskui įsikniaubė veidu į pagalvę.

Iš tikrųjų jis visai nežinojo, ką daryti. Ir turėjo dėti visas įmanomas ir neįmanomas pastangas, kad galėtų galvoti apie Pamelą bei apie kitką.

Laimei, antrą valandą atėjo jam pranešti, kad policija laukia de Kostero biure ir pageidautų jį apklausti.

Jis rūpestingai apsirengė, ilgai žiūrėjo į veidrodį, nusileido žemyn. Buvo patogi proga pasigerinti savo žmonai.

— Kaip jums atrodo, ar nebūtų geriau, jei jus palydėčiau? — įsidrąsino ji.

Tai jį ir išgelbėjo. Nes jis vis dar abejojo. Bet tas dalykas, kad ji, dar nesuvokdama, nujautė pavojų, kad rengėsi jį pasitikti...

— Esu pakankamai suaugęs, kad pats tvarkyčiausi savo reikalus.

Jos akys buvo paraudusios, nosis taip pat, kaip paprastai, kada ji verkdavo. Ji nedrįso žiūrėti jam į akis, ir tai įrodo, kad kažkokios užslėptos mintys jau kilo jos galvoje.

— Pasiimsi dviratį?

— Ne!

Labai retai ji kreipdavosi į jį „tu“, tik ypatingomis progomis.

— Kodėl tu verki? — jis pradėjo netekti kantrybės.

— Aš neverkiu.

Ji neverkė, bet didžiulės ašaros riedėjo jos skruostais.

— Kvaiša!

Šis žodis buvo pats švelniausias, kokį jis pasakė jai per visą gyvenimą, — to ji niekados neturėjo suprasti ar sužinoti.

— Tikriausiai negrįši pernelyg vėlai?

Kvailiausia, kad jis pats taip pat galėjo bematant apsiverkti. Penki šimtai florinų buvo jo kišenėje. Bet jis neprisilietė prie tų dviejų šimtų florinų, padėtų kambaryje ir skirtų poryt apmokėti sąskaitoms.

— Ar turi pirštines?

Jis pamiršo jas. Ji atnešė pirštines, bet jo nepabučiavo, nes šiuose namuose taip nebuvo daroma. Jai užteko, kad pasiliko stovėti ant slenksčio šiek tiek susigūžusi. Kesas tuo metu tolo, kaliošais traškindamas sniegą.