Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

O šachmatų klube! Koks būtų Kopenghemo snukis!.. O daktaro Klaso, kuris manosi esąs vienintelis vyras, galintis turėti meilužę. Ir...

Jis pusiau prisimerkė. Nė vienas veido raumenėlis nejudėjo. Kartais jis matydavo už langų šmėkštelint šviesas, arba triukšmas staiga sustiprėdavo. Ir tai reiškė, kad jie pravažiuoja stotį. Jis įžvelgė tamsoje plačią lygumą, užklotą sniegu, ir mažytį namelį, kuris, dievai žino kodėl, — galbūt ten kažkas gimė ar apsilankė mirtis, — buvo apšviestas tokią gūdžią naktį...

Ar tikrai vertėjo pamiršti portfelį pas Pamelą? Jis mąstė apie tai. Ir kas akimirką vis kildavo noras ką nors užrašyti raudonojoje užrašų knygutėje.

Prie prancūzų sienos jis išlipo į peroną, pasiklausė, ar stotyje veikia bufetas, bet turėjo apeiti nemažą vingį lenkdamas muitinę ir išgėrė didelį stiklą konjako, o tada paskubomis užrašė knygutėje:

Konstatuoju, kad alkoholis manęs visiškai neveikia.

Likusi kelionės dalis jam pasirodė labai ilga. Jis pabandė užmegzti tarpusavio supratimo santykius su kupė bendrakelioniu, prekybos brangakmeniais tarpininku. Bet vyriškis, kuriam tokia kelionė išpuldavo bent porą kartų per savaitę, buvo išsiugdęs tam tikrus įpročius ir jį traukė tik miegoti.

— Nežinote, ar „Mulen Ružas“ tokiu laiku dar bus atidarytas? — vis dėlto pasiklausė Popinga.

Jam norėjosi būti tarp žmonių, ir jis vėl ėmėsi klaidžioti traukinio koridoriais, pereidamas per vagonų dumples ir prikišdamas veidą prie kupė langų, už kurių miegojo žmonės.

Į „Mulen Ružą“ ar kur nors kitur... Jis teikė pirmenybę „Mulen Ružui“ dėl to, kad apie jį buvo tiek skaitęs...

Jis jau matė save, sėdintį ant purpuriniu aksomu aptraukto minkštasuolio veidrodžiais gausiai išpuoštoje salėje, ant stalo šampano kibirėlis ir gražios merginos su atviromis dekoltė šalia... Bet jis išliks ramus! Šampanas jį veiktų ne daugiau už kadaginę ar konjaką. Ir jis atsiduotų pagiežingam malonumui murmėti frazes, kurių jo draugės nesugebės suprasti...

Staiga, visiškai nelauktai, išniro Šiaurės stotis, ir vos išlipęs jis pajuto skersvėjus laukiamajame, pamatė išėjimo rodyklę ir jau laukiantį taksi.

— Į „Mulen Ružą“! — tarstelėjo jis.

— Jūs neturite bagažo?

„Mulen Ružas“ buvo uždarytas, bet automobilis sustojo prie kito kabareto, ir jo durininkas iškart pradėjo gerintis Popingai. Ir niekas negalėtų pasakyti, kad jis pirmą kartą gyvenime ateina į tokio pobūdžio vietą. Jis neskubėjo. Ramiai dairėsi aplink, be metrdotelio pagalbos ieškodamas laisvo staliuko.

— Atneškite man šampano ir cigarą!

Štai! Jis yra čia! Viskas vyko taip, kaip jis apgalvojo. Ir jam pasirodė visai natūralu, kai moteris žalia suknele priėjo ir paklausė:

— Ar leisite?

Jis atsakė:

— Prašau jūsų!

— Jūs užsienietis?

— Aš olandas. Bet laisvai kalbu keturiomis kalbomis: gimtąja, prancūzų, anglų, vokiečių...

Atsipalaiduoti buvo tiesiog nuostabu! Ir jau išvis neįtikėtina — kad viskas, net menkiausios smulkmenos, sutapo su tuo, ką jis įsivaizdavo.

Ir įsivaizduoti, kad jis jau pažįsta šį kabaretą su tamsiai raudono aksomo minkštasuoliais, džiazo ansamblį, kurio saksofonisto šviesūs plaukai liudijo šiaurietišką kilmę, tikriausiai olandas, kaip ir jis, ir šitą rudaplaukę moterį, pasirėmusią alkūnėmis ant stalo ir prašančią cigaretės.

— Oficiante! — šūktelėjo jis. — Cigarečių.

Po kiek laiko jis išsitraukė iš kišenės užrašų knygutę ir paklausė savo draugės:

— Kaip jus vadinti?

— Mane?.. Norite užsirašyti mano vardą?.. Kas per keista mintis!.. Tiek to! Jeigu jums nuo to maloniau... Žana Rozjė... Paklausykite! Ar žinote, kad čia tuoj uždarys?..

— Man visai tas pats.

— Tai ką jūs norėtumėte daryti?

— Nueiti pas jus.

— Pas mane, ne, neįmanoma... Tik viešbutyje, jei norite...

— Gerai!

— Paklausyk, tu atrodai sukalbamas!

Jis nutaisė plačią šypseną. Keista, jis net negalėtų pasakyti kodėl!

— Ar dažnai atvažiuoji į Paryžių?

— Tai antras kartas mano gyvenime. Pirmą kartą čia buvau povestuvinėje kelionėje...

— O šį sykį tavo žmona taip pat kartu?

— Ne! Palikau ją namie...

Jam net užėjo noras juoktis. Jis pasišaukė metrdotelį, kad dar užsisakytų šampano.

— Ei, tau turėtų patikti mažos moterys?

Šį kartą jis nusikvatojo ir pareiškė:

— Ne mažos!

Ji to niekaip negalėtų suprasti! Juk Pamela nebuvo maža! Ji buvo tokia didelė kaip jis! Eleonora de Koster taip pat, jos ūgis buvo metras septyniasdešimt...

— Bent jau esi linksmas vyrukas. Tu čia verslo reikalais?

— Kol kas dar nežinau.

— Kaip suprasti?

— Niekaip... O jūs strazdanota... Tai labai smagu...

O iš tiesų jam buvo smagiausia matyti, kaip jo draugė slapčiomis dirsčioja į jį, tuščiai stengdamasi ką nors suprasti. Net jos akys iš tiesų buvo šlakuotos, plaukai ryškiai rudi, oda blyški, o lūpos ilgos. Jis tepažino vos vieną ručkę. Ji buvo vieno jų šachmatų klubo nario žmona, labai aukšta ir liesa, be to, žvaira ir turėjo penkis vaikus.

— Kodėl tu šitaip žiūri į mane?

— Taip sau... Man atrodo, kad čia būti tiesiog nuostabu... Dabar man atėjo į galvą Pamela...

— Kas ji tokia?

— Nesvarbu!.. Tu jos nepažįsti...

— Turėtum susimokėti, nes visi jau išeina... Darbuotojai tik tavęs laukia, nes norėtų eiti miegoti...

— Oficiante!.. Prašau iškeisti man florinus...

Ir jis išsitraukė iš kišenės penkis šimtus florinų, ištiesė visą pluoštą metrdoteliui ir atrodė, kad tuo metu galvoja visai apie kitką.

Tačiau jis jautėsi pavargęs. Buvo akimirkų, kai jį apimdavo neįveikiamas noras išsitiesti. Tik ar verta tokią dieną kaip ši sutrumpinti miegant.

— Kodėl negaliu miegoti pas tave?

— Nes ten yra mano draugas!

Jis pasižiūrėjo į ją įtariai.

— Kas jis toks? Koks nors senis?

— Jam trisdešimt metų.

— Ką jis veikia?

— Prekiauja...

— Aaa!.. Aš juk taip pat prekiauju...

Ir jis toliau bendravo pats su savimi, linksminosi pats vienas, mėgavosi savo žodžiais, žiūrėdamas į veidrodį, gėrėjosi savo judesiais ir veidu.

— Štai, pone!

Bet tai jam nė kiek netrukdė kruopščiai suskaičiuoti pinigų ir pareikšti pastabos:

— Jūs pakeitėte pagal blogą kursą. Amsterdame man duotų trimis keitimo taškais daugiau.

Lauke Žana Rozjė, ji dėvėjo voverių kailinius, stebėjo jį šiek tiek nepasitikėdama.

— Kur tu apsistojai?

— Niekur aš neapsistojau. Čia atvykau tiesiai iš stoties.

— O tavo bagažas?

— Aš neturiu bagažo.

Vieną akimirką ji pamanė, ar nebus geriau, jeigu jį čia ir paliks.

— Kas jums yra? — paklausė jis, nustebintas jos laikysenos.

— Nieko!.. Eime!.. Yra toks viešbutis Viktoro Masė gatvėje, ten visai švaru...

Paryžiuje nebuvo sniego. Ir nešalo. Popinga jautėsi taip laisvai ir lengvai, kaip tie burbuliukai, kuriuos išgėrė su šampanu. Jo draugė įėjo į viešbutį lyg į nuosavus namus ir šūktelėjo pro įstiklintas duris:

— Nesivarginkite... Imu septintą numerį...

Ji pati pasiėmė apklotą, užtraukė durų sklendę ir lengvai atsiduso.

— Tu nenusirengi? — šūktelėjo ji iš prausyklos.

Kodėl gi ne galų gale. Taigi jis darys viską, ką tik panorės!

Jis buvo paklusnus ir žaismingas kaip vaikas. Jis dabar troško laimės visam pasauliui!

— Dar ilgai pasiliksi Paryžiuje?