Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

— Galbūt visam laikui...

— Ir atvažiavai be bagažo?

Ji nejautė jokio pasitikėjimo ir nusirengė labai nenoromis, o jis sėdėdamas ant lovos krašto žaismingai ją stebėjo.

— Apie ką tu galvoji?

— Apie nieką! Tavo gražus apatinukas... Ar jis šilkinis?

Ji jo nenusirengė (lįsdama į patalus, paliko šviesą ir laukė.

— Ką tu darai? — paklausė ji po akimirkos.

— Nieko nedarau!

Jis ramiai baigė rūkyti cigarą, atsigulė ant nugaros, įsmeigė žvilgsnį į lubas.

— Gal tu susinervinęs!

— Ne!

— Ar nieko, jei užgesinsiu šviesą?

— Nieko.

Ji pasuko jungiklį ir toliau jautė jį šalia savęs, gulintį toje pačioje padėtyje, vis taip pat nejudriai, suspaudusį lūpas aplink cigaro galiuką, iš kur visiškoje tamsoje žybsėjo raudona mažytė švieselė.

Pagaliau neištvėrusi ji sujudėjo.

— Kam tu mane čia atvedei? — paklausė ji, apsiversdama tris ar keturis kartus nuo vieno šono ant kito.

— Ar čia negerai?

Šalimais jis jautė jos karštą kūną, bet tai jam suteikė tik visai nekalto malonumo, nes jis tarė:

— Jei mamytė būtų čia!..

Paskui visiškai netikėtai jis atsikėlė, užsidegė šviesą, susirado švarką, išsitraukė užrašų knygutę ir paklausė:

— Koks adresas?

— Kieno adresas?

— Na, kur mes dabar esame...

— Trisdešimt septintas numeris, antras namas, Viktoro Masė gatvė. Ir tau reikia viską užrašinėti?

Taip! Visai kaip kai kurie keliautojai, kolekcionuojantys atvirukus ar restoranų valgiaraščius. Ir jis vėl atsigulė, sumaigė cigaro nuorūką peleninėje ir sumurmėjo:

— Aš dar visiškai nemiegojau... O kokios rūšies prekyba jis užsiima?

— Kas?

— Tavo draugas...

— Sukasi automobilių versle... Bet paklausyk, jeigu čia viskas, ką turi pasakyti, tai jau geriau leisk man miegoti. Tu atrodai kaip kažkoks trenktas tipas! Rytoj kelintą valandą tave prikelti?

— Nekelk manęs.

— Tuo geriau! Bent jau neknarki?

— Tik kai miegu ant kairio šono.

— Taigi pasistenk miegoti ant dešinio.

Jis dar ilgai neužmigo, gulėjo išplėtęs akis į tamsą. Ir juokingiausia, kad netrukus pasigirdo, kaip nepaliaujamai užknarkė jo draugužė, o jis sau vienas patyliukais juokėsi.

Visa kita truputį priminė neseną sceną, kai dar Groningene jis pusiau prisimerkęs žiūrėjo, kaip rengiasi ponia Popinga, kuri neįtarė esanti stebima.

Jau brėško rytas, bet dar nevisiškai prašvito, tik užuolaidos nebuvo atitrauktos, todėl pusė kambario skendėjo prieblandoje. Tamsą sklaidė vienintelis šviesos pluoštelis.

Ir ten, prieš šviesą, Žana Rozjė jau stovėjo atsikėlusi, netgi apsirengusi, su Keso kelnėmis rankose.

Ji naršė kišenes, nes prieš tai matė, kaip į kelnių kišenę jis įsikišo pinigus. Ji taip stengėsi nesukelti nė menkiausio triukšmo, kad veide nuo to atsirado juokinga išraiška, ir Popinga prieš savo valią net nusišypsojo.

Ta šypsena, tegu ir nebyli, sukėlė įtarimą, kad jis nemiega, nes ji labai staigiai atsisuko į savo draugužį. Lygiai taip pat staigiai jis užsimerkė, ir ji sudvejojo, ar tikrai jis miega, ar apsimeta.

Labai smagu jausti ją taip stovint, sustingus balkšvoje šviesoje, su kelnėmis rankose, nedrįstant nė pakrutėti ir sulaikius kvėpavimą. Akimirką ji pasidavė apgavystei ir panardino ranką kišenėje, bet tučtuojau viską suprato ir pratisai išdejavo:

— Paklausyk!

— Ką?

— Baik iš manęs tyčiotis!

— Kodėl?

— Gerai... Viską supratau...

Ji numetė kelnes ant gelsvos odos fotelio, pasiėmė kailinius ir staigiu žingsniu priėjo prie lovos.

— Gal norėtum man pasakyti, ko tu atvažiavai į Paryžių be jokio bagažo ir pilnomis kišenėmis pinigų?.. Neapsimesk idiotu!.. Prisipažinsiu, kad norėjau...

— Bet...

— Palauk!

Ir ji priėjo prie lango, atitraukė užuolaidas ir įleido į kambarį ledinės dienos šviesą.

— Pasakok!

Ji atsisėdo ant lovos krašto, įdėmiai pasižiūrėjo į savo draugužį ir galiausiai atsiduso:

— Turėjau iš karto pamatyti, kad tu tešlagalvis... Kai tu kalbėjai apie prekybą šiąnakt, tai ką norėjai pasakyti?.. Galiu lažintis, kad sukiesi kokse!.. Gal išdrįstum pasakyti, kad tai netiesa!..

IV SKYRIUS

Kaip Kesas Popinga praleido Kalėdų naktį ir kaip iš pat ankstyvo ryto jis rinkosi automobilį pagal savo skonį .

„Karltono“ durininkui jis pasirodė beprotis; kai jis nepasipiktino užklupęs Žaną Rozjė bekraustant kišenes, ji pamanė, kad jis kokaino prekiautojas. Iš esmės taip jam buvo gerai. Per keturiasdešimt metų turėjo nemažai vargo, kad visi jį laikytų Kesu Popinga, kad net menkiausias judesys atitiktų tai, kuo turi būti.

— Aš noriu miego... — suniurnėjo jis, nieko neatsakydamas savo draugužei, kai ši prisiartino prie lovos.

Jos žalsvose akyse, nubarstytose rudais taškučiais, jis įskaitė šį tą daugiau negu paprastą smalsumą. Ji buvo suintriguota. Ją tiesiog erzino toks nežinojimas. Atrėmusi kelį ant lovos, ji paklausė:

— Ar nenorėtum, kad prigulčiau minutėlei?

— Neverta vargintis!

Rankose ji laikė banknotus, kuriuos ištraukė iš jo kišenių, ir dabar iškilniai padėjo juos ant stalo.

— Dedu juos čia, matai?.. Sakyk!.. Ar galiu paimti vieną, štai šitą?

Jis nebuvo toks mieguistas, kad neatskirtų tūkstančio frankų banknoto, kurį ji pasiėmė. Bet kokios tai jam galėjo turėti reikšmės? Ir jis ramiai užsnūdo.

Žanai Rozjė iki namų ryto šaltyje tereikėjo perbėgti kokius porą šimtų metrų ir užkopti per tris aukštus; ir ji jau po keleto minučių buvo Fromenteno gatvės nuomojamame bute; ji be triukšmo uždarė duris, įpylė katei pieno, neskubėdama nusirengė ir nėrė į lovą, kurioje gulėjo vyriškis.

— Truputį pasislink, Luji...

Kažką niurnėdamas Luji pasislinko.

— Ką tik palikau tokį trenktą tipą... Jis manęs vos neišgąsdino...

Bet Luji nesiklausė, ir, taip pragulėjusi kokias penkiolika minučių įsmeigusi akis į užuolaidos tarpą, Žana Rozjė savo ruožtu užmigo, jau ramiai, savo lovoje, jausdama šilumą, sklindančią nuo Luji, dėvinčio šilkinę pižamą.

Ir kone tą pačią valandą, kai į vieną po kitos įstaigą plūdo darbuotojai, nerodantys didžiausio noro pulti prie darbo, o rytinė cigaretė dar tokia karti, į Sosė gatvę1 atėjo telegrama.

Amsterdamo saugumo skyrius — Paryžiaus nacionalinio saugumo skyriui.

Vyras pavarde Kesas Popinga trisdešimt devynerių metų, gyvenantis Groningene, ieškomas dėl panelės Pamelos nužudymo, įvykdyto naktį iš gruodžio 23 į 24 „Karltono“ viešbučio apartamentuose Amsterdame. Taškas. Yra pagrindo daryti prielaidas, kad Popinga sėdo į traukinį vykstantį į Prancūziją. Taškas. Dėvi pilkus drabužius ir pilką kepurę. Taškas. Šviesūs plaukai, veidas skaistus, kūno sudėjimas vidutinis, ypatingų žymių nėra. Taškas. Laisvai kalba angliškai, vokiškai ir prancūziškai.

Be sutrikimų ir be skubėjimo teisėsaugos mašina buvo paleista, ir pridurkime, kad Keso Popingos žymės buvo perduotos per radiją, telefonais ir telegrafu į visas kaimynines šalis, jų policijos nuovadas ir kriminalinės paieškos brigadas.

Visuose Paryžiaus policijos postuose kiekvienas kapralas Morzės aparato juostoje iššifruodavo:

...vidutinio sudėjimo, ypatingų žymių nėra...

O tuo metu Kesas Popinga viešbučio kambaryje miegojo ypač saldžiai ir kietai. Apie vidurdienį jis vis tebemiegojo. Apie pirmą valandą kambarinė pabarbeno į įstiklintas duris ir paklausė: