Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Здесь есть возможность читать онлайн «Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Baltos lankos, Жанр: Классический детектив, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Keso Popingos gyvenimas daugelį metų sruveno ramiai. Vieną dieną bendrovė, kurioje jis dirba ir į kurią yra įdėjęs visus savo pinigus, bankrutuoja. Nuo šios akimirkos jo gyvenimas gali pakrypti visai kita vaga... Ką pasirinks Kesas Popinga – bandys išsaugoti savo miesčionišką namų jaukumą ar sės į naktinį traukinį, riedantį išsvajotos laisvės link? Kas jis iš tiesų – beprotis maniakas, pavojingas žudikas ar tik nelemtai susiklosčiusių aplinkybių auka?

Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Tai buvo vienintelis kartas! — atsakė jis, slopindamas šypseną.

— O kitas, tas senis?

— Jie nieko nesuprato. Julijus de Kosteras, kuriam prastai sekėsi verslas, paspruko, suvaidindamas savižudybę. Ir dėl to, kad ir aš ten buvau...

— Gerai! Neturiu dabar laiko. Mokate vairuoti?

— Automobilį? Žinoma!

— Iš esmės, jei gerai supratau, ką man aiškino Žana Rozjė, tai jums reikia prieglobsčio, kur pralauktumėte, kol kas nors parūpins dokumentus?

Jis ištraukė Popingai iš burnos cigarą prisidegti cigaretei ir nesivaržydamas pats nusprendė:

— Greitai viskas pasimatys!.. Likite ten viršuje ir laukite. Mes visa chebra vakarieniausime priešais...

Jau buvo beveik vidurnaktis. Gėlių pardavėja kažkur dingo, taip pat ir du juodaodžiai. Kartais iš kaimyninio kabareto vis užsukdavo tenykštis durininkas, lydimas taksi vairuotojo ar kokio kito bendro, paplepėdavo su juo prie baro, išlenkdavo stikliuką ir vėl grįždavo į savo darbo vietą kitoje gatvės pusėje.

Popinga niekaip negalėjo įsivaizduoti, kad Kalėdos galėtų būti tokios varganos, o išmušus vidurnaktį jis tuščiai laukė nuskambančių varpų. Kažkoks girtuoklis, atrodė, pakirdo tik todėl, kad užtrauktų „Didžiąją naktį“, kurios težinojo vos pusę pirmo stulpelio. Tada šeimininkas nusprendė pasukti radijo imtuvo rankenėlę, ir po keleto akimirkų kavinė staiga prisipildė vargonų gaudesio, rėksmingų vyrų ir vaikų choro balsų, praklykiančių liturginę giesmę.

Kesas užskleidė laikraščius, dar paprašė kavos, nes alkoholio jau nenorėjo. Jis klausėsi Dominus vobiscum , kuriuo kunigas kreipėsi į tikinčiuosius.

Plonai apsirengusi smulkutė moteriškaitė, sėdinti priešais jį, buvo visa perbalusi, bet šitaip turėjo būti nuo šalčio, nes visą laiką sužvarbusi vis atbėgdavo čia, žingsniais išmatavusi nemažai šaligatvių.

Ir automobiliai, nenutrūkstamai plūdę prie naktinių klubų... Trys juodaodžiai, apie kažką karštai ginčijęsi... Dėl ko gi?

Ir visų nuostabiausia, kad tą pačią akimirką visos Žemės visose bažnyčiose...

Popinga įsivaizdavo pasaulį, lyg matytų jį iš lėktuvo, jei tik skrenda gana greitai ir gana aukštai: veik neaprėpiamą rutulį, baltą nuo sniego, su miestais, kaimais, šen bei ten pritvirtintomis prie paviršiaus bažnyčiomis, kurių varpinės primena milžiniškas vinis... Ir visose bažnyčiose žvakės, smilkalai, tikintieji, parimę prie prakartėlių...

Tačiau, deja, ne viskas taip! Vidurio Europoje naktinės mišios jau baigėsi, nes ten dabar pirma valanda. O Amerikoje dar tik brėkšta po vakarykštės dienos! Ir visur, už bažnyčių sienų, juodukai kalbasi apie savo reikalus, gatvės merginos, šaligatviuose medžiojančios klientus, šildosi kava ir stikliuku romo, o viešbučių durininkai...

Nuo šiol jis daugiau nesileis šitaip kvailinamas. Jis nejautė nė menkiausio noro niūniuoti kartu su radiju, o šeimininkas, kuris manėsi suteikęs malonumo savo klientams, o gal jis pats kažkada dainavo vaikų chore, buvo priverstas išjungti aparatą, nes niekas nesiklausė, kai kas net pradėjo murmėti.

Ir iškart vėl pasigirdo lankytojų balsai, cigarečių dūmai susitelkė į melsvą lubų sluoksnį per du metrus žemiau baltintų lubų, o priešais Popingą jaunuolis susiaurintu smokingu, sėdintis tik prie butelio mineralinio, įsikišo į šnerves žiupsnį baltų miltelių.

Kodėl jo paklausė, ar jis moka vairuoti? Ir ką pasakytų visi tie jį supantys žmonės, jei jis staiga atsikeltų ir pareikštų:

— Aš esu Kesas Popinga, Amsterdamo satyras!

Šitaip jį išvadino prancūzų vakarinis laikraštis, raidės per visą puslapį.

Antrą valandą paryčiais jis vis tebesėdėjo ten, toje pačioje vietoje, ir padavėjas, pradėjęs jį įsiminti, praeidamas rodydavo kažkokius ženklus. Daugiau jis jau net negalėjo gerti. Ir jis sugalvojo, ką daryti: kaip tas jaunuolis priešais, užsisakė butelį mineralinio. Paskui, kai visi jau kėlėsi išeiti, jis vienintelis dar galėjo likti sėdėti.

Prie baro įsiplieskė barnis. Girdėjosi, kaip žmonės keikiasi. Kažkas pamosikavo sifonu ir bematant sudaužė į stalą. O netrukus būrelis žmonių išgarmėjo iš salės, išsiskleidė per šaligatvį ir iškart sukibo į padriką kamuolį.

Iš kažkur netikėtai atskardėjo švilpukas. Popinga visiškai nesijaudindamas, ramiai susirinko savo laikraščius, nusileido į tualetą ir užsidarė kabinoje, kur automatiškai ėmėsi skaityti pirmą pasitaikiusį straipsnį apie Olandijos ekonominę ekspansiją XVIII amžiuje.

Kai jis po penkiolikos minučių sugrįžo, viskas jau buvo ramu, ir ant grindų nesimatė nė šukelės sudaužyto sifono. Trūko tik lankytojų. Priėjo padavėjas ir familiariai pamerkė akį, nes buvo pastebėjęs apdairų savo kliento dingimą.

— Ar daug suėmė? — paklausė Popinga.

— Žinote, Kalėdų naktį jie nebūna labai griežti. Du nusivežė į nuovadą, bet iš ryto paleis...

Pasirodė Žana Rozjė, apsirengusi vakarine suknele, išsikvepinusi, visa įkaitusi ir suprakaitavusi, lyg būtų labai daug šokusi. Ji tik trumpam užbėgo iš kaimynystės, todėl kailinius užsimetė tiesiai ant nuogų pečių.

— Čia jums nebuvo bėdų? Man sakė, kad įvyko peštynės.

— Na ne! Beveik niekai!

— Manau, kad Luji jumis pasirūpins. Man jis neatrodo labai ryžtingai nusiteikęs, bet toks jau jis yra. Svarbiausia, niekur neikite, kol grįšiu! Jei žinotumėte, kaip ten karšta! Vietelė ne vien pamosikuoti šakute...

Atrodė, kad ji pasirengusi perimti jį savo globon, bet tuo pat metu žiūrėjo ir šiek tiek nerimaudama, lyg būtų kažkodėl įbauginęs.

— Jums nebus labai nuobodu?

— Visai ne.

Ji jau buvo išėjusi, ir tik tada jis pastebėjo, kad daugiau jo nebetujina, ir liko dėl to patenkintas. Štai šita pagaliau viską suprato! Tai ne tokia kvaiša kaip Pamela, kuri vien težinojo, kaip pratrūkti beprasmiškai kvatoti.

Jis išsitraukė iš kišenės užrašų knygutę. Ir suradęs puslapį, kur buvo sužymėtos mamytės , geležinkelio tarnautojo, Kopenghemo, durininko ir kitų nuomonės, įrašė:

Žana Rozjė tikrai manęs nelaiko bepročiu!

O tokiai smulkutei moteriškaitei kaip ta, kuri jau tiek kartų prieidavo paprašyti pavaišinti ją stikliuku, jis ištiesė penkis frankus, leisdamas suprasti, kad daugiau neverta iš jo tikėtis.

Tada jis rūpestingai susilankstė laikraščius. Ir laukė. Porą kartų jis prisiminė keistą Fridos žvilgsnį ir pagalvojo, kuo ji bus gyvenime.

Čia buvo labai karšta, bet jis susikūrė sau įspūdį, kad dar niekada jo protas nebuvo toks šaltas, o mąstymas toks aiškus. Ar ponia Popinga pradėjo vykdyti savo planą imtis ūkinės veiklos viešbutyje Olandų Indijoje2?

Jam šovė mintis Julijui de Kosterui į Morning Post nusiųsti žinutę tiesiog brūkštelėjus: „Kaip jums sekasi?“

Jis galėjo sau viską leisti! Jis galėjo būti, kuo tik panorėjo, tik dabar, kai prieš visą pasaulį išsižadėjo bet kuria kaina būti bendrovės patikėtiniu Kesu Popinga.

Vien pagalvojus, kiek įdėjo neregėto vargo, idant jo vaidinamas personažas būtų tobulas ir pats reikliausias žvilgsnis nepastebėtų nė vienos akį rėžiančios smulkmenos. Bet Kopenghemui tai nė trupučio nesukliudė pareikšti reporteriams...

Jis dabar galėjo nė nemirktelėjęs užsisakyti visą butelį kadaginės ar konjako... Jis galėjo parsivesti tą smulkutę moteriškaitę, kuriai davė penkis frankus. Jis galėjo paprašyti truputį kokaino to nervingo jaunuolio. Jis galėjo...

— Atneškite man dar mineralinio, oficiante!

Tyčia prieštaraudamas tam, ką galėtų padaryti. Ir dar dėl to, kad jam buvo labai gera nuo tos svaiginamai giedros nuotaikos. Jis netgi buvo įsitikinęs, kad Žana Rozjė jį įsimylėjo, nežiūrint to jos meilužio...

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius»

Обсуждение, отзывы о книге «Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x