Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

— Už tai, kad nieko nedarė?

— Betgi čia ne mano kaltė!

— Ir jūs sugrįžote namo? Ir atradote Luji...

Ji linktelėjo galvą, kad „taip“.

— Iš tiesų, o ką gi veikia Luji? Šįryt, kaip žinote, jo nebuvo namie?

Ir štai Žanos Rozjė akyse žybtelėjo pašaipos kibirkštėlė.

— Man būtų labai įdomu, jei pasakytumėte, kur jis! — iškošė ji.

— Tai šiąnakt nebuvote kartu?

— Suprantama, kad ne! Valgėme kūčias su draugais kaip padorūs žmonės... Tik va, kažkokia vištelė užmetė į jį akį, kad jis nusiplovė angliškai, net neatsisveikinęs, ir nesugrįžo namo miegoti...

— Ar jis daug dirba?

Ji pratrūko šiurkščiu juoku.

— Kam jis turėtų dirbti? Manote, kad būčiau jam labai reikalinga, jei dirbtų?

Luką nusišypsojo. Žana Rozjė lengviau atsiduso, tikėdamasi, kad jau viskas baigėsi. Kiekvienas stengėsi atlikti savo vaidmenį kaip galima geriau ir kiekvienas pasiliko savaip slaptai įtarinėdamas.

— Ar jau galiu eiti namo miegoti?

— Dėl Dievo meilės, taip... Bet paklausykite! Jei kartais vėl netyčia susitiksite savo olandą...

— Tai iškart pliaukštelėsiu jam per snukį! — pareiškė ji. — Aš bijausi iškrypėlių... Jei jums atrodo, kad nežinau, kodėl mane klausinėjate ištisą ketvirtį valandos... Aš gi taip pat viską skaičiau laikraščiuose!.. Vos tik pagalvoju, kad ir mano likimas galėjo būti toks kaip tos šokėjos iš Amsterdamo...

— Tai jūs jį atpažinote iš nuotraukos?

— Meluočiau, jei sakyčiau taip... Nuotraukoje jis nepanašus į save... Bet kai tik atspėjau...

— Ir jis jums nieko nepasakė? Nedavė jums jokios nuorodos, ką rengiasi veikti?

— Jis manęs klausė, ar gerai pažįstu Vidurio Prancūziją... Atrodo, kad jis taip pat kalbėjo apie Nicą...

Ji jau buvo atsistojusi eiti. Komisaras padėkojo, ir po keliolikos minučių Žana Rozjė grįžo namo, kur, užuot atsigulusi, įlipo į karštą vonią, paskui apsirengė kasdieniais drabužiais.

Maždaug pusę pirmos ji nuėjo į restoraną „Pas Meli“, įprastinę Blanšo gatvės gyventojų pasisėdėjimų vietą, įsitaisė prie savo staliuko ir užsisakė taurę porto, nes valgyti nenorėjo.

— Luji? — paklausė ji padavėjo, lyg šis vienintelis žodis atstotų visą sakinį.

— Nežinau... Manau, kad ateis...

Bet trečią valandą jis dar nepasirodė. Žana Rozjė paliko jam žinutę ir nuėjo į kvartalo kino teatrą. Ten tik apie penktą valandą kažkas atsisėdo šalia jos. Tai buvo jis!

— Labai vėlai atvažiavai, — sumurmėjo ji.

— Turėjau vykti iki pat Puatjė.

— Klausyk! Reikia pasikalbėti... Atsargiau! Už nugaros gali būti smalsuolių...

Jie išėjo iš kino ir perėjo į aludę Blanšo aikštėje, kuri buvo pilnutėlė.

— Šįryt jie mane privertė nueiti į Orfevro krantinę... Luką... Tai tas, kuris mus visas traktuoja kaip nuosavas tarnaites ir yra piktesnis už juos visus, į krūvą sudėjus... Kur palikai tą mūsų lopą?

— Pas Guaną... Labai keistas tipas... Fernanas, buvęs pirmoje mašinoje su manimi, sakė, kad jis niekada nesugebės į Italijos aikštę atvažiuoti automobiliu... Kur tau! Mes patys vos suspėjome apsisukti, kai pamatėme mašiną, kuri mums pasignalizavo... Nuvarėme iki pat Žiuvizi visu greičiu... įvažiavome į garažą, ir jis paskui mus, lyg visą gyvenimą būtų tai ir daręs...

— Ir ką jis sakė?

— Nieko!.. Guanas jau laukė kartu su savo mechaniku... Jie puolė prie darbo, ir po valandos viskas buvo baigta... Roza paruošė mums karštos kavos... Dar neišaušo, o mes jau išvažiavome trimis automobiliais skirtingomis kryptimis, išskyrus tavo olandą, kuris ten turės likti tol, kol pamatysiu, ką iš jo galima išpešti... Jis turėtų būti šiek tiek pasidėjęs santaupų...

— Reikės būti atsargiems. Policija žino, kad aš praleidau naktį su juo. Luką mane šiandien privertė ateiti pas jį dešimtą valandą ryto tik dėl to olando.

— Čia tai nieko gero! — subambėjo Luji. — Dėl to reikėtų paskambinti Guanui.

— Jeigu jie klausosi tavo pokalbių?

Prie staliuko jie atrodė kaip jauna, elegantiška porelė. Iš jų veidų negalėjai išskaityti tikrųjų jausmų.

— Sugalvosime kokį nors kitą dalyką, — pasakė Žana Rozjė, duodama suprasti, kad viską reikia baigti. — Apie tai su tavim pasikalbėsiu rytoj. Šįvakar bus geriausia, jei kur nors nueisi, kur tavęs nepastebėtų — gal į bokso varžybas, gal į velodromą, nežinau, aš tai...

— Supratau! Vakarieniausime kartu?

— Ne! Aš papasakojau policijai, kad tu man įtaisei ragus su viena mano drauguže. Taigi turi pabandyti kokią nors surasti...

Tai sakydama, ji žiūrėjo kažkur pro šalį, bet įžnybę jam į šlaunį ir pridūrė:

— Tiktai įspėju — nesumanyk jos liesti! Nes...

Nejaugi Kesas galėjo būti taip priblokštas išklausęs Julijaus de Kostero išpažintį „Mažajame šventajame Jurgyje“, kad net nusprendė, jog viskas, kuo jis iki šiol tikėjo, iš tikrųjų neegzistuoja?

Kažkada jis nebūtų nė pastebėjęs, kad šios autoremonto dirbtuvės visai ne tokios kaip kitos. O dabar, priešingai, jis iškart suprato, kad niekas tikrų autoservisų neįrengia prie kaimo vieškelių net per šimtą metrų nuo jų, ties keliuku, kuris apskritai toliau niekur neveda, su dviem benzino kolonėlėmis be jokio apšvietimo ir vartais, kurie atsiveria patys, jei papypsėsi ypatingu būdu.

Jis taip pat įsidėmėjo, kad viename dykvietės plote į dalis buvo išnarstyta bent tuzinas automobilių, bet ne senos mašinos, o gana naujos, lyg būtų po avarijų, o viena net smarkiai apdegusi. Blankioje automobilio žibintų šviesoje jam pavyko perskaityti iškabą: „Guanas ir Borė — automobilių elektrinė dalis...“

Be to, kol jis rūkė cigarą, prisižiūrėjo šiokių tokių scenelių, kurios pradėjo rutuliotis iškart jiems atvažiavus. Ten jų jau laukė du vyrai, vienas storulis milžinas, kuris ir buvo Guanas, o kitas, dar visai paauglys, ir turėjo būti tas Borė, bet visi jį vadino Gerklūzu. Guanas vilkėjo rudu kombinezonu, prisikišęs skečiamųjų raktų, vis lendančių iš kišenių. Vos spustelėjęs Luji ranką, jis iškart metėsi prie darbo.

Iš pirmo žvilgsnio matei, kad abudu buvo gerai įgudę mosikuoti veržliarakčiais. Kitą mašiną atvarė simpatiškas vaikinas, kurio vardo Kesas taip ir neišgirdo. Jis taip pat vilkėjo smokingu, kaip Luji ir Fernanas.

Serviso garažas, pastatytas tiesiai ant suplūkto grunto, buvo tuščias, išskyrus vieną kitą įrankį ir lauke stovintį furgoną, sienos nubaltintos kalkėmis, kampe stūksojo milžiniška krosnis, o du galingi elektriniai prožektoriai skleidė akinamą šviesą.

Kada visi jau plušėjo, Luji iš furgono išsitraukė lagaminėlį, nusirengė iki juosmens ir įprastais judesiais lyg aktorius, užkulisiuose keičiantis aprangą, nusimetė rudą kostiumą, išskyrus geltoną kaklaraištį, kuris taip ir liko prie darbinio kombinezono, ir atskubėjo į pagalbą savo draugužiams.

Fernanas ir tas kitas jaunuolis darbavosi kartu su juo, Guanas švaistėsi litavimo degikliu, o Gerklūzas atsukinėjo registracinių numerių lenteles.

— Ar Rozos čia nėra? — paklausė Luji.

— Tuoj nusileis. Skambtelėjau jai, kai tik jus išgirdau.

Ir Kesas pamatė skambučio mygtuką viduje už garažo durų. Juo, matyt, naudotasi susisiekti su gyvenamaisiais apartamentais. Ir iš tiesų po kelių minučių pasirodė dar jauna moteris, ką tik pakirdusi iš miego, apsirengusi kaip pakliuvo. Ji nedelsdama atėjo į garažą ir su visais pasilabino kaip sena draugė, taip pat ir su Popinga, į kurį žiūrėjo be menkiausios nuostabos.