Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Iš visko, kas jam buvo pasakyta, Kesas įsiminė vieną dalyką: Luji kažkur išvykęs arba turėjo išvykti į Marselį.

Apie ketvirtą valandą, sėdėdamas ant lovelės, po elektrine lempute be gaubto, jis dar kartą perskaitė:

Komisaras apklausė kažkokią Žaną R... iš Fromenteno gatvės 13, kuri...

Pasidarė šalta. Kesas užsimetė medvilninį apklotą. Jis prisitraukė lovelę prie virtuvės krosnies kamino, per jo kambarėlį išmūrytą stogo link. Piktai ūkė traukiniai. Triukšmai iš lauko susiliejo į vieną orkestrą: iškilmingi ir šaižūs garsai ir garo mašinų švokštimas. Kartais į tą melodiją įsiterpdavo plentu visu greičiu pralekiančio automobilio žviegimas.

Luji išvyko į Marselį... O šita tokia neišraiškingo veido Roza net neskaitė laikraščių, kad sužinotų, kas jis toks yra... O Luji turėjo jį kaip reikiant apdergti... Jei tik dabar negalvoja, kaip jį parduoti...

Bet tai neturi jokios reikšmės, ar ne? Jis galėjo tik gūžtelėti pečiais ir niekinamai pasižiūrėti į pernelyg šiurkštų megztinį, kombinezoną, trumpam iškraipiusį tikrąjį Popingą.

Jis tvirtesnis už juos visus, įskaičiuojant ir Luji, įskaičiuojant ir Žaną Rozjė... Visa ta gauja susieta su remonto dirbtuvėmis tokiu pat būdu, kaip mamytė susieta su namais, kaip Klasas susietas su savo klientūra ir Eleonora, kaip Kopenghemas susietas su šachmatų klubu, kur taip veržiasi pasidaryti prezidentu...

Jis, Popinga, nesusietas su niekuo, su jokiu žmogumi, jokiais siekiais, apskritai su ničniekuo, ir tai patvirtintų...

VI SKYRIUS

Kaip kaminai nesugeba saugoti paslapties, ir antrasis Keso Popingos išpuolis.

Tikriausiai jis būtų užsnūdęs nuo šilto kamino alsavimo, kuris sklido nuo virstančių į jį liepsnų kaitros, jei nebūtų labai aiškiai išgirdęs, kaip virtuvėje atsidaro durys, prie viryklės artinasi žingsniai. Paskui visus kitus triukšmus užgožė židinyje žarstomų žarijų krebždesys. Ir į šiuos garsus įsiterpė Guano balsas, klausiantis:

— Ar pasiklausei prie durų? Ką jis veikia?

Ir niūrus Rozos balsas atsiliepė:

— Nieko nežinau. Nesigirdi, kad bent krustelėtų.

— Gal norėtum man paruošti puodelį kavos?

— Gerai! Tik ką tu čia krapštai?

— Juk matai! Bandau pataisyti žadintuvą, jis visai nenori eiti...

Kesas nusišypsojo. Jis įsivaizdavo juos abu: Guaną su šlepetėmis, prilipusia prie lūpos užgesusia cigarete, surauktais antakiais, ant virtuvės stalo bandantį išardyti ar surinkti žadintuvą, o jo sesuo tuo metu, sprendžiant pagal tarškėjimą, pradėjo plauti indus.

— O ką tu manai apie tą tipą?

Balsai atsklisdavo labai prislopinti, nes apačioje kalbėjosi be jokio karščiavimosi, lyg iš dyko buvimo, su ilgais tylos intervalais tarp frazių. Kartais prabildantis traukinys nelauktai pertraukdavo pokalbį, ir likdavo tik nuotrupos.

Kesas užsimerkęs klausėsi, tuo pat metu mėgaudamasis šilumos dvelksmu nuo dūmtraukio.

— Manau, kad kažkoks keistuolis nevykėlis. Niekada tokiu nepasikliaučiau! Ką jis padarė?

— Aš ką tik sužinojau. Pasmaugė šokėją Amsterdame ir tikriausiai prieš tai buvo nugalabijęs dar vieną senį...

Kesas Popinga, nors ir buvo smarkiai aptingęs, negalėjo ištverti neištiesęs rankos ir neužrašęs raudonojoje knygutėje žodžio „nugalabijo“.

Ten apačioje užvirė vanduo, Roza paskubomis puolė malti kavos, padėjo ant stalo puodelį ir cukrinę.

— Pavyzdžiui, jei būčiau atspėjęs, kur čia šuva pakastas...

— Tu matei Luji?

— Taip. Ir norėčiau žinoti, ką jis planuoja daryti dėl to draugelio iš viršaus.

— Tai ką jis sakė?

— Tu gi žinai, koks jis yra. Reikia manyti, kad viską pasvarstė ir nieko nedarys neapgalvojęs... Tik man visą laiką atrodo, kad jis daug fantazuoja. Jis bandė man įrodyti, kad laiko tą tipą saujoje ir gali spjauti jam į snukį, kada panorės. Bet visų pirma, kaip aš jam atsakiau, tas tipas laiko ir mus...

— Gerk savo kavą, kol dar karšta... Kažkoks varžtelis mėtosi ant žemės...

— Kada šitaip atsakai Luji, tai jis susierzina ir pradeda rėkti, kad nuo tos akimirkos, kai prisiėmė visą atsakomybę, mes turime jam leisti veikti. Dėl manęs, aš jam atsakiau, tai viskas gerai. Mašinos sutvarkytos! Bet nelabai man patinka, kad čia gyventų toks gaidys kaip tas olandas... Tik įsivaizduok, kad jis trenktas ir gali eilės tvarka užšokti ant tavęs...

— Jis man nekelia baimės.

— Neskaičiuojant, kad tai mums gali bemat užtraukti kokius penkerius metelius... Mano galva, tai Žana pristojo prie Luji dėl to tipelio... Luji, nedrįstantis jai pasakyti „ne“, pasakė „taip“ rimčiau nepagalvojęs... Štai kaip yra! Pažiūrėsime, ar veikia...

Skambutis pasigirdo toks skardus, kad galėjai pamanyti matęs, kaip jis pagaliau pataisė žadintuvą.

— Ir jis eina?

Vietoj atsakymo — trinktelėjimas, kai įsiutęs remontininkas nusviedė žadintuvą į virtuvės kampą.

— Rytoj iš ryto nupirksi kitą... Ar dar neatnešė spaudos?

— Dar ne.

— Aš tai Luji patariau gerą dalyką. Jeigu jau mūsų rankose tokia proga, tai reikia pasinaudoti, kad gautume stogą. Jei tyliai pakištume satyrą policijai, tada, suprantama, pernelyg neišeitų į aikštę tai, kas siejasi su mūsų verslu...

— Ir ką jis atsakė?

— Nieko. Jis pagalvos apie tai grįždamas iš Marselio.

— Ar Olandijoje yra giljotina?

— Nežinau. Kodėl tu klausi?

— Taip sau.

Tyla. Paskui šiek tiek sutrikęs Guano balsas:

— Jei būtų žmogus kaip mes visi, aš taip nekalbėčiau. Betgi tu supranti, ką noriu pasakyti. Pati gi matei, kaip jis elgiasi. Eisiu paieškoti laikraščio, pabūk...

Kesas Popinga nė nekrustelėjo. Pro langelį jis tematė vos keletą spindulėlių, išdrikusių po dangų, o apačioje girdėjo, kaip iš vieno virtuvės galo į kitą mina fetriniai Rozos puspadžiai, atidarinėjamos spintų ir indaujų durys, dėliojami porcelianiniai ir fajansiniai indai, paskui staiga sušiureno į krosnį metamos anglys.

Visa tai truko labai ilgai. Guanui laikraščio paieškos tebuvo dingstis pasėdėti bistro ir, suprantama, sumesti kortomis beloto partiją, nes sugrįžo tik po poros valandų, o vakarienės stalas jau buvo padengtas.

— Niekas nebuvo atėjęs?

— Ne.

— O iš ten aukštai?

— Turėtų miegoti. Negirdėjau, kad vaikščiotų.

— Žinai, ką galvojau grįždamas? Kad štai tokie paukščiai visuomenei kur kas pavojingesni už mus. Kažkada Luji pasitaikė kartelį iššauti — tai nutiko Rošuaro bulvare, kai jį bandė apmauti. Šiuo atveju bent jau žinai, kas ir dėl ko. Ogi jis!.. Ar galėtum pasakyti, ką jis galvoja, ką?

— Turėtų būti kas nors labai sumauta! — atsiduso Roza.

— Tai ko gi tu nori? Jei jau mano nuomone, tai tik pakartosiu, kad nemėgstu tokių dalykų savo namuose!.. O dar ir triušis! Kažkoks maitinimo abonementas, ar ne?

— Liko iš vakarykščio.

— Reikia jam nunešti pavalgyti.

— Tuoj nueisiu.

Netrukus Roza iš tikrųjų pabeldė į jo duris.

— Atidarykite! — net nelaukdama atsakymo šūktelėjo ji. — Štai jūsų vakarienė.

Popinga atsikėlė. Kai durys buvo pravertos ir Roza įžengė apsikrovusi padėklu, jis nutaikė akimirką atsidurti tarp jos ir staktos ir įdėmiai nužiūrėti ją nerimastingai primerktomis akutėmis.

— O jūs bent jau esate maloni su manimi! — tarė jis.

Galbūt jis dar nežinojo, ar nori jai tik sukelti baimės, ar čia jau kai kas rimčiau.

— Truputį pasiliksite su manimi, ar ne?

Ji atsisuko nerodydama jam jokių jausmų, apžvelgė jį nuo galvos iki kojų: