Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Keistas dalykas — Kesas net nepasinaudojo Žana, kai ji visiškai jam priklausė, miegojo jo lovoje! O dabar, atvirkščiai, jis vien tik apie ją tegalvojo...

Bet dabar visai kas kita! Nuo šiol, kai ji viską žinojo, jį apėmė troškimas ją valdyti, sukelti jai baimę, nes ji buvo pernelyg subtili, kad atstumtų taip bukai kaip Roza.

Laukdamas ir neturėdamas ką veikti, jis užkalbino policininką ir paklausė, kaip surasti Kriminalinių tyrimų skyrių. Pateisinamas smalsumas, juk yra dėl ko! Visuose laikraščiuose, kur tik rašydavo apie jį, visur buvo minima kriminalinė policija ir komisaras Luką! Jis buvo patenkintas suradęs Orfevro krantinę ir virš prastai apšviestų durų perskaitęs: Kriminalinė policija. Jam būtų dar maloniau, jei būtų pamatęs ir patį komisarą, bet tai buvo kur kas sunkiau.

Jis turėjo pasitenkinti gerą valandėlę pasėdėjęs ant parapeto prie Senos ir pasižiūrėjęs į tris apšviestus langus antrame aukšte. Kieme pro dengtą monumentalią tarpuvartę matėsi policijos automobiliai ir viena mašina grotuotais langais.

Jis pasitraukė apgailestaudamas. Jam norėjosi įeiti į vidų, apžiūrėti viską iš arčiau. Sen Mišelio aikštėje jis atsigręžė ir pastebėjo policininką, matytą jau ne kartą, ir paklausė, kaip nueiti į Monmartrą. Klaustis kelio jam visai nebuvo reikalo, tik vien iš malonumo persimesti vienu kitu žodeliu su policijos pareigūnais. Ir jis patenkintas pamanė: „Jie ničnieko neįtaria...“

Jam neužtektų jėgų šitaip vaikščioti iki trečios valandos ryto, ir jis žygį pertraukdavo sustodamas užeigose, kur prie pasagos formos barų, apkaltų skarda, sutiko keletą žmogystų, kurių gyvenimas, atrodė, yra kaip sustabdyta akimirka. Taip pat žmonių, kurie vien todėl, kad išgertų puodelį kavos, nutaisydavo svajingą išraišką. O kiti, alkūnėmis pasirėmę į barą, jau neturintys už ką gerti, žiūrėjo tokiomis tuščiomis akimis, kad vieną akimirksnį pamanydavai, kokie burtai jiems vėl padėtų atgauti sąmoningą būseną. Smulkutė mergina, tampiusi krepšį žibuoklių, jam priminė Kalėdų naktį ir kaip Žana Rozjė du kartus apsilankė pas jį tabako krautuvėlėje Duė gatvėje.

Guanas turėjo būti teisus — tai Žana prikalbino Luji juo pasirūpinti. Bet kodėl? Nes jis padarė jai įspūdį? Nesielgė su ja kaip kiti klientai? Ar galbūt sužinojus, ką jis padarė, jai sukilo smalsumas?

Kad tai galėjo būti iš gailesčio, jis tą mintį iškart atmetė. Ir ne vien dėl to, jog visiškai nenorėjo, kad jo gailėtųsi, bet todėl, kad Žana visai neatrodė gailestinga moteris.

„Dar visa valanda!“ — konstatavo jis nekantraudamas.

Kuo labiau artinosi ta akimirka, tuo daugiau jis apie ją galvojo ir vis bandė nuspėti, kaip viskas klostysis. Ir iki tol gėręs vien mineralinį vandenį, jis pradėjo stikliuką po stikliuko užsisakinėti konjako, ir karštis jam nuo to mušė į galvą.

Ir jau apie pusę trečios apžiūrinėdamas save veidrodyje Batinjolio bulvaro bare, jis mąstė: „Juk visiškai niekas nežino, kas įvyks!.. Tuo labiau aš... Tuo labiau Žana, laukianti, kada galės grįžti namo!.. Luji dabar Marselyje... Guanas ir jo sesuo miega savo kambaryje, manydami, kad aš guliu lovoje... Niekas nežino...“

Jis paprašė paduoti laikraštį ir turėjo perversti net penkis puslapius, kol surado keletą eilučių apie save. Jis net susierzino, nes giesmelė buvo vis tokia pati:

Komisaras Luką tęsia Amsterdamo nusikaltimo tyrimą ir tikisi netrukus sulaikyti Kesą Popingą.

Dar vienas, prasimanantis visokių kvailysčių, — tai komisaras Luką, ir dar apie nieką neturintis žalio supratimo. Tikriausiai, ir visai logiška, kad visa tai laikraščiuose rašo vien todėl, idant pribaugintų Kesą.

Jis netgi buvo pasirengęs tučtuojau pašokti iš vietos ir nueiti įsitikinti, ar tikrai komisaras toks kietas, kaip nori pasirodyti. Fromenteno gatvėje jis tyčia pasirodė į akis policininkui, perėjo ja trejetą kartų, žvilgsniu išnaršydamas visus užkaborius, ir įsitikino, kad joks seklys nėra pasislėpęs netoli trylikto numerio.

Taigi niekas nė numatyti nenumatė, kad jis šiąnakt apsilankys pas Žaną Rozjė. Taigi Luką nieko nesuprato. Todėl Popinga ir toliau išliko už jį kietesnis.

Kokia būtų komisaro fizionomija, jei šiąnakt kas nors atsitiktų? Ir ką parašytų laikraščiai, vaikiškai kartojantys tas pačias raminamas frazes?

Galų gale kuo daugiau jis reikšis, tuo jo priešams liks mažiau galimybių, nes kiekvienas jo veiksmas sukels tokias pačias visiškai prieštaringas naujas hipotezes ir tik beviltiškai viską supainios.

Kas gi jam trukdė veikti? Kas gi jam būtų sutrukdęs visai neseniai užpulti dvi moteris traukinyje, patraukti pavojaus sirenos rankeną ir ramiai išlipti, kada visi tik pultų zuiti koridoriais?

Jis lengvai surado „Pikratą“, kur praleido pirmąsias valandas Paryžiuje, ir šiek tiek pasivaikščiojo netoliese, laukdamas, kol klubas bus uždarytas. Iš tiesų, kai jis vos tik čia atvyko, tai dar nieko nežinojo. Ir neturėjo net laiko pagalvoti. Ir dabar jam pasidarė beveik gaila to naivuolio, kuris išlipo Šiaurės stotyje ir kuris taip skubėjo kuo greičiau užsisakyti šampano ir pasakoti visokias istorijas mergšei.

Iš kabareto išėjo dvi moterys, šokėjos, kaip ir Žana, bet jos kartu nebuvo.

Taip jis liūdnai širdyje prisivertė numatyti atvejį, kad ją bus parlydėjęs klientas, todėl, suprantama, viską reikia atidėti kitam kartui, gal iki rytojaus.

Bet ne! Ji išėjo! Užsivilkusi voverių kailinius, su žibuoklių puokštele atlape. Ir jos nenormaliai aukšti batų kulniukai sukaukšėjo per šaligatvį.

Ji tirtėjo nuo šalčio. Ėjo greitai, lenkdama tamsius namus ir beveik nesidairydama aplinkui, kaip žmogus, įpratęs visą laiką vaikščioti tuo pačiu keliu ir tokiu pačiu laiku.

Kesas ją sekė, eidamas kita gatvės puse, tikras, kad dabar ji niekur nuo jo nepabėgs.

Jis vis dėlto šiek tiek išsigando, kai ji įėjo į vieną tų retų barų, kurie dar tebeveikė, ir buvo gerokai nustebęs, kai pamatė pro langą, kad ji užsisako vien kavos su plakta grietinėle ir ten vilgo raguolį.

Vis dėlto niekas jos nepakvietė vakarienės. Ji valgė kažkur beprasmiškai žiūrėdama. Jis jau buvo pastebėjęs tokį žvilgsnį tų, kas užeina į panašaus pobūdžio maitinimo įstaigas. Ji panaršė rankinuke, užsimokėjo ir išėjo, ilgiau ten neužtrukusi.

Jis palaukė, kol ji paskambins į savo namų duris. Ir tą akimirką, kai nuskardėjo skambutis, jis prisiartino netardamas nė žodžio, o ji net krūptelėjo. Bet ji nepravėrė burnos, neišleido nė garso, tik baimė išplėtė jos žalsvų akių vyzdžius. Dėl to jis buvo tikras, nors ji tik gūžtelėjo pečiais ir pasitraukė, leisdama jam praeiti.

Liftas buvo toks siauras, kad jiedu keletą kartų susilietė. Žana jį ir įjungė, paskui nusiuntė atgal žemyn, susirado rankinuke raktus ir pagaliau pramikčiojo:

— Jūs norėjote ką nors pasakyti Luji?

Jis tik nusišypsojo ir pasižiūrėjo į ją. Ir ji sutriko, nes suprato, kad jis žino, atspėjo jos gudrybę. Tik jau įėjęs į kambarį, Kesas atsakė:

— Luji išvykęs į Marselį!

— Guanas jums pasakė?

— Ne!

Ji uždarė duris, uždegė lemputę virš jų. Butą sudarė trys kambariai ir vonia, viskas čia buvo senstelėję, gerokai perkrauta, visur ištiesti kilimai ir daugybė pigių puošmenų, viduryje kambario mėtėsi vakariniai bateliai, svetainėje ant stalo šalia pustuščio vyno butelio gulėjo džiūstantis sumuštinis.

— Ką gi jūs čia rengiatės daryti?

Pirmiausia jis pasistengė įsitikinti, ar jos akys tikrai žalios, kokios išliko jo prisiminimuose. Ir jam pasirodė, kad iš baimės jos pasidarė dar žalesnės.