Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Jis buvo pavargęs. Norėjo miegoti bent dvylika valandų, gal net visas dvidešimt keturias; tokia buvo jo savijauta kelias pastarąsias dienas.

Jei nueitų į viešbutį, jam reikėtų užpildyti anketą, gal net paprašytų iš jo dokumentų. Bet ar Žana neišmokė jo vienos gudrybės?

Ir jis toliau ėjo sparčiu žingsniu, kol pagaliau sutiko merginą, kuri tebeieškojo klientų, nors jau buvo labai vėlu. Jis mostelėjo jai, ir ji nusekė paskui jį. Viešbučio kambaryje jis nusprendė apdairumo dėlei pasikišti pinigus po pagalve.

— Tu užsienietis?

— Nieko nežinau... Noriu miego!.. Štai, imk šimtą frankų... Palik mane ramybėje...

Ir tučtuojau užmigo, o susapnavo, kad vėl tapo Kesu Popinga, kurio mamytė tyliai rengėsi, žiūrinėjosi veidrodyje, išsispaudė spuogelį, o tarnaitė tuo metu bildėjo virtuvėje apačioje. Tik šita tarnaitė buvo Roza. Ir ji jam paskui pasakė, kai jis nusileido pas ją žemyn ir prisėlino iš užpakalio:

— Sugrįšiu į virtuvę tik tada, kai jūsų daugiau čia nebus!

Kažkoks balsas jam šnibždėjo į ausį:

— Dėmesio! Druskinėje laikomas cukrus... Jis labai netinka jaučių uodegų sriubai...

Jis laužė galvą, kaip atpažinti šį balsą, ir staiga viską nutvieskė šviesa: tai buvo Žana Rozjė, o jis virtuvės viduryje stovėjo vienomis kojinėmis, be prisegamosios apykaklės ir namuose buvo pilna svečių. Ji kvatojosi pabrėžtai pašaipiai jam metusi:

— Greitai apsirenkite! Ar nesuprantate, kad jus gali atpažinti?

VII SKYRIUS

Kaip Kesas Popinga įsitaisė kilnojamąjį namų židinį ir kaip jis nusprendė, kad jo pareiga yra suteikti postūmį prancūzų policijos tyrimui.

Dažnai pradedama nuo kokios nors smulkmenos, kartais visai nereikšmingos, ir visiškai to nesitikint atrandama labai svarbių dalykų.

Tą rytą žiūrėdamas į veidrodį, o visą tą procedūrą jis visuomet atlikdavo labai rimtai, Popinga pastebėjo, kad yra nesiskutęs nuo pat išvažiavimo iš Olandijos. Ir nors šeriai dar nėra nei labai tankūs, nei labai šiurkštūs, vis dėlto patrauklios išvaizdos jam nesuteikia.

Jis pasisuko lovos link, ant jos krašto moteris, kurios net nepažinojo, pasilenkusi movėsi kojines.

— Kai būsi apsirengusi, nueisi man paieškoti skutimosi mašinėlės su peiliukais, skutimosi muilo, teptuko ir dantų šepetėlio...

Kadangi davė jai pinigų į priekį, tai ji galėjo ir negrįžti, bet pasirodė sąžininga ir parėjusi netgi pateikė tikslią ataskaitą, kiek išleidusi. Paskui, nežinodama, ar turi išeiti, ar pasilikti, vėl atsisėdo ant lovos krašto ir žiūrėjo, kaip Popinga skutasi.

Tai buvo viename Monmartro priemiesčio viešbutyje, tik kur kas mažesniame už tą Viktoro Masė gatvėje. Apskritai netgi atrodė taip pat, lyg ant lovos krašto sėdėtų Žana Rozjė, tik, taip sakant, trimis ar keturiomis kategorijomis prastesnė.

Bet šita moteris, kurios net vardo nežinojo, elgėsi visai priešingai ir kaip įmanydama stengėsi jam suteikti malonumą, bandė atspėti jo skonius. Tai ji įrodė graudžiai atsidusdama:

— Tau turėtų būti liūdna, ar ne? Galiu prisiekti, kad tau širdį spaudžia kažkoks skausmas...

Tik jos balse girdėjosi kur kas daugiau pasitikėjimo negu abejonės gaidų ir todėl ji priminė kortų būrėją.

— Kodėl tu taip kalbi? — paklausė jis, muiluodamasis žandą.

— Kadangi pradedu pažinti vyrus... Kiek amžiaus man duotum?.. Tokia, kokią tu mane matai, aš esu trisdešimt aštuonerių metų, mano mažyli! Aš gerai žinau, ko nesakoma. Taigi supranti, kaip dažnai matau tokius kaip tu, kurie tave nusiveda ir nieko nedaro. Pavyzdžiui, daugelis išlaukę tinkamo momento jau kaip pradeda kalbėti ir vis kalba, kol išdėsto visas savo istorijas... Mes esame tam labai pravarčios!.. Išklausome viską, ir tai nesukelia jokių pasekmių...

Scena buvo beveik patriarchališka: Kesas nuoga apdribusia krūtine, petnešomis, nukritusiomis ant blauzdų, ir meiliu čiauškėjimu jį viliojanti moteris, laukianti, kol jis bus pasirengęs. Keisčiausia, kas jam išliko atmintyje, kad, pasak jos, yra liūdnas — tai dar viena atrasta jo nauja asmenybė, ir nereikia pamiršti to užsirašyti! Ir jis nustojo klausytis, ką ji kalba.

Skutimasis jo mintis nukreipė kita linkme. Jis pamanė, ar nereikėtų nueiti ir nusipirkti kelioninio lagaminėlio, į kurį sudėtų vertingesnius daiktus.

Mat rimtame viešbutyje, jei ten apsistoji be bagažo ir vienas, vienintelei nakčiai, iškart rizikuoji patraukti dėmesį. Su lagaminėliu jį palaikys komivojažieriumi. Tik ką jis veiktų su tuo vadinamuoju lagaminėliu visą dieną? Paliktų geležinkelio stoties saugojimo kameroje? Kur pasidėtų kavinėje?

Jis nusprendė jokiu būdu nenakvoti du kartus toje pačioje vietoje. Jau pastebėjo, kad žmonės, kurie leidžiasi užklumpami, išsiduoda kam nors iš aplinkos netikėtų abejonių sukeliančia smulkmena.

„Jokio lagaminėlio!“ — sumurmėjo jis, rūpestingai valydamas skutimosi mašinėlę ir vyniodamas ją į laikraščio skiautę.

Pridėkime, kad nemenka rizika tapti žmogumi su lagaminėliu , ir to elementaraus daikto užteks, kad kas nors įskųstų jį policijai.

Jo pranašumas prieš kriminalinių istorijų herojus, apie kuriuos jis skaitė laikraščiuose, visokius vagis, žudikus, besislapstančius sukčius, pasireiškė taip, kad jis manė apie šituos dalykus panašiai kaip apie Julijaus de Kostero Jaunesniojo bendrovės reikalus, tai yra šaltakraujiškai, visiškai atsietai, lyg būtų visiškai niekuo dėtas.

Iš tikrųjų jis svarstė vieną sprendimą po kito ir pagaliau netikėtai paklausė savo bendrės:

— Ar tokiuose viešbučiuose kaip šis reikia rodyti dokumentus?

— Niekada! Kartais jie paprašo pasakyti pavardę, kad įrašytų į kortelę. Bet kartą per du ar tris mėnesius per patį nakties vidurį įsiveržia policija ir prikelia visus klientus. Taip būna dažniausiai tada, kai viešbutyje gali būti apsistojęs koks nors pravažiuojantis reikšmingas veikėjas iš užsienio, sietinas su pasikėsinimais.

Kesas suvyniojo teptuką, muilą, dantų šepetėlį ir susidėjo viską į kišenes, kur jau gulėjo jo raudonoji užrašų knygutė ir pieštukas. Tai ir buvo visas jo namų ūkis.

Kaip praktiška! Jis galėjo eiti, kur tik norėjo, kaskart nakvoti vis kitame viešbutyje, netgi rinktis juos skirtinguose Paryžiaus kvartaluose. Ne prie širdies jam buvo tik tos gaudynės, apie kurias pasakojo mergina. Bet jis apskaičiavo, kad būtų tik viena galimybė iš šimto jį nutverti.

— Ar nenuvesi manęs papusryčiauti? — paklausė ji.

— Būčiau linkęs vis dėlto ne...

— Aš ir nereikalauju. Tai pasakiau tik todėl, kad suteikčiau tau malonumo. Taigi tau daugiau manęs nereikia?

— Ne!

Jie atsisveikino šaligatvio pakraštyje, gatvėje, užkimštoje daržovių pardavėjų vežimėliais. Popinga jau nebeturėjo rankinio laikrodėlio, bet sankryžoje pamatė kabantį laikrodį, kuris rodė penkiolika po dvyliktos.

Kvartalas jam visai patiko, nes tirštai knibždėjo įvairiausių socialinių kategorijų atstovų, o barai net braškėjo nuo lankytojų.

„Su trimis tūkstančiais frankų, kurie man dar liko, — skaičiavo jis, — sugebėsiu vos kokį mėnesį prasilaikyti, bet čia surasiu būdą, kaip apsirūpinti pinigais...“

Taip jis iš karto pasidarė gobšus, nes tie pinigai, kuriais iki šiol taip švaistėsi, dabar įgijo ypatingos vertės, panašiai kaip skustuvas kišenėje, lagaminėlis, kurio atsisakė, ir bet kuri smulkmena jo gyvenimo plano, kurį dabar stengėsi apmesti.

Šitaip jis išstovėjo kone valandą prie Paryžiaus plano ties metro įėjimu. O topografijai jis turėjo puikią atmintį. Kvartalai, pagrindinės miesto arterijos, bulvarai išsidėstė pagal savo vietas jo atmintyje taip tiksliai lyg žemėlapyje, ir kada jis vėl leidosi į kelią, tai Paryžiuje jau galėjo orientuotis nieko nesiklausdamas.