Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

— Jūs laimėsite dviem ėjimais, ar ne?

Azijietis atsisuko į jį nustebęs ir dar labiau nusiminęs, nes buvo įsitikinęs, kad yra negrįžtamai ir beviltiškai prapuolęs. Jo varžovas buvo ne ką mažiau apstulbęs, nes niekaip negalėjo įsivaizduoti, kokiu būdu gautų šachą ir matą, kai buvo visiškai tikras, kad laimės.

Įsitvyrojo tyla. Japonas ištiesė ranką savo bokšto link ir grąžino jį atgal į tą pačią vietą, lyg figūra būtų padaryta iš įkaitintos iki raudonumo geležies, pasižiūrėjo į Popingą lyg prašydamas patarimo, kai blondinas dar kartą išanalizavo padėtį, ir tik atsiduso:

— Pavyzdžiui, aš nematau, kaip...

— Gal leistumėte?

Geltonodis linktelėjo, kad taip. O varžovas laukė skeptiškai šypsodamasis.

— Štai pastatau žirgą čia... O ką jūs darote?

Nė trupučio negalvodamas šviesiaplaukis jaunuolis atsakė:

— Aš jį nukirsiu bokštu.

— Labai gerai! Aš perkeliu valdovę per du langelius į priekį. Ir ką jūs dabar darysite?

Šį kartą jaunuolis jau neberado, ką atsakyti, kurį laiką sėdėjo sutrikęs, paskui perkėlė savo karalių per vieną langelį.

— Ir štai! Dar per langelį į priekį keliu valdovę ir skelbiu šachą bei matą! Juk nebuvo sunku, ar ne?

Ir tyčia laikėsi pabrėžtinai kukliai, bet jo veidas švytėjo iš pasitenkinimo. Abu jaunuoliai buvo taip sužavėti, kad net nedrįso pradėti naujos partijos.

Japonas, dėjęs pastangas perprasti tuos genialius ėjimus, pagaliau pramurmėjo:

— Gal norėtumėte sužaisti?

— Aš užleidžiu jums savo vietą... — sumurmėjo jo draugas.

— Na jau ne! Jei jums tinka, tai aš žaisiu prieš jus abu vienu metu... Sėsite prie skirtingų šachmatų lentų...

Galėjai akivaizdžiai pastebėti, kad jo rankos, kai jas glostėsi, o tai jis dabar ir darė, yra gražios, nors, žinoma, putlios, užtat baltos, dailiai nulipdytos iš gana geros tešlos.

— Oficiante! Atneškite dar vienus šachmatus...

Komisaras Luką dar nebuvo gavęs laiško, bet, kai pora partijų bus sužaista, jam kaip tik perduos jį į rankas ir jis, be abejonių, tekinom nuskubės į Fromenteno gatvę.

Jaunuoliai dar jautėsi įbauginti, ypač kai Popinga, išsidrėbęs priešais juos ant sofutės, pasidavė paniekinamo malonumo pagundai, be visa ko, dar stebėti ir biliardo partiją.

Jis perstatinėjo figūras nedvejodamas, nors žaidė iškart prie dviejų lentų. Abu jo priešininkai ilgam susimąstydavo, ypač japonas, kuris nusprendė laimėti.

„Kaip apsirūpinti sąrašu kavinių, kur žaidžiama šachmatais?“ — vis pagalvodavo Popinga.

Jam atrodė, kad jų turėtų būti tiesiog daugybė, nes visai neseniai, tyrinėdamas Paryžiaus planą, padarė reikšmingą atradimą. Groningene, kaip ir daugumoje miestų, yra vienintelis centras, aplink kurį gyvenamieji namai išsidėsto panašiai kaip vaisiaus minkštimas apie kauliuką.

Tačiau Kesas konstatavo, kad Paryžiuje ne tik ne vienas, ne du ir net ne trys tokie centrai, bet kiekviename kvartale yra savo „kauliukas“, aplink kurį išsidėsto kavinės, kino teatrai, šokių salės ir judriausios gatvės.

Taigi Grenelio gyventojas neis į Sen Mišelio bulvarą pažaisti šachmatais, nei Mon Suri parko apylinkių gyventojas ten nepasirodys. Vadinasi, tereikia gerai paieškoti, ir kiekviename kvartale...

— Aš labai atsiprašau... — tarė jis apsimestinai sumišęs. — Bet malonėkite patraukti atgal savo rikį... Jeigu ne, tai pasistatysite sau šachą nuosava valdove...

Jaunasis blondinas išraudo ir pramikčiojo:

— Ėjimas atliktas...

— Na jau ne! Meldžiu jus...

O japonas visą laiką skersakiavo į savo draugo žaidimą, kad nekartotų tų pačių klaidų.

— Ką jūs studijuojate?

— Mediciną, — atsakė japonas.

O blondinas norėjo būti dantų gydytoju, ir jam tai visai pritiko.

Nežiūrint viso nervingumo ir susikaupimo, japonas buvo sumuštas pirmas. Jo draugas tada net įsikarščiavo, bet dar prasilaikė vos keletą minučių.

— Ko galėčiau jums pasiūlyti? — jam atrodė, kad turi tai ištarti.

— Nieko! Tai aš perku išgerti.

— Juk mes pralošėme.

Jis vis dėlto užsispyrė juos pavaišinti ir prisidegė naują cigarą, dar patogiau išsidrėbęs ant sofutės.

— Kas yra svarbu, argi ne, — tai laikyti galvoje visą figūrų išdėstymą ir nepamiršti, kad rikis saugo valdovę, valdovė saugo žirgą, o...

Ir vos sugebėjo susilaikyti nepridūręs:

— ...Luji, kurį Žana Rozjė bus įspėjusi, dabar jau turėtų sėdėti Marselio traukinyje... O komisaras Luką šiuo metu jau atvažiuoja į Fromenteno gatvę, ir Žana negali suprasti, kas čia dedasi... O Žiuvizi Guanas neišdrįsta paskambinti iš baimės, kad gali išsiduoti, kai Roza...

Jis tęsė:

— Be to, reikia atidžiai stebėti priešininko taktiką, o pačiam jos griežtai nesilaikyti... Įsivaizduokite, kad naudojuosi kažkokia taktika... Galiu sumušti vieną iš judviejų, bet kitas perkąs visą mano žaidimą, ir aš atsidursiu nepavydėtinoje padėtyje...

Jis buvo toks patenkintas savimi, kad, jaunuoliams jam padėkojus ir išėjus, pasiliko sėdėti toliau, įsikandęs cigarą, įsikišęs ranką į liemenės iškirptę, iš tolo stebėdamas biliardo partiją ir sunkiai atsispirdamas pagundai pats sužaisti.

Juk jis galėjo ir prie biliardo stalo padaryti lygiai tą patį kaip ką tik prie šachmatų lentos — paprasčiausiai prieiti prie kurio nors žaidėjo, ištraukti jam iš rankų lazdą ir įvaryti gražų penkiasdešimtuką taškų rutulį po rutulio.

O jo priešininkai visiškai nepastebėjo, netgi per visą tą kartu prabėgusį laiką, kad jis įsitaisė priešais kitoje salės pusėje išdėstytus veidrodžius. Šviesa nerėžė akių, o salėje buvo blausu nuo pypkių ir cigarečių dūmų, tad Popingos atvaizdas, atmušamas veidrodžio, atrodė išplaukęs, netgi gana mistiškai, ir jis gėrėjosi savimi, suapvalinęs aplink cigarą lūpas.

Laikrodis žalsvo emalio ciferblate rodė šeštą valandą. Kad greičiau slinktų laikas, jis išsitraukė užrašų knygutę, bet ilgam susimąstė prieš kažką užrašydamas.

Kadangi jam gerai matėsi, kad kas dieną tuščiai praslinks begalė valandų, net jei jis miegotų kaip tik įmanoma ilgiau. Klaidžioti gatvėmis ilgiau kaip tris ar keturias valandas jis negalėjo, nes pavargdavo, o ilgainiui tai įgrisdavo iki koktumo. Reikėjo kažkaip susiorganizuoti tokių pramogų kaip dabar ir kad jos tęstųsi kiek įmanoma ilgiau, idant jis išliktų pakilios nuotaikos, išsaugotų proto aiškumą.

Pagaliau jis pasižymėjo:

Antradienis, gruodžio 28 diena. — Pabėgta iš Žiuvizi pro langę. Dvi moterys traukinyje. Fromenteno gatvė, pas Žaną, kuri nesijuokė. Imtasi priemonių ją lengvai apsvaiginti. Esu tikras, kad ją dar pamatysiu.

Trečiadienis, gruodžio 29 diena. — Dėl viso to miegota Monmartro priemiestyje su moterimi, kurios pamiršau paklausti vardo. Jai atrodžiau liūdnas. Nusipirkti būtiniausi tualeto reikmenys. Parašyta komisarui Luką ir žaista šachmatais. Savijauta puiki.

To užteko. Kad tai jam padėjo tiksliai prisiminti visas prabėgusias valandas, patvirtintų įstrigusi galvoje viena smulkmena — tas lagaminėlis. Jis jo nenusipirko, kad netaptų žmogumi su lagaminėliu. Tikrai reikėjo vengti pernelyg krentančių į akis žymių. Tačiau vis žiūrėdamas į veidrodį jis suprato, kad cigaras tampa vienu jo išskirtinių požymių. Pavyzdžiui, tie du jaunuoliai nepamirš, kad jis rūkė cigarą. Juolab padavėjas toje aludėje, kur jis rašė laišką siųsti pneumatiniu paštu. Jis apsižvalgė aplinkui ir įsitikino, kad iš penkiasdešimties lankytojų vos du žmonės rūkė cigarus.