Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Pone vyriausiasis redaktoriau,

Šis laiškas buvo adresuotas pagrindiniam Paryžiaus laikraščiui, nes jis skyrė jam kone tris skiltis ištisai, o specialusis korespondentas net dviem dienoms pasiliko Olandijoje. Kesas jį rinkosi ne vien dėl tiražo, bet ir todėl, kad šis leidinys buvo vienintelis, išspausdinęs straipsnį kultūringu pavadinimu.

Pamelos žudikas tyčiojasi iš policijos, iš anksto perspėdamas apie naują piktadarybę» o ji į tai visiškai nereaguoja.

Jis turėjo marias laiko. Ir jam reikėjo pasiieškoti tinkamų frazių. O krosnis šniokštė visai kaip Groningene, staliukai buvo apsėsti ramių lankytojų, laukiančių savo traukinio.

Pone vyriausiasis redaktoriau,

Pirmiausia prašau man atleisti už prastą prancūzų kalbą, bet pastaraisiais metais Olandijoje turėjau ne per daugiausia galimybių ją vartoti.

Įsivaizduokite, kad visuose laikraščiuose žmonės, kurie jūsų nepažįsta, rašinėja, kad esate šioks ir anoks, ir tai visiškai nėra tiesa, o jūs gi esate visai kitoks. Esu tikras, kad jums tai būtų nemalonu ir panorėsite išsakyti visą teisybę.

Jūsų redaktorius nuvyko į Groningeną ir išklausinėjo žmonių, bet tie žmonės nieko negalėjo žinoti, todėl jie tyčia melavo ir dar kai kurie melavo be tyčinių paskatų.

Aš noriu viską ištaisyti ir pradedu nuo pačios pradžios, nes tikiuosi, kad paskelbsite šį raštą, nes jis yra teisingas ir visiems parodys, kaip galima tapti auka dėl to, ką prikalba kiti.

Iš pradžių straipsnyje kalbama apie mano šeimą. Ir pasakojama remiantis mano žmonos žodžiais, kuriuos ji pasakė reporteriui:

„Aš negaliu suprasti, kas atsitiko, ir niekas negalėjo to numatyti. Kesas yra kilęs iš labai geros šeimos ir baigęs aukščiausios kokybės aukštuosius mokslus. Kai jis mane vedė, buvo ramus ir protingas jaunuolis, vien tesvajojo apie tai, kaip sukurti šeimos židinį. Nuo tos akimirkos visus tuos šešiolika metų jis buvo puikus vyras ir tėvas. Jis pasižymėjo tiesiog nuostabia sveikata, bet turėčiau pasakyti, kad šį mėnesį vakare, kai buvo smarkiai pašalę, jis pargriuvo ir susitrenkė galvą. Gal kaip tik dėl to jam prasidėjo proto sutrikimai ir amnezija? Jis tikrai nebūtų to padaręs atsakingai išmanydamas esamą reikalą, todėl negali būti atsakingas

Kesas užsisakė antrą kavos ir vos nepaprašė cigaro, bet prisiminė savo apsisprendimą, todėl atsidusęs prisikimšo pypkę, perskaitė šias keletą užrašytų eilučių ir ėmėsi tuos teiginius neigti.

Štai ką, pone vyriausiasis redaktoriau, norėčiau pasakyti šia tema:

1. Aš nesu iš labai geros šeimos. Bet jūs suprasite, kodėl mano žmona, kurios tėvas buvo burmistras, bando pasakoti tokius dalykus žurnalistams. Mano motina dirbo pribuvėja, o tėvas buvo architektas. Iš tiesų tai tik motina rūpinosi šeima. O tėvas, kai eidavo susitikti su užsakovais, tai tik šiaip plepėdavo ar gerdavo su jais, nes deryboms buvo pernelyg nerimtas ir bičiuliškai nusiteikęs. Paskui jis pamiršdavo su jais susiderėti dėl kainos ar netgi užmiršdavo darbe atlikti kokią nors smulkmeną, todėl visuomet patirdavo įvairių nemalonumų.

Bet jis dėl to nenusimindavo. Tik atsidusdavo:

— Esu per geras žmogus!

Bet mano motina šito nenorėjo klausytis, ir nebuvo nė dienos, kad namuose nekiltų vaidų. Jie pereidavo į tikras rietenas, kai mano tėvas būdavo išgėręs daugiau negu paprastai, o motina šaukdavo mano seseriai ir man:

— Pasižiūrėkite į šitą žmogų ir pasistenkite niekados nebūti į jį panašūs! Jis varo mane į kapus!

2. Matote, pone vyriausiasis redaktoriau, kad mano žmona nepasakė tiesos. Tuo labiau apie aukščiausios kokybės išsilavinimą. Nors ir įstojau į Jūrų mokyklą, tačiau niekada neturėjau kišenpinigių, todėl negalėjau linksmintis su draugais. Taigi pasidariau paniurėlis ir veidmainis.

Galiausiai mūsų namuose viešpatavo skurdas, tik to niekas pašalinis negalėjo matyti. Pavyzdžiui, tomis dienomis, kai per vakarienę valgydavome tik sausą duoną, motina uždėdavo ant ugnies du ar tris puodus, jei kas netyčia ateitų. Šitaip galėjai pamanyti, kad ji verda kažkokius prašmatnius patiekalus!

Su žmona susipažinau, kai tik baigiau mokslus. Ji dabar teigia, nes taip reikalauja padorumas, kad mes susituokėme iš meilės.

Tai netiesa. Mano žmona gyveno mažame kaimelyje, kur jos tėvas buvo burmistru, o ji norėjo gyventi tokiame dideliame mieste kaip Groningenas.

O man glostė savimeilę, kad vedu turtingo ir gerbiamo žmogaus dukterį, kita vertus, iki aštuoniolikos metų ji prabuvo pensione.

Jei ne ji, būčiau plaukiojęs. Bet ji pareiškė:

— Niekada netekėsiu už jūreivio, nes jie geria ir žvalgosi į moteris!

Jis išsitraukė iš kišenės straipsnį, kad dar kartą perskaitytų, nors mokėjo jį beveik atmintinai.

3. Gali atrodyti, pasak ponios Popingos, kad šešiolika metų aš buvau puikus vyras ir tėvas. Tai dar mažiau teisinga negu visa kita. Niekada neapgaudinėjau žmonos tik dėl to, kad Groningene šito neįmanoma daryti, jog niekas nesužinotų. O ponia Popinga pavertė mano gyvenimų pragaru.

Ji niekada nešaukdavo kaip mano motina. Tik štai ką ji darydavo, jei netyčia nupirkdavau kokį daiktą, kuris jai nepatikdavo, ar surūkydavau vienu cigaru per daug. Ji sakydavo:

— Labai gerai!

Paskui dvi ar tris dienas apskritai su manimi nesikalbėdavo, klaidžiodama po namus ir visa savo išvaizda rodydama, kad ji yra nelaimingiausia moteris pasaulyje. Jei vaikai dėl to stebėdavosi, tai ji tik atsidusdavo:

— Tai jūsų tėvas privertė mane kentėti... Jis manęs visiškai nesupranta!

Kadangi esu žaismingo būdo, stengiausi vengti tokią scenų. Ir man tik su išlygomis pavyko pasiekti, kad tuos šešiolika metų tenkinčiausi vienų vakarų per savaitę skirdamas šachmatams ar biliardui.

Kai gyvenau su motina, svajodavau turėti pinigų, kaip ir kiti, kad galėčiau pasilinksminti mieste kartu su draugais, taip pat svajodavau gražiai rengtis, užuot dėvėjęs pasiaurintas senas tėvo drapanas.

O jau gyvendamas savo namuose, tiksliau, pas žmoną, visus tuos šešiolika metų pavydėdavau tiems žmonėms, kurie gali vakare išeiti kur tik nori ir niekam nieko nesakyti, kurie už parankės vedasi gražią moterį, sėdasi į traukinius ir kažkur važiuoja...

Kad aš būčiau puikus tėvas, tai visai nemanau. Aš visą laiką nekenčiau savo vaikų. Kai jie gimė, sakiau, kad jie gražūs, idant įtikčiau jų mamytei, bet man jie pasirodė tiesiog šlykštūs. Ir mano požiūris per tų laikų nedaug pasikeitė.

Teigiama, kad mano duktė labai protinga, nes ji niekada nekalba, bet aš žinau, kad ji tiesiog neturi ką pasakyti. Dar daugiau, ji yra arogantiška, pučiasi prieš savo drauges, kad gyvena gražiame name. Vieną kartą nugirdau tokį pokalbį:

— Ką gi veikia tavo tėvas?

— Jis yra Kostero bendrovės direktorius ir akcininkas...

Tai visiškas melas! Suprantate? O štai berniūkštis neturi jokių tokiam amžiui būdingų trūkumų, todėl esu linkęs manyti, kad jis nieko gero nepasieks gyvenime.

Kad sugalvojau jiems visokių žaidimų, pagal kuriuos galėtum pasakyti, jog esu puikus tėvas, tai čia apgavystė. Visa tai prasimaniau tik todėl, kad vakarais man pačiam būna nuobodu. Aš nuobodžiauju visų laikų. Pasistačiau vilą, bet ne tam, kad būčiau labai norėjęs ten gyventi, o vien dėl to, kad, būdamas jaunas, pavydėdavau draugams, kurie gyveno vilose.