Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

O Julijus de Kosteras? Visą laiką gerdamas „Mažajame šventajame Jurgyje“ jis pripasakojo tiek visokių dalykų, bet pasirodė geras nenaudėlis, nes, nepaisant girtumo, taip ir nepasakė, kur vyksta. Kiek Popinga jį pažinojo, tai Paryžiuje jo negalėjai sutikti, nebent Londone, kur jam būtų geriau. Be abejo, bus apsirūpinęs slaptais pinigėliais ir ten su jais, prisidengęs kitu vardu, imsis naujo verslo ir krausis pelną.

Kai žmonės užėmė savo vietas, o salėje pasidarė tamsu, alyvinė šviesa užtvindė ekraną ir orkestras užgrojo kažką labai ilgesingai, labai švelniai. Popinga nuo to labai susigraudino. Kartu su visa sale jis plojo iš visų jėgų, tik jam visai nepatiko tas didis filmas, pasakojantis advokato ir jo profesinių paslapčių istoriją.

Šalia jo sėdinti stora dama, geriausiai apsirengusi iš visų ložių, nes dėvėjo audinių kailinius, be perstojo kartojo savo vyrui:

— Kodėl jis nepasako teisybės?.. Kaip kvaila!..

Paskui filmas baigėsi, ir visi pasuko prie išėjimo, lėtu žingsniu juodos angos link į gatvės šaltį, kur krautuvės jau buvo uždarytos ir burzgė kaitinami automobilių varikliai.

Popinga nusižiūrėjo vieną viešbutį Birago gatvės kampe. Tokį viešbutį, kuris, jo galva, turėjo būti labai pigus ir be jokių patogumų.

Ir patvirtinimas, kad tai buvo būtent tokia kategorija, kurios jis ieškojo, — gal už penkiasdešimties metrų nuo pastato užsiglaudęs šešėlyje moters siluetas.

Parsivesti? Ar neparsivesti? Žinoma, jis nusprendė, kad...

Bet tai neturėjo jokios reikšmės. Policija šiuo metu negalėjo to žinoti.

Iš tiesų jis nemėgo būti vienas nei naktį, nei juolab iš ryto, kai keldavosi. Tada jis būdavo priverstas žiūrėti į veidrodį ir nutaisinėti visokias grimasas vis klausdamas savęs:

— Jei mano burna būtų šitokia... Ar nosis šitokia...

Pirmyn! Dar bent kartelį! Tik vieną sykį! Tereikėjo sužinoti, kokios kategorijos moterų galima sutikti šiuose tamsiuose Birago gatvės užkaboriuose. Jis abejingai praėjo susikišęs rankas į kišenes, ir vos tik jie susigretino, drovus balsas pramikčiojo:

— Ateini?..

Jis nutaisė abejojantį veidą, apsigręžė, dujinio žibinto šviesoje apžiūrėjo jauną, išblyškusį, smarkiai ištįsusį veidą. Ji dėvėjo nepernelyg šiltą apsiaustą, iš po beretės draikėsi sutaršyti plaukai.

— Tiks! — nusprendė jis.

Ir jis nusekė paskui ją. Dabar jis žinojo, kaip tai daroma. Jie praėjo pro vestibiulį, kur geraširdė storulė dėliojo pasiansą.

— Į septintąjį!.. — nurodė ji.

Nieko sau, vėl septintasis!

Ten nebuvo net tualeto, tik užuolaida, dengianti fajansinį dubenį. Popinga, net nepažvelgęs į savo kompanionę, pradėjo dėliotis muilą, skutimosi mašinėlę, teptuką.

— Pasiliksi visai nakčiai?

— Na žinoma!

— Ak!

Neatrodė, kad tai būtų ją pernelyg nudžiuginę, tik ką darysi!

— Tu ne iš šito kvartalo?

— Tikrai ne!

— Užsienietis?

— O tu?

— Aš bretone, — atsakė ji, nusiimdama beretę. — Bent jau būsi malonus? Buvai kine, mačiau tave iš ten išeinant...

Ji kalbėjo tam, kad kalbėtų, galbūt norėdama suteikti jam malonumo. Iš tikrųjų ji tik papildė pustuštį kambarį kaip baldas, o jis tuo metu kruopščiai užsiėmė tualetu, paskui pasižiūrėjo ir įsitikino, kad lova beveik švari, tada išsitiesė ramiai atsidusdamas.

Jis dabar tikrai norėtų pamatyti komisaro Luką žmoną. Tik ką jis sugalvotų jai pasakyti apie jį, rengdamasis gulti į lovą? Kad tokiu metu, kaip ir visi žmonės, jis gulasi miegoti.

— Ar man palikti šviesą?

Ji buvo tokia liesa, kad jam kilo noras nukreipti žvilgsnį kitur.

VIII SKYRIUS

Apie sunkumus atsikratyti senų laikraščių ir apie amžinosios plunksnos ir laikrodžio naudą.

Tą rytą į užrašų knygutę jis beveik neturėjo ko užrašyti:

Jos tikrasis vardas yra Ziulma. Duota dvidešimt frankų ir nedrįsta prieštarauti. Atsidūsta, kai aš rengiausi:

— Galiu lažintis, kad tau labiau patinka riebios. Tu tik pasakyk, aš tau atvesiu kokią nors savo draugę!

Neplautos kojos.

Jis taip pat pažymėjo, kad būtina nusipirkti laikrodį, nes lauke pasižiūrėdavo į gatvės laikrodžius arba pamatydavo laiką kavinėje, o dabar iš pat ryto pasijuto sutrikęs, negalėdamas sužinoti, kelinta valanda.

Ir jis labai nustebo, kad išėjo į lauką aštuntą valandą, nes jį suklaidino triukšmingas rytinis šio kvartalo šurmulys.

Kai Ziulma, apsirengusi žalsvu apsiaustu, platoku per pečius, jau nuėjo savo keliu, Popingai, vos prisiartinus prie laikraščių kiosko, net širdis pašoko krūtinėje.

Visi jie išsijuosę pagaliau vėl rašė apie jį, skirdami dvi ar net tris skiltis, ir dar pirmajame puslapyje! Jo nuotrauka neišspausdinta tik dėl to, kad jau anksčiau buvo pasirodžiusi. Užtat buvo nufotografuota Žana Rozjė ir jos kambarys.

Jis turėjo tvardytis, kad iš karto nenusipirktų visos rytinės laidos laikraščių ir nenulėktų į kurią nors kavinę skaityti.

Taigi buvo labai sunku išlaikyti šaltakraujiškumą, kai skilčių skiltys tiesiog trimitavo apie jį, pateikdamos pačias skirtingiausias nuomones. Žmonės praeidavo, nusipirkdavo laikraštį, bet tik kurį nors vieną, ir skubėdavo metro įėjimo link.

Jis iš pradžių pasirinko tris reikšmingiausius dienraščius ir nusinešė juos į barą Bastilijos aikštėje. Niekas nė neįtarė, kokios vidinės audros jį purto, nes jis paprasčiausiai gėrė kavą ir skaitė, dar kartą perskaitydavo taip susižavėjęs, tuo pat metu ir įskaudintas, bet apimtas tokios pačios karštinės.

Kaip jam pagaliau pavyko atgauti įprastą praktišką mąstyseną? Juk jis nusprendė išsaugoti vien tik šiuos straipsnius, kita vertus, nelabai galėjo išeiti pasivaikščioti po miestą su tuzinu laikraščių kišenėje.

Jis dar pamąstė, nusileido į tualetą, ten kišeniniu peiliuku išsipjovė viską, kas jam buvo aktualu. Liko tik atsikratyti visų tų šitaip suluošintų laikraščių. Ir jam atrodė, kad geriausias sprendimas — numesti juos kabinose. Tai jam kainavo ištisą pusvalandį pastangų, nes tokios šūsnys popieriaus nepralįsdavo į kanalizaciją. Jam prireikė daugelį kartų nuleidinėti vandenį, kas kartą laukti, kol bakelis prisipildys, ir kai sugrįžo į barą, jautėsi kaip tikras ligonis.

Taigi reikėjo keisti taktiką ir ką nors daryti su ta dvidešimčia dienraščių, kuriuos jis nusipirktų visą dieną vaikščiodamas po miestą kiekviename kioske po tris, kad su tokiais pluoštais pagaliau nepatrauktų dėmesio.

Pirmuosius tris perskaitė bistro, kurį surado Henriko IV bulvaro ir krantinių sankirtoje. Ir ten jis išmetė į Seną apipjaustytus laikraščius.

Dėl kitų jis nuėjo į kitą kavinę Austerlico krantinėje ir sekė juos pasroviui, kol jie nuplaukė iki pat Bersi krantinės.

Kadangi Senos pakrantėse nesurado jaukių kavinių, tai po pietų sugrįžo į Liono stoties rajoną, kur užtiko jam patinkančią aludę. Ir porą valandų, prisiglaudęs kampe prie krosnies, jis užsiėmė darbu, prieš tai apsirūpinęs amžinąja plunksna, nes jo rašiklis pasiliko Groningene.

Jam teko susitaikyti su išlaidomis perkant laikrodį ir amžinąją plunksną — dvidešimt frankų už laikrodį ir trisdešimt du už plunksną — tik dėl to, kad turėjo rimtai padirbėti. O patirtis jam parodė, kad negalima rašyti plunksnomis, kurios duodamos kavinių lankytojams.

Kavinėje jis tepaprašė popieriaus. Paskui jis pradėjo smulkia, taisyklinga rašysena, nes žinojo, kad laiko turi užtektinai ir nenorėjo, kad nuo skubos maustų riešą.