Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Aš nusipirkau lygiai tokią pačią krosnį, kokią mačiau pas turtingiausią savo draugą. Taip pat darbo stalą kaip...

Bet tai jau įtrauktų mus pernelyg toli... Aš niekada nebuvau berniukas iš geros šeimos, nei gerai išauklėtas, nei geras vyras, nei geras tėvas. Ir mano žmona tai tvirtina vien todėl, kad pati save įtikintų esanti ir gera žmona, ir gera motina, ir toliau tokia pati giesmelė.

Buvo vos trečia valanda. Jis dar turėjo laiko pagalvoti ir leido jį apatiškai stebėdamas lipnią kavinės atmosferą, kuri vis labiau tirštėjo dienai einant į pabaigą.

Dar skaitau jūsų laikraščio straipsnyje, kad Bazingeris, mano buhalteris pas Kosterų, pareiškęs:

„Ponas Popinga buvo taip prisirišęs prie bendrovės, kad ji beveik tapo jo antraisiais namais. Ir tai rodo, jog bankrotas turėjo jam suduoti siaubingą smūgį ir pažeisti smegenis.“

Aš jus užtikrinu, pone vyriausiasis redaktoriau, kad apie tokius dalykus net nemalonu skaityti. Įsivaizduokite, kad jums kas nors pasako, jog per visą likusį gyvenimą valgysite vien juodą duoną ir dešrą. Tai ar nebandysite pats savęs įtikinti, kad juoda duona ir dešra yra tiesiog nuostabūs dalykai?

Šešiolika metų buvau įsitikinęs, kad de Kostero bendrovė yra rimčiausia ir solidžiausia visoje Olandijoje.

Paskui vieną gražų vakarą „Mažajame šventajame Jurgyje“ (jūs to negalite suprasti, bet man visai nesvarbu) sužinojau, kad Julijus de Kosteras yra sukčius, ir dar daugybę panašios rūšies naujienų.

Bet būčiau neteisus rašydamas „sukčius“. Iš tiesų Julijus de Kosteras darė viską, neskambindamas apie tai visais varpais, ką aš taip troškau daryti visą gyvenimą. Jis turėjo meilužę, tą Pamelą, kuri...

Aš jau prieinu prie to... Jūs tik pagalvokite, kad pirmą kartą gyvenime pats savęs paklausiau žiūrėdamas į veidrodį:

— Kokia prasmė toliau taip gyventi?

Taip, kokia? Galbūt jūs taip pat užduosite sau šitą klausimą, galbūt jį užduos daugelis jūsų skaitytojų. Kokia prasmė? Jokios! Štai ką aš atradau galvodamas labai logiškai ir šaltai apie dalykus, į kuriuos visada žiūri tik klaidingai.

Taigi iš esmės bendrovės patikėtiniu buvau pasidaręs iš įpročio, savo žmonos vyru ir savo vaikų tėvu — iš įpročio, nes aš nežinau, kas nusprendė, kad būtų šitaip, o ne kitaip.

O jei aš norėčiau viską daryti kitaip?

Jūs net negalite įsivaizduoti, kaip, priėmus tokį sprendimą, viskas pasidarė paprasta. Tai reiškė, kad daugiau nereikia rūpintis, ką pagalvos ponas Toks ir ponas Kažkoks apie tai, kas man leista ir kas man uždrausta, pridera ar ne visai, teisinga ar ne.

Taigi namuose, iš kur rengiausi vykti tik į kaimyninį miestą, tereikėjo susikrauti bagažą, telefonu rezervuoti viešbučio kambarį...

Visai ramiai nuėjau į geležinkelio stotį ir nusipirkau bilietą į Amsterdamą, vieną bilietą visiems laikams!

Paskui, kadangi Julijus de Kosteras man pasakojo apie Pamelą, į kurią ištisus dvejus metus žiūrėjau kaip į trokštamiausią šioje žemėje moterį, aš nuvažiavau su ja pasimatyti.

Ar čia nėra viskas paprasta? Ji paklausė manęs, ko aš noriu. Aš jai pasakiau, kaip ir jums parašiau, ir, užuot priėmusi tai kaip natūralų dalyką, ji pratrūko idiotiškai ir pasityčiodama juoktis.

Aš jūsų klausiu, kas jai čia pasirodė bloga, juk toks buvo jos amatas? Aš gi nuo tos akimirkos, kai nusprendžiau, kad ją turėsiu, tiesiog bandžiau ją turėti. Kitą dieną supratau, kad šiek tiek per stipriai spustelėjau rankšluostį. Juk, beje, reikėjo žinoti, ar ji neserga kokia širdies liga, nes ji atsisveikino su gyvenimu neįtikėtinai lengvai.

O štai dar čia jūsų redaktorius suklydo per visą eilutę. Ką jis pasakoja? Kad aš sprukau iš Groningeno kaip beprotis. Kad traukinio keleiviai pastebėjo mano neįprastą susijaudinimą. Kad laivo stiuardui gerai matėsi, jog mano būklė nebuvo man įprastinė normali...

Betgi niekas iš jų nežino, koks aš buvau prieš tai, tad kaip mano būklė galėjo pasirodyti nenormali? Prieš tai, jei norėdavau išgerti, neišdrįsdavau nei to pasakyti, nei įeiti į kavinę. Jei būdavau alkanas, tai svečiuose, kai man pasiūlydavo pavalgyti, iš mandagumo murmėdavau:

— Ne, ačiū!

Jei važiuodavau traukiniu, tai maniau, kad turiu apsimesti skaitąs ir žiūrįs pro langą į peizažą, ir niekada nenusimaudavau pirštinių, nes taip atrodė padoriau, nors man nuo jų grauždavo delnus.

Jūsų redaktorius toliau rašo:

„Čia nusikaltėlis padarė klaidą, kuri nulėmė ir visas kitas: apimtas beprotybės, jis pamiršo rankšluostį aukos kambaryje.

Tai netiesa! Aš nepadariau jokios klaidos! Manęs nebuvo apėmusi beprotybė! Tą rankšluostį pasiėmiau tik iš įpročio, ir man jo nereikėjo. Dėl to jį ten palikau. Jei būčiau žinojęs, kad Pamela numirė, tikrai būčiau parašęs policijai, kad aš čia dėtas.

Kad taip būtų buvę, gali patvirtinti vakar mano nusiųstas pneumatinis laiškas komisarui Luką, idant jam pasakyčiau, jog surengiau naują pasikėsinimą, šį kartą į Žaną Rozjė.

Antraštė, kurią išspausdinote, yra neabejotinai pataikūniška. Čia teigiama, kad tenorėjau pasityčioti iš prancūzų policijos, bet iš tiesų taip nėra. Aš nenoriu tyčiotis iš nieko. Juolab nesu maniakas ir ne dėl piktų kėslų užpuoliau Žaną Rozjė.

Būtų labai sunku paaiškinti, kas atsitiko, juolab kad jums tai primena Pamelos istorijų. Dvi dienas ji buvo mano dispozicijoje, bet vis dėlto nebandžiau ja naudotis.

Paskui vieną kartą, jau būdamas vienas, ėmiau apie ją galvoti ir supratau, kad ji mane domina. Ir nuėjau jai to pasakyti. O ji be menkiausios priežasties ėmė ir atsisakė.

Kodėl? Ir kodėl gi tokiu atveju negalėčiau pasinaudoti jėga? Aš taip ir pasielgiau tik apsidrausdamas, nes ji yra žavi būtybė, ir tikrai nenorėčiau, kad jai atsitiktų kas nors bloga. Nieko blogesnio negu Pamelai. Kai dėl Pamelos, tai įvyko nelaimingas atsitikimas. Aš gi tada buvau naujokas!

Ar pradėsite pagaliau suprasti, kad mane žemina tie straipsniai, pasirodę iki šios dienos? Aš nerašysiu į visus iš eilės laikraščius, nes kainuotų pernelyg daug triūso, bet bandau viską kaip nors sureguliuoti.

Taigi nesu nei beprotis, nei maniakas! Vien tiktai sukakus keturiasdešimčiai metų nusprendžiau gyventi, kaip man patinka, nesirūpinti nei dėl papročių, nei dėl įstatymų, nes gan vėlai supratau, kad niekas jų nesilaiko, ir iki šiol buvau mulkinamas.

Aš nežinau, ką darysiu, nei ar bus kokių kitokių įvykių, kuriais turės užsiimti policija. Tai priklauso nuo mano norų.

Nežiūrint, ką galėtum apie mane pamanyti, vis dėlto esu ramus žmogus. Jei rytoj sutiksiu moterį, kuri būtų to verta, tai esu pasiryžęs ją vesti ir daugiau niekas nieko negirdės kalbant apie mane.

Bet jei, priešingai, būsiu ujamas, tai mane įkvėps kovoti iki mirties ir manau, kad niekas nesugebės manęs sulaikyti.

Ištisus keturiasdešimt metų vien kankinausi. Keturiasdešimt metų žiūrėjau į gyvenimų kaip koks vargšelis, kuris prispaudęs nosį prie cukrainės vitrinos stebi, kaip kiti valgo pyragaičius.

Dabar aš žinau, kad pyragaičiai priklauso tiems, kas deda pastangų juos pasiimti.

Ir toliau spausdinkite, kad aš esu beprotis, jei tik jums nuo to maloniau. Šitaip jūs tik įrodysite, pone vyriausiasis redaktoriau, kad esate koks, koks aš buvau iki apsilankydamas „Mažajame šventajame Jurgyje“.