Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Aš nereikalauju, kad įdėtumėte šitą laišką, — galimybės pasinaudoti atsakymo teise, nes tai, be jokių abejonių, jums sukeltų tik šypseną. Ir vis dėlto tie, kas šaipysis, bus idiotai. Taip, išties kas, jei ne žmogus, kuris pats tokioje situacijoje rizikuoja savo kailiu, gali gerai išmanydamas reikalą prašyti teisės atitaisyti apie jį išspausdintas klaidas?

Taigi lieku, laukdamas savo atsakymo jūsų skiltyse, — jums atsidavęs (tai netiesa, bet tokia jau formuluotė)

Kesas Popinga

Jam net ėmė mausti riešą, bet jau seniai nebuvo išgyvenęs tokių pakilių akimirkų. Jis negalėjo atsispirti pagundai tęsti tą susirašinėjimą. Įžiebė lempas. Laikrodis stotyje priešais kavinę rodė pusę penktos. O padavėjui visai nepasirodė keista, kad klientas leidžia laiką tvarkydamas korespondenciją.

Pone vyriausiasis redaktoriau,

Dabar jau jis rašė į laikraštį, kuris riebiu šriftu išspausdino Olandijos beprotis. Ir jis ėmėsi atkirčio:

Jūsų redaktorius, be jokių abejonių, manosi esąs labai protingas ir tikriausiai labiau įgudęs rašinėti reklaminius šūkius negu rimtus reportažus.

Pirmiausia nematau, ką šitoje istorijoje galėtų veikti Olandija, kai laikraščiuose daugelį kartų esu skaitęs kur kas siaubingesnių istorijų, kurių herojai yra nuostabieji prancūzai.

Be to, labai patogu laikyti bepročiais žmones, kurių nesi pajėgus suprasti.

Jeigu esate įpratęs šitaip informuoti savo skaitytojus, tai man sunku jus ta proga pasveikinti.

Kesas Popinga

Vienu šūviu — du zuikiai!

Kokią akimirką jis manė, ar neverta sugrįžti į Sen Mišelio bulvarą, kur susirastų partnerį pažaisti šachmatais. Bet jis jau anksčiau nusprendė du kartus nesirodyti toje pačioje vietoje ir ryžosi to laikytis. Beje, laikraščių pardavėjas pradėjo nuo staliuko prie staliuko nešioti vakarinę spaudą, todėl jis nusipirko keletą egzempliorių ir įniko skaityti.

Amsterdamo satyro Keso Popingos sulaikymas, visuotiniu įsitikinimu, tėra tik keleto valandų klausimas. Jam tiesiog neįmanoma prasprūsti pro akutes tinklo, ištiesto aplink jį mūsų veikliojo kriminalinės policijos komisaro Luką.

Atsiprašome skaitytojų negalėdami daugiau apie tai nieko pasakyti, bet mūsų skrupulai bus suprantami, nes reikštų žaisti kriminalinį žaidimą, atskleidžiant priemones, kurių turėtų būti imamasi.

Mes tiktai žinome, kad po išpuolio prieš Žaną Rozjė, kurios būklė šiuo metu kiek tik įmanoma yra patenkinama, olando turima pinigų suma yra nepakankama prasilaikyti ilgesnį laiką.

Mes taip pat žinome, kad jį yra lengva atpažinti pagal kai kurias manijas, kurių jis nepajėgus atsisakyti. Ir mes apie tai papasakosime viską, ką tik mums bus leista pasakyti.

Vienintelio dalyko tereikia baimintis: kad Popinga, pasijutęs persekiojamas, gali griebtis naujo išpuolio. Bet tam užkirsti kelią jau imtasi visų atsargumo priemonių.

Kaip įprastai ramus komisaras Luką mums papasakojo, kad, laimei, susiduriame su gana retu kriminalinės praktikos atveju. Vis dėlto tai būdingiau Anglijai ir Vokietijai, keletas tokių nusikaltimų ten užfiksuota ir anksčiau.

Šios rūšies maniakai, iš esmės morališkai supuvę, tyčia besielgiantys pagal savo nesąmoningus impulsus, gali sukelti iliuziją, kad žaidžia labai šaltakraujį žaidimą, tačiau jis vis dėlto atveda juos prie lemtingo neatsargumo.

Pridurkime, kad tai yra keleto valandų arba vis dėlto tik keleto dienų klausimas. Nuo šios dienos jau sekama daugybe galimų pėdsakų. Šįryt Rytų stotyje pagal vienos gerbiamos keleivės parodymus buvo sulaikytas vienas asmuo, kuris pagal požymius atitiko Kesą Popingą, bet patikrinus paaiškėjo, kad jis visų gerbiamas verslo atstovas iš Strasbūro regiono.

Viena smulkmena vis dėlto komplikuoja bylos tyrėjų uždavinius — Kesas Popinga laisvai bendrauja keturiomis kalbomis, o tai jam suteikia galimybę taip pat lengvai apsimesti anglu arba vokiečiu, kaip ir būti olandu.

Užtat Žanos Rozjė apklausa, nors ji iš pradžių nenorėjo pateikti skundo, leido sudaryti labai tikslų požymių aprašą, kuris yra nepaprastai vertingas policijai.

Tad tebūnie mūsų skaitytojai tikri — Kesas Popinga toli nenueis.

Keistas dalykas, bet šitas straipsnis jam suteikė nemažai optimizmo, ir jis nusileido į tualetą dėl vienintelio dalyko — pasižiūrėti į save veidrodyje.

Jis nesulyso. Atrodė puikiai. Jam dingtelėjo mintis nusidažyti plaukus arba užsiauginti barzdą, bet nusprendė, kad jo ieškos ne tiek pagal tikrąją išvaizdą, kiek įtars kaip nors užsimaskavus.

Kad ir jo pilkas kostiumas — juk banalesnio nesurastum.

Jam tereikėtų įsigyti melsvą apsiaustą! — taip jis nusprendė.

Jis užsimokėjo sąskaitą, nunešė laiškus į stoties paštą ir pasuko gatavų drabužių parduotuvės link, pro kurią netoli Bastilijos aikštės praėjo iš ryto.

— Norėčiau melsvo apsiausto... Jūros melsvumo...

Vos tiktai stovėdamas didžiulio prekybos centro salėje jis tai ištarė pardavėjui, kaip suvokė naują iškylančią grėsmę dėl dar vienos ydos: mat buvo išsiugdęs įprotį žiūrėti į visus žmones šiek tiek ironiškai. Atrodė, kad jis jų klausia:

— Ei, ką tu sau galvoji? Ar neskaitei laikraščiuose? Tau net nešauna į galvą mintis, kad dabar aptarnauji garsųjį Kesą Popingą, Olandijos beprotį?..

Jis pasimatavo apsiaustus, kurie beveik visi jam buvo arba per trumpi, arba per siauri. Pagaliau rado vieną beveik tinkantį, užtat jo būklė atrodė apverktina.

— Šitą renkuosi, — nusprendė jis.

— Mes galime išsiųsti kitą, tik kokiu adresu?

— Jei galite suvynioti į ryšulį, tai paimčiau jį dabar.

Kaip tik šios smulkmenos buvo pavojingos. Ir vaikščioti užsivilkus naują apsiaustą, ir pasirodyti gatvėje su ryšuliu rankoje! Laimė, kad jau temo, o Sena buvo arti, ten galėjai atsikratyti tos griozdiškos pakuotės.

Nežiūrint visų kvailysčių, kurias apie jį pasakojo žurnalistai, iš to bloga išėjo tas gera, kad jam pateikė nuorodų, ką mano daryti komisaras Luką.

Bent jau... Bent jau, ir tai akivaizdu, kad Luką išspausdins ką nors tokio vien todėl, kad jį suklaidintų.

Čia tai smagu! Juk nei jis, nei komisaras vienas kito nepažįsta. Jiedu niekados nesimatė. Bet jie buvo kaip du šachmatų žaidėjai, kurie žaidžia partiją nematydami varžovo.

Apie kokias priemones buvo rašoma laikraštyje? Kodėl manoma, kad jis imsis naujo išpuolio?

Provokacija! — priėjo prie išvados jis.

Po velnių! Jie įsivaizduoja, kad jis lengvai pasiduoda netikėtiems impulsams. Jį laikė jeigu ne visišku bepročiu, tai bent ligoniu. Jie stengėsi jį nukreipti naujos piktadarybės link, kad šitaip jis pagaliau išsiduotų.

Ką gi tokio galėjo pateikti Žana Rozjė, kas papildė jo požymių aprašą? Kad jis rengiasi pilkai, tą jau žinojo visas pasaulis. Kad jis rūko cigarus? Kad kišenėje turi ne daugiau kaip tris tūkstančius frankų? Kad jis buvo nesiskutęs?

Jis dėl to visai nesijaudino, ne! Bet vis dėlto šiek tiek nervino, kad nežino, ką galvoja komisaras Luką. Kokius nurodymus perdavė pavaldiniams? Kur jo ieško? Kaip?

Galbūt Luką pasirodė, kad Popinga norės pasižiūrėti į automobilių vagių gaujos sulaikymą ir bastysis kur nors aplink Žiuvizi autoremonto dirbtuves?

Niekad gyvenime!

O gal jis ir toliau lankysis Monmartre?

Juolab!

Kaipgi jie tada planuoja jį sučiupti?

Gal jie vylėsi, kad jis puoselėja mintį sprukti, ir dabar saugo visas geležinkelio stotis?