Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Kas nuo viso to galėjo pasidaryti Popingai? Jis valgė. Išsiblaškęs klausėsi muzikos, ir, kai sutuoktinių poros tarp atnešamų patiekalų pasileisdavo šokti, jam nė akimirkai nedingtelėdavo mintis, kad ir jis imtų suktis tarp stalų kartu su kitais.

Bet taip ir atsitiko, tik labai kvailai. Jis įsižiūrėjo į merginą mėlyno atlaso suknele, tuo metu galvodamas apie visai ką kita, bet, kai orkestras užgrojo naują valsą, jo žvilgsnį ji palaikė kvietimu, nes nusišypsojo ir mostelėjo ranka, o tai neabejotinai reiškė:

— Jūs norėtumėte?

Paskui ji atsikėlė, pasitapšnojo suknelę, taisydamasi išdrikusias klostes, ir pasuko Popingos link. Jis šitaip pateko į patį šokančių porų sūkurį. Jo partnerės rankos buvo drėgnos, o nuo jos dvelkė gana banaliais kvepalais, vis dėlto ne tokiais jau ir šleikščiais. Ji šoko įsiremdama į partnerį visu svoriu ir smarkiai prisispaudusi krūtine, o tėvai į tai žiūrėjo pritariamai.

Popinga, tiesą pasakius, nesijautė labai patogiai. Matydamas save veidrodyje tokia poza, vis galvojo, ar jam šitaip pridera, ir jo veide atsirado sardoniška šypsena. Ką pasakytų ta storulė merga, jei žinotų, su kuo...

Staiga orkestras pritilo, ir mušamieji prapliupo klaikiai griaudėti, visi aplinkui ėmė šūkauti, kvatotis, glėbesčiuotis. Ir Kesas pamatė, kaip drėgnas veidas artėja prie jo, o prie skruostų prilipo du bučiniai.

Šitaip paskelbtas vidurnaktis. Žmonės ėjo vieni prie kitų kvatodamiesi, stumdydamiesi, glėbesčiuodamiesi. Ir kai Popinga po merginos bučinių dar jautėsi šiek tiek išmuštas iš vėžių, gavo dar du iš jos tėvo ir dar iš kažkokios moters, sėdinčios prie jų stalo, tikriausiai daržovių pardavėjos.

Serpentinai šovė vienu metu iš visų pusių, taip pat daugiaspalviai vatiniai kamuoliukai, kuriuos padavėjai žarstė lyg krušą. Orkestras užtrenkė iš naujo, ir Popinga, visai to neketinęs, vėl atsidūrė su mėlynąja mergina viename glėbyje.

— Tik nežiūrėkite į kairę, — sušnopavo ji.

Kai šokis vėl prasidėjo jau tikru velnišku ritmu, ji prisipažino:

— Aš nežinau, ką jis gali padaryti. Ne! Nuveskite mane į dešinį salės kampą. Man taip baisu, kad tik jis nesukeltų skandalo!..

— Kas?

— Nesižvalgykite, nes supras, kad kalbama apie jį!.. Netrukus pamatysite. Tas jaunuolis su smokingu, atėjęs čia vienas... Labai tamsus, sklastymas iš šono... Mes esame beveik sužadėtiniai, bet aš jo nenoriu, nes sužinojau apie jį kai kokių negerų dalykų...

Suprantama, kelios išgertos taurės šampano ją pastūmėjo į tokią išpažintį. Pagaliau ir pati pokylio atmosfera buvo palanki išpažintims sakyti, nesivaržyti, broliautis. Argi visi aplinkui čia nesiglėbesčiavo? Dabar tai tęsėsi, pokylio dalyviai vaikščiojo po kampus ir tempė iš ten visus pamirštuosius, atsivesdavo moteris po amalų vainikais ir ten bučiuodavo į skruostus, o jos atsakydavo džiaugsmingai cypčiodamos.

— Aš jums tai sakau, nes manau, kad geriau būtų jus įspėjus.

— Taip... — atsakė jis dvejodamas.

— Gal būtų geriau, jei daugiau nekviestumėte manęs šokti. Kiek jį pažįstu, tai jis gali bet ką iškrėsti! Beje, jis mane įspėjo, kad aš niekada nebūsiu niekieno kito sužadėtine...

Laimei, šokis baigėsi, ir mergina sugrįžo į savo vietą, o jos motina nusiuntė Popingai padėkos šypsenėlę, lyg būtų padaręs kažkokią paslaugą visai šeimai.

Kesas iš savo kampo žvilgsniu ieškojo jaunuolio, apie kurį kalbėjo mergina, ir iškart atpažino, nes jis vienintelis iš visų šukavosi plaukus sklastymu iš šono, o tai tik dar labiau paryškino jo asimetrišką veidą ir išskyrė kreivą nosį.

Jis buvo įtūžęs, ir nereikėjo ilgiau į jį žvalgytis, norint tuo įsitikinti. Jis atrodė toks išbalęs! Jis įsmeigė šiurpų akių žvilgsnį į merginą mėlyno atlaso suknele, ir jo lūpos virpčiojo.

Kodėl gi Popingai visa tai priminė mėgėjišką paveikslą, kur spalvos pernelyg ryškios, personažai visomis savo detalėmis pernelyg išsiskiria? Visi daiktai atrodė iškreiptai, ir čia užteko tų penkių muzikantų, kad užpildytų salę tikrais perkūno trenksmais. Visi aplinkui kvatojosi lyg ištikti isterijos visai iš nieko: iš serpentinų, spalvoto vatinio kamuoliuko, kuriuo kažkoks ponas gavo į kaktą ar į nosį. Visi aplinkui buvo įsismaginę beveik nežmoniškai, išskyrus kreivanosį jaunuolį, kuris priminė aktorių, vaidinantį išdaviką teatriuko spektaklyje.

Iš esmės Kesas prašovė, kad negėrė putojančiųjų gėrimų kaip visi aplinkui. Gal kaip tik pritaptų prie bendros nuotaikos, o šitaip leisti Naujųjų metų naktį, kai viešpatavo tokia šeimyniška ir šiek tiek stačiokiška atmosfera, buvo iš tiesų keista.

Kartkartėmis mergina mesdavo į jį sąmokslininkės žvilgsnį, lyg kalbėtų:

— Visai teisingai! Bus geriau, jei manęs daugiau nekviesite! Juk pats matote, koks jis grėsmingas!

Kas galėjo būti tas jaunuolis? Banko tarnautojas? Gal tiksliau stambaus prekybos centro pardavėjas, sprendžiant iš jo pernelyg puošnios aprangos. Bet kuriuo atveju labai ugninga asmenybė, kuri viena vaidino visą romaną, visą tragediją ir partnere pasirinko šviesiaplaukę municipalinio patarėjo dukterį.

O šis šoko su žmona, paskui su dukterimi, paskui su visomis savo stalo damomis iš eilės tai straksėdamas, tai kraipydamasis, linksmindamas visą galeriją, užsimaukšlinęs ant makaulės kartoninį gaisrininko šalmą.

Orkestras paskelbė kotiljoną, ir Popinga taip pat gavo baltutėlę jūrų karininko kepurę, kurios jis visiškai nenorėjo užsidėti.

Du kartus tos merginos motina atsisuko į jį paskatinamai šypsodamasi, o tai reiškė:

— Jūs daugiau nešokate?

Ir tikrai bus pasakiusi savo vyrui:

— O šitas vyriškis atrodo kaip reikiant!

Tuo metu jaunuolis išnėrė iš kažkokio kampo, kur Popinga jo iš pradžių nepastebėjo, pasikvietė šokti mėlyno atlaso suknelę, ir Kesas staiga suvokė, kad pavojus tikrai ne įsivaizduojamas, nes kreivanosio įsimylėjėlio žvilgsnis įgavęs labai tragišką išraišką.

Bent dešimt kartų šokio metu atrodė, kad jis pasirengęs kažką pulti, ir Popingai tikrai nebuvo malonu matyti, kaip tas neištraukdamas vis laiko ranką dešinėje kišenėje.

— Oficiante! — šūktelėjo jis.

— Aš čia, pone! Čia...

Jam pradėjo kuždėti nuojauta. Jis jautė, kad turi kažkas įvykti, todėl norėjo kuo greičiau išeiti. Visi kiti linksminosi nieko neįtardami, o jam dingojosi, tarytum tas jaunuolis jau būtų iškėlęs skandalą.

— Nagi! Oficiante!

— Taip, pone! Nejaugi jūs jau eisite? Juk dar nėra net pirmos valandos...

— Kiek aš jums skolingas?

— Kaip pageidausite!.. Ką aš galėčiau jums pasakyti... Keturiasdešimt plius aštuoni plius septyni... Penkiasdešimt penkis frankus!

Popingos nuojauta peraugo į paniką. Jam atrodė pavojinga sugaišti nors keletą sekundžių, ir jis nekantravo laukdamas, kol atneš apsiaustą, vis bandydamas sekti „išdaviką“, kurio salėje jau nesimatė, o mėlynoji mergina visą laiką šoko ir šokio sūkuryje vis puse lūpų šyptelėdavo Kesui.

— Ačiū...

Jis atsikėlė taip staigiai, kad vos neapvertė staliuko.

Patarėjo žmona metė į jį priekaištingą žvilgsnį.

„Jau išeinate! — galėjai iš jo perskaityti. — Netgi nepakvietėte manęs pašokti!“

Jis jau buvo ties priestato durimis. Kepurę dar tebelaikė rankoje. Peržengė pirmą slenkstį...

Sausai pokštelėjo šūvis, prasimušdamas pro orkestro garsus ir sukeldamas stulbinamą tylą. Kesas norėjo atsigręžti, bet suprato, kad turi bet kokia kaina atsispirti tokiai pagundai. Jis suprato, koks rimtas pavojus iškilo ir kad teturi laiko tik kuo skubiau išlėkti iš tos buržuazinės šeimyninės kavinės, kur pradėjo rutuliotis meilės drama.