Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Jis pasitraukė į kampą atplėšti voko. Kesas jautė kažkokį sunkumą. Pirmiausia jis ištraukė keturis banknotus po vieną svarą, paskui popieriaus lapą, kuriame buvo išspausdinta keletas eilučių:

Atsiprašau, kad negaliu atsiųsti daugiau, nes pradžia visada būna sunki. Ir čia viskas, ką turėjau kišenėje. Bet atsilaikyti prieš srovę yra būtina, ir padarysiu net tai, kas neįmanoma.

L

Tai viskas. Dar pagalvojus, kad Julijus de Kosteras nė kiek nenustebo dėl to, ką Popinga pridirbo! Ir pagalvojus, kad ir niekas nenustebo ir, kad įvertintų jo poelgį, tesurado vos vieną ničnieko nesakantį žodį:

— Paranoikas!

Ir tikrai mamytė surado kur kas geresnį žodį — amnezija.

X SKYRIUS

Kaip Popinga keičia marškinius, o tuo metu policija ir atsitiktinumas, sulaužę žaidimo taisykles, surengia tikrą blogio jėgų sąmokslą.

Jis neprarado ryžto, ne. Tai būtų pernelyg didelis malonumas tiems ponams. Tik, kai atskleidė laikraštį, netgi kai pamatė numerį kioske, niekaip negalėjo sulaikyti kupinos kartėlio šypsenos.

Jie visiškai neatsižvelgė į nieką: nei kad jis buvo vienas prieš visus ir drąsiai žaidė tą žaidimą, nei kad kai kurios kasdienio gyvenimo smulkmenos labai savotiškai komplikuojasi tokiais atvejais kaip jo.

Taigi kada jis pirmą kartą keitėsi marškinius kavinės tualete, — šita visuomeninė vieta įgavo svarbų vaidmenį klajokliškame gyvenime, — tai išėjo iš kabinos su baltiniais rankoje ir jų atsikratė įmesdamas į pisuarą.

Tiek to! Nors jis vos neįkliuvo. Kažkoks policininkas iškart pastebėjo numestą daiktą, ir, kai Kesas iš ten pasitraukė, tai apžiūrėjo visą vyrų tualetą, nors, suprantama, Popinga tuo metu jau tekinas skuodė tolyn.

O dabar, kai keitėsi naujus marškinius antrą kartą, senuosius buvo sumanęs išmesti į Seną. Bet tai pasirodė kur kas sudėtingesnis dalykas, negu iš pradžių atrodė, nes reikėjo surasti vietą ir padaryti taip, kad niekas nematytų. Kiek bandė, bet paskutinę akimirką pamatydavo meškeriotoją, valkatą, įsimylėjusiųjų porelę ar poniutę, bevedžiojančią šuniuką...

Kas gi galėtų numanyti, kad jo gyvenime gali atsirasti tokių nenumatytų šalutinių aplinkybių? Tik jau, žinoma, ne laikraščiai! Jis teikė jiems ne vien žaliavą straipsniams, bet netgi nemokamus gaminius. Tik jie už tai nerodė jam nė menkiausio palankumo.

Jis nereikalavo, kad jam viešai linkėtų laimėti partiją. Ir jis visai nereikalavo, kad kas dieną pirmame puslapyje jam skirtų po dvi skiltis. Jis viską suprato. Bet yra tam tikras būdas pateikti šios rūšies įvykius. Nuo to priklauso, ar herojus bus simpatiškas, ar antipatiškas. O Prancūzijoje kriminalinės kronikos herojai beveik visada būna simpatiški.

Kodėl šį kartą tokios taisyklės nesilaikyta? Ar čia reikia įžvelgti komisaro Luką įsikišimą?

Juk jis nieko neapvogė, o tai turėtų nuraminti buržuaziją. Pamela numirė, bet jis gi to nepadarė tyčia. Ir abu kartus jis užpuolė merginas iš tam tikros aplinkos, o garbingoms moterims turėtų būti aišku, kad joms nėra ko bijotis.

O štai Landriu3, daugybės nusikaltimų suteršta sąžine, be kita ko, ir iš pažiūros bjaurus, galėjo pasigirti, kad jį palaiko pusė žmonių.

Kaipgi taip? Ir iš kurgi tas užslėptas laikraščių priešiškumas? Kai jie nepaskelbia tylos streiko, tai tenkinasi niekam neįdomiais pranešimais:

Daktaras Lenzas, kurio nuomonę apie olando atvejį žadėjome savo skaitytojams, leido suprasti, kad, nežiūrint jo didžiulio noro mums pasitarnauti, jis nemano, kad yra kompetentingas, peržiūrėjęs vos vieną laišką, paskelbti diagnozę tokioje rimtoje byloje.

Jie nusirito net tiek! Iki smulkmeniškų marginalinių diskusijų apie jo asmenybę, gyvenimą, laisvę. Kitą dieną profesorius Abramas, kuris pasijuto užgautas savo kolegos pareiškimų, atsakė išdailintu stiliumi:

Norėta mane priversti pasakytu ko kažkada nepasakiau netgi apie vieną tokią nereikšmingą bylą. Taip, vienos diskusijos metu suteikiau progą išgirsti, kad traktuoju Popingą kaip eilinį paranojiką, bet aš jokiu būdu nenorėjau tos savo pirminės nuomonės prilyginti galutinei diagnozei.

Netgi psichiatrai, atrodė, stengėsi jį apeiti. Netgi Saladenas, žurnalistas, iš pradžių rašęs apie jį geriausius straipsnius, dabar tik perspausdindavo pranešimus, jų net nepasirašydamas. Popinga jo nepažinojo. Jis nežinojo, jaunas jis ar senas, linksmas vyras ar niūrus žmogus, tačiau toks aplaidumas jį erzino.

Koks įdomumas skelbti tokius visiškai sausus dalykus kaip šis:

Ekspertai, kurie, nepaisydami švenčių, tyrė finansinę Julijaus de Kostero Jaunesniojo bendrovės padėtį, paskelbė pirmą ataskaitą, kurioje nurodė, kad tas darbas pareikalaus daugelio savaičių. Iš tiesų atrodo, kad byla bus svarbesnė, vertinta iš pradžių, ir kad išaiškėjo ne vien skandalingas bankrotas, bet ištisa serija sukčiavimų, pridengtų garbingos firmos fasadu.

Kita vertus, Vilhelminos kanalas daugelį dienų buvo naršomas tuščiai. Julijaus de Kostero kūno nerasta, ir neatrodo įmanoma, kad jį būtų nusitempęs praplaukiantis laivas.

Vyrauja nuomonė, kad įvyko surežisuota savižudybė, o pats laivų frachtuotojas slapta perkirtęs sieną.

Kokios gi čia galėjo būti sąsajos su Popinga? O čia netgi priešingai — piktdžiugiškai mėgaujantis buvo skelbiamos tokios pastabos kaip ši:

Komisaras Luką vakar lankėsi Lione ir prisipažino, kad tai susiję su bylos tyrimu, bet jis atsisakė patvirtinti, ar tai dėl Popingos, ar, priešingai, dėl kvaišalų pardavinėtojų, karių keletas jau pateko už grotų.

Kodėl Lione? Ir kodėl taip atkakliai grįžtama prie kvaišalų bylos, kuri apskritai nedomina nieko?

Kodėl viskas klostosi taip, lyg nematomas dirigentas būtų sumanęs sugadinti visą žaidimą?

Toks dirigentas tegalėjo būti komisaras Luką. Tik jis vienokiu ar kitokiu būdu trukdydavo reporteriams imtis tirti, kaip jiems yra įprasta.

Juk paprastai kiekvienas laikraštis tęsia savo smulkius tyrimus, kiekvienas kuria savo teoriją, randa pėdsakų, kiekvienas reporteris pats apklausia žmones ir skelbia, ką pavyko sužinoti.

Tačiau niekam nešovė mintis apklausti Žanos Rozjė. Nė žodžio apie jos būklę. Neįmanoma sužinoti, ar jos sveikata pasitaisė, ar ji vėl sugrįžo į darbą „Pikrate“. Juolab nė žodžio apie Luji, net apie jo sugrįžimą iš Marselio ničnieko nepranešė.

Ar visa tai jau neįgavo smulkmeniško persekiojimo tendencijų? Ir ką manyti apie tai, kad niekas neprisistatė į policiją ir nepareiškė matęs Popingą? Ir kam gi nutylėti tokį dalyką?

Kad pastūmėtų jį eiti iki galo, suprantama. Jam viskas aišku. Jis gūžtelėjo pečiais ir niekinamai atsiduso, nujausdamas, kad aplink jį norima sudaryti tuštumą.

Ir vis dėlto jis išliko atsargus. Kai vaikštinėdavo gatvėmis, jis vengdavo žiūrėti į praeivius tiriamai arba ironiškai. Jis šalinosi gatvės merginų, — jau geriau prastai miegoti, netgi iš pradžių ilgai neužsnūsti, vis krūpčiojant tamsoje.

Jis sumanė atlikti naują bandymą. Visai atsitiktinai atsidūrė „Žavelyje“, tokiame prastučiame viešbutyje. Jam atrodė, kad labai sumanu šitaip keisti nakvynės vietų kategorijas. Tai buvo klaida.

Jis nebuvo taip apsirengęs, kad apsistotų tokiuose viešbučiuose, ir pastebėjo, kad į jį žiūrima su nuostaba.

Taigi nenusileisti pernelyg žemai ir nekopti pernelyg aukštai! Kita vertus, jam teliko dvylika šimtų frankų ir reikėjo jau artimiausiomis dienomis vėl apsirūpinti pinigais. Jis pradėjo apie tai galvoti. Dar turėjo laiko, bet klausimas buvo vertas nagrinėti jau dabar.